Lietuvių emigrantų pasaulyje skaičiui didėjant, kasdieną ryškėja ir graži jų veikla. Tik apie Šveicarijoje įsikūrusių naujųjų emigrantų veiklos neaiškius ketinimus pakeisti istorinę tiesą pokalbiai niekaip nesibaigia.
Kovo pradžioje gavau Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) valdybos PAREIŠKIMĄ-KALTINIMĄ, kad dalyvavę 2016 m. rugsėjo 27d. ŠLB susirinkime 38 emigrantai (iš apie 150 esančių LB sąraše, o Šveicarijoje – bemaž 2000 lietuvių) labai keistai nubalsavo:
„…aptarė iškilusią diskusiją tarp J. Survilaitės Vaitkevičius ir bendruomenės pirmininkės J. Caspersen dėl ŠLB įsteigimo datos. Susirinkimas vienbalsiai nutarė, kad kaltinimai valdybai ir ŠLB pirmininkei yra nepagrįsti ir šmeižikiški. Bendruomenės nariai nuo šių kaltinimų ne tik atsiriboja, bet remia ir palaiko ŠLB pirmininkę. Reikalaujama, kad padorumo ribas peržengiantis, nepasitikėjimą kurstantis šmeižtas liautųsi.“
Diskusiją dėl ŠLB įkūrimo datos ištaisymo vadinti tik Survilaitės ir Caspersen, ginču netinka, nes tai nėra dviejų asmenų reikalas, o apima Lietuvos-Šveicarijos valstybinius istorinius praeities-dabarties santykius: LB buvo įkurta Šveicarijoje, įkūrimo dokumentai yra saugomi ne tik Lietuvos, Ženevos/Berno archyvuose, bet ir Lietuvos diplomatinėse institucijose Vašingtone, Toronte, daug jų yra privačiuose veikėjų archyvuose – ir jų perdirbinėti niekas neturi teisės.
Ir mano, kaip buvusios 1999–2006 m. ŠLB pirmininkės, padėjusios išeivijai sutvarkyti archyvus, geranoriškas SIEKIMAS, kad apie pokaryje įkurtos Bendruomenės skaudžias problemas lietuviai skaitytojai daugiau sužinotų, yra vertintinas pozityviai – kaip reikalingas, o ne vadintinas padorumą peržengiančiu ir nesantaiką kurstančiu šmeižtu. Toks apibūdinimas rodo akivaizdų norą man, kaip pažintinių istorinių-politinių rašinių autorei, siekiančiai užkirsti kelią netiesai, žodžio laisvės apribojimą…
1880 m. savo dienoraštyje Levas Tolstojus parašė auksinę mintį, kad piktai kaltindami kitus istorijos kenkėjai lyg nusiima nuo savęs savo klaidų atsakomybę. Ar būtina emigrantams griebtis „metodo“ smerkti autorę, kuri išeivių istoriją išstudijavo giliau ir geriau žino faktus, nes atvyko porą dešimtmečių už dabartinius anksčiau, o jos vyras buvo tos pačios išeivių kartos, aktyviai kūręs LB Šveicarijoje aktyvistas. Esu vienintelė gyva liudininkė, kurios pareiga liudyti yra teisinga ir šventa.
Niekada nekeliu savo asmeninių reikalų (kaip susirinkime mėgino tvirtinti p. R. Žiedaitė) aukščiau už tautinius-pilietinius, o nauji ŠLB Valdybos nariai privalo žinoti išeivijos istoriją, kurios oficialią įkūrimo datą dar kartą patvirtina: LR Istorijos instituto mokslininkų dokumentas (paskelbtas 2016 m. sausio 16 d. portale Tiesos.lt) ir VDU Išeivijos instituto mokslininkų istorinio tyrimo raštas (2014 m. gruodžio 3 d.), pasirašytas prof. dr. p. E. Aleksandravičiaus. Rašto 6. punktas aiškiai pabrėžia, kad „ŠLB įstatai visuotino susirinkimo patvirtinti 1952 m. vasario 17 d.“, tai reiškia oficialų ŠLB įkūrimo įteisinimą. Tuo tarpu 1950 m. rugpjūčio 20 d. susirinkimo protokole (kuriuo vadovaujantis taisoma Bendruomenės įkūrimo data) rašoma: „Narių teisės ir pareigos bus nustatytos Bendruomenės įstatuose, kurie šiuo metu rengiami ir bus pateikti patvirtinti būsimam visuotinam susirinkime.“
Studijuodama VU RS esančius archyvus, o taip pat ir dr. A. Geručio, dr. V. Dargužo, prof. J. Juraičio, V. Gegecko privačius ŠLB veiklos dokumentus, mačiau, kaip nuosekliai ir dėsningai buvo laikomasi Bendruomenės įkūrimo teisinių aktų, kad kitame steigiamajame visuotiniame susirinkime 1952 m. vasario 17 d. ŠLB būtų įteisinta juridiškai teisėtai, o vėliau paskelbta visuose Pasaulio lietuvių dokumentuose ir mokslininkų knygose. Porą kartų pasiūlius priimti laikinus įstatus – nė karto prieš tai nebuvo ryžtasi jų balsavimu patvirtinti. Tokioje tikslingoje veiksmų sekoje net iš mėnulio matyti, kad laikraštis „Šveicarijos lietuvių žinios“ (1951 m. vasario Nr.1), kurį išleido nelegali iš besislapstančių žydų žudikų ir Vermachto karininkų sudaryta „Lietuvių sąjunga“, tai propaganda (plačiau apie tai „Lietuvos aidas“, 2016-01-09) Todėl laikraštis buvo iš visų archyvų pašalintas kaip dezinformacija. Tik atsitiktinai vienas egzempliorius likęs Romoje S. Lozoraičio bibliotekoje (2007 m. atvežtas į Mažvydo biblioteką) sujudino nežinančių (ar nenorinčių žinoti!) Šveicarijos pokario padėties naujųjų emigrantų smegenis, paskatindamas klaidingam sprendimui – imti ir pakeisti įkūrimo datą.
