Apie Rūtos Vanagaitės knygą „MŪSIŠKIAI“ atsiliepimų girdėti daug: vieniems būtų geriau, kad holokausto žaizdos nebūtų liečiamos, kiti, priešingai, atsidūsta lyg sunkų akmenį nuo širdies nuritinę ir pasirengę kartu su nusikaltėle Tauta melstis, gailėtis už nuodėmes.
Štai Andrius Užkalnis nori, kad lygiagrečiai nebūtų pamiršti ir Stalino budeliai. Vidmantas Valiušaitis pasigenda autorės teisingumo vertinant Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) veiklą, nes anoji buvusi ne „nacizmo rėmėja, o rakštis…“
Tai rodo, kad knyga reikšminga ir reikalinga: verčia atidžiau pastudijuoti Lietuvos istoriją ir įsitikinti, kas tuo metu buvo Tautos nelaimė ir gėda, o kas – pasididžiavimas. Svarbu ir tai, kad autorė primena, jog ir vėl gali ateiti neprognozuotas rytojus: ko ir vėl sulauks mūsų tauta, įstumta į dabartinio laiko katastrofų peripetijas?
Rašytojos knyga įtikina, kaip mūsų tautą dešimtmečius palaikė naivumas, jog melas dėl to, kas vyko per holokaustą, išliks amžinu melu…
Noriu pasidalyti mintimis, kaip baisius istorinius įvykius, susijusius su holokaustu, daliai lietuvių teko išgyventi už Tėvynės ribų – Šveicarijos lietuvių bendruomenėje (ŠLB) pokaryje.
ŠLB narė esu jau ketvirtis amžiaus, o aštuonerius metus (1999–2006) buvau ir valdybos pirmininkė, kartu su senąja lietuvių karta parašėme jų istorinės veiklos knygą „Alpių lietuviai“ (2005). Senieji stengėsi, kad jų istorijoje būtų išvengta melo ar klastočių: dėjo išsaugotų dokumentų kopijas, o svarbiausia – aiškino sudėtingas Šveicarijoje pokario metų LB kūrimosi sąlygas, kai jų – pabėgėlių studentų – tarpe nelegaliai slapstėsi lietuviai žydų žudikai ir Werhmachto kariškiai – tie politiniai nusikaltėliai, kuriems šveicarai privalėjo parodyti kelius į Niurnbergo teismą arba, sovietinei Lietuvos valdžiai reikalaujant, sugrąžinti atgal. Visi šie nacistiniai politiniai nusikaltėliai Šveicarijos pogrindyje buvo subūrę pirmąją lietuvišką organizaciją „Lietuvių sąjunga“, į kurią stengėsi įtraukti kuo daugiau lietuvių. Nors to nepavyko, tačiau pati „Sąjunga“ išsilaikė iki pat 1951-ųjų metų.
Senoji karta vengė garsiai kalbėti apie šią „Sąjungą“, tik pabrėždavo, kaip nuo pronacistinės „Sąjungos“ ir jos propagandos šalinosi lyg nuo maro. Tik 1952 metų vasario 17 dieną suvažiavę iš visos Šveicarijos į Ciurichą pasitvirtino dr. A. Geručio suredaguotus Statutus ir įkūrė pirmąją teisėtą oficialią Lietuvių bendruomenę. Deja, kaip esu rašiusi lietuviškoje spaudoje (ČIA ir ČIA), teisinga Šveicarijos lietuvių bendruomenės įkūrimo data išliko neilgai. Naujieji emigrantai, vadovaujami ŠLB pirmininkės Jūratės Jablonskytės Caspersen, neišsiaiškinę pokarinės politinės painiavos, ŠLB įkūrimo datą perrašė į 1950-uosius metus, taip Šveicarijos lietuvių bendruomenę sutapatindami su Tautai pavojinga pogrindine nacistine „Sąjunga“.
Atstatyti datos nepavyksta iki šiol, nes Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdyba gina ne išsaugotų aiškių archyvinių dokumentų faktus (naujai patvirtintus ir LR Istorijos instituto oficialiu raštu 2015 m. gruodyje), o teisina jų klastotoją p. J. Caspersen, kuri ir pati yra PLB valdyboje…
Kalbant šia tema, atskirai būtinai reikia paminėti mažai žinomą faktą. Kai 1949–1951 metais Šveicarijos vyriausybės saugumo tarnybos paleido pronacistinės lietuvių „Sąjungos“ narių išvarymo iš šalies mechanizmus, žydų žudikus ėmėsi gelbėti prieškario LR Ciuricho konsulato konsulas Stepas Garbačiauskas, išduodamas žudikams sufabrikuotas asmens pažymas svetimomis pavardėmis… Dėl to užjūriuose dingę žudikai be vargo gavo naujus asmens dokumentus… Kadangi Šveicarija buvo vienintelė šalis Europoje, kuri nekonfiskavo prieškario Ambasados ir Konsulato turto, todėl konsulas S. Garbačiauskas valdė konsulato archyvus, žymas, aktus, antspaudus ir t.t. (žr. dr. V. Plečkaičio knygą „Šveicarija, kurios nepažįstame“, 2013).
Beje, tokius žydų žudikų tapatybių klastojimus konsulas atliko ne už dyką: kiekvienas žudikas, įsikūręs užsienyje, kaip paliudijo senoji karta, iki gyvos galvos privalėjo siųsti atsilyginimus doleriais Schweige Geld (pinigus už tylėjimą). Visų žudikų tikrosios ir pakeistos pavardės konsulo Garbačiausko buvo kruopščiai suregistruotos ir liko užrakintos jo asmeniniuose stalčiuose. Garbačiauskui mirus, „schweige Geld biznį“ tuo pačiu būdu (t.y. registruotuose pašto vokuose iš užsienio gaudavo grynais) sėkmingai iki mirties tęsė dukra Rita Garbačiauskas. Kai ji 2010 metais mirė, ŠLB pirmininkė J. Caspersen pasistengė viską pasiimti sau. Nors ponia Rita Ciuricho miesto daktarų komisijos buvo pripažinta neveiksnia ir neturėjo jokios juridinės teisės rašyti testamentą, J.Caspersen vis tiek tuo pasinaudojo ir slapta visą ponios Ritos turtą (su žydšaudžių sąrašais!!!) pasiėmė sau.
Nors dėl šio nusikaltimo buvo ne vieną kartą kreiptasi žodžiu ir raštu į LR prezidentūrą bei LR URM ir yra gauti LR Prezidentės kanceliarijos asmenų aptarnavimo skyriaus raštas (2013-06-27 Nr. (1D-2423 )-2D-3654) bei LR URM užsienio lietuvių departamento raštas (2013-07-01 Nr. (26.11.)3-4823), kuriuose išreikšta padėka už pateiktą reikalingą informaciją bei pažadai padėtį ištirti, iki šiol tam laiko vis neatsirado…
Šiomis dienomis lietuviškoje spaudoje pasirodė Lietuvos Žydų bendruomenės pirmininkės p. Fainos Kukliansky kreipimasis į Lietuvos generalinę prokuratūrą ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą dėl viešo paskelbimo „bendrojo pobūdžio duomenų“ apie asmenis, kurie, anot istorikų tyrimo, galėjo prisidėti prie Holokausto Antrojo pasaulinio karo metais.
Būtų teisinga, kad, šalia kitų tyrimų, būtų išsiaiškinti ir Lietuvos Respublikos Ciuricho konsulato dokumentų dingimo faktai.