Nebijokime prisipažinti, kad toks archyvų pakeitimas, kokį dabar sugalvojo ŠLB valdyba, visoje pasaulio lietuvių istorijoje negirdėtas atvejis. Giliau susipažindami su ŠLB kūrimo sąlygomis turime labai džiaugtis protėvių istoriniu įžvalgumu atsispirti ir taip išvengti suplakimo su pokario politiniais nusikaltėliais…
Tad atsakymas į nuolat girdimą naivų klausimą: „Ką reiškia bendruomenės istoriniam įkūrimui tas dviejų metų (1950 ir 1952) skirtumas?“ yra vienareikšmis: pats klausimas rodo visišką pokario lietuvių pabėgėlių padėties nesuvokimą, priimdami paankstintą datą leistume juos suniekinti, melagingai paskelbtume Bendruomenę dviem metais anksčiau ir neleistinai nelegaliai įsikūrus.
Penkiolika metų (1991–2006) užrašinėdama senųjų išeivių prisiminimus (jų dalis įeis į spaudai jau parengtą knygą J.Survilaitė „Išblukusių likimų liudytojai“), buvau sujaudinta, kokią skaudžią laiko dramą jiems teko išgyventi Alpių šalies pokaryje, apsuptiems nežinomybės, laikinumo prieštaravimų, nepasitikėjimo ne tik svetimais, bet ir saviškiais…
Šių metų susirinkime dalyvavusi Lietuvos ambasadorė p. Valentina Zeitler visus labai nuvylė. Ponia Ambasadorė pritarė valdybai suniekinti tarpvalstybinius Lietuvos-Šveicarijos prieš 60 metų senosios išeivijos istorijoje įtvirtintus draugiškus teisinius santykius.
Tačiau istorinis palikimas, priklausantis lietuvių Tautos ir Valstybės istorijai, ir jau mirusių išeivių Garbė turi būti apginta. Ypač įsigilinus į faktą, jog pokario Šveicarijos atvejis išskirtinis ir taisyti neleistinas.
Mūsų Tautos istorijos sergėtojas Simonas Daukantas rašė, kad Tauta tol gyva, kol atmena savo praeitį. Emigrantų pareiga yra branginti tikrąją išeivijos istoriją, nes ja remsis mūsų vaikai ir anūkai.
ŠLB įkūrimo datos pakeitimas vienas blogiausių NEMEILĖS ir NEPAGARBOS pavyzdžių, parodytų visai senajai pasaulio lietuvių išeivijai. Nepateisinamas yra ir Lietuvos vyriausybės bei Pasaulio lietuvių bendruomenės požiūris į tai nekreipti dėmesio ir leisti nežinia dėl kokių tikslų „sėkmingai“ vykdyti tokius neišmintingus ir netoliaregius „projektus“.
Pilietiškai mąstantys pasaulio lietuviai priblokšti stebi, kaip ilgai ŠLB valdybai seksis propaguoti pavojingai politiškai perrašytą ŠLB įkūrimo datą, o Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba manys, kad naujiesiems emigrantams neprivaloma jausti jokios moralinės atsakomybės prieš jau mirusius išeivius.
Negi 21 amžiaus emigrantai, susitelkę į bendruomenes, pasijuto esą pašaukti taisyti istorinius dokumentus?
Daugiau apie tikrąją Šveicarijos lietuvių bendruomenės įkūrimo datą ir jos keitimo peripetijas skaitykite kitose Janinos Survilaitės publikacijose:
Janina Survilaitė: Istorijos perrašinėtojai
Janina Survilaitė. R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ akiratyje