Šimtasis Lietuvos Jubiliejus pamažu ritasi gilyn tautinės istorijos puslapiais nušviesdamas savo šviesa mūsų tautos gyvenimo epizodus. Deja, man skaudu pranešti, kad būtent šiomis dienomis per dabartinių Lietuvos valdžios biurokratų abejingumo slenksčius į nežinią ridenama dalies lietuvių Tautos – Šveicarijos senosios išeivijos – istorinė tiesa apie Alpių šalyje 1952 metų vasario 17 dieną didžiulėmis mūsų protėvių, karo pabėgėlių, pastangomis sąžiningai patriotiškai ir griežtai pagal įstatymus įkurtą ir įtvirtintą Šveicarijos lietuvių bendruomenę (ŠLB).
Apie šią kovą už ŠLB istorinę tiesą, kaip apie privalomą įsiminti padorumo ir teisingumo sąlygą, kuri leistų išsaugoti išeivijos istorinį palikimą, kalbėta daug, labai rimtai, ilgai ir įtikinamai, tačiau rezultatas vis dar nuvilia…
Tenka dar ir dar kartą kartoti seną pasakojimą, kad ŠLB archyvuose niekada nebuvo ir nebus jokių ženklų, jog bendruomenė buvusi įkurta NELEGALIAI, t.y. be Statutų, 1950 metų rugpjūčio 20 dieną.
Kad ponios Jūratės Caspersen skleidžiama propaganda neša pasauliui labai nemalonią žinią, tarsi Lietuvos valstybės piliečiams yra oficialiai leidžiama nepaisyti Šveicarijos ir Lietuvos Respublikos įstatymų, šiuo atveju – Chartos konstitucijos ir Šveicarijos Civilinio kodekso. Kad toks pasaulio spaudoje platinamas teisinis neraštingumas garbės Lietuvai tikrai neprideda…
Nepavydėtina ir mano, kaip Lietuvos garbę ginančios ir su minėta blogybe atkakliai kovojančios pilietės, padėtis. Kaip elgtis šimtmečio Lietuvos piliečiui, kai tau niekas nepadeda, o tu sieki tiesos??? Sieki, kad išeivijos istorijoje pasiliktų tikroji tiesa – būtų pripažinta toji tikrovė, kurią ir kūrė, ir įteisino nusipelnę Tautai istoriniai išeiviai: mokslininkai, akademikai, pasižymėję visame pasaulyje – tokios asmenybės, kaip penkių pasaulio universitetų garbės daktaras, profesorius mikrochirurgas A.O. Narakas, mokslininkas-atradėjas dr. A. Kušlys, Ženevos universiteto skulptūros katedros įkūrėjas prof. dr. G. Stanulis, žymus Vakarų Europoje teologijos ir filosofijos profesorius dr. J. Juraitis, Vilniaus universiteto garbės daktaras V. Dargužas ir kt. Negi galima abejingai stebėti, kaip jų pastangas ir pasiekimus teisiškai įsikurti Alpių šalyje, jų išmintį ir talentus po 60 metų pasišovė paneigti viena nepamatuotų ambicijų moteris, net neturinti tinkamo išsilavinimo ir patirties tokiam paveldui pažinti ir perimti?
Dar ir dar kartą primenu: ŠLB archyvuose nebuvo ir nėra jokio dokumento, kuris patvirtintų, kad į 1950 m. rugpjūčio 20 d. įvykusį išeivių susirinkimą suvažiavę būsimosios ŠLB nariai jau būtų turėję ir pasitvirtinę Statutus, be kurių Šveicarijoje bendruomenės neįsteigsi. Mirusieji nuo šmeižto „išsisuko“ nukeliavę į nebūtį. O gyvieji? Ar jie irgi turi apsimesti ir vaizduoti mirusius? Jiems du keliai: sunki kova už teisybę ar nebyli tyla, baimės pilnomis akimis pataikaujant šmeižtui, saugant savo, bet ne tautos ramybę…
Nelinkėčiau nė vienam patirti tokią būseną, kai nieko apie išeivijos istorinę veiklą nenutuokianti, primityvi minia teisia mirusius, į juos mėtydama akmenis, o dar baisiau – kai atsisukęs toje minioje pamatai gerai pažįstamus veidus. Veidus, kurie prieš 15–16 metų kartu su dar tebegyva mirusiąja karta 2002 metais organizavo ir pakiliai šventė žymųjį Alpių išeivijos 50-metį, klausėsi unikalių dar gyvų 22-jų išeivių (išlikęs šventės dalyvių sąrašas) pasakojimų apie ypatingai sunkiai jų išgyventus (1950–1952) metus, kaip buvo kuriami Bendruomenės pamatai: sudaromi prie Šveicarijos Civilinio kodekso (ZGB) derantys Įstatai / Statutai, kurių 1-ame straipsnyje įrašytas reikalavimas / privaloma nuostata: Šveicarijos lietuvių bendruomenė sąmoningai prisiima atsakomybę vykdyti Šveicarijos Civilinio kodekso nuostatas, nes to reikalauja ir Lietuviškos 1949 m. Chartos konstitucija…
Nelinkiu nė vienam išvysti tokį vaizdą, kai tie patys Lietuvos šimtmečio emigrantai, vadovaujami įstatymų nepaisančios vadovės, užsidėję išeivijos iškovojimus nuvertinančias kaukes, nors dar taip neseniai iš tos senosios kartos ėmę finansinę paramą, kad tik lengviau ir saugiau įsikurtų Šveicarijoje, nesigėdina šokti ant mirusiųjų atminties kaulų 2015 m. rudenį vadovės suorganizuotoje pseudojubiliejinėje puotoje, kurios tikslas – sutvirtinti „BEįstatyminius pamatus“ melagingai perrašytai bendruomenės „įkūrimo“ istorinei datai, paskelbusiai, kad Alpių šalyje įsikūrė ne bet kokia bendruomenė, o tautinė/politinė bendruomenė, savo veiklą skirianti kovai prieš Lietuvos okupaciją.
Tuo metu neutralioje Šveicarijoje išeiviams pavyko surengti kelias net Vakarų Europos mastu reikšmingas konferencijas prieš Baltijos respublikų okupaciją, užmegzti ryšius su Tarptautinėmis organizacijomis, versti ir platinti „Katalikų kroniką“ ir 1985 m. lapkričio 26 d. iš Šveicarijos vyriausybės 1-jo Politinio skyriaus išgauti svarbų Tautai ir Valstybei dokumentą (jis įdėtas „Alpių lietuviai“, p.168), patvirtinantį, kad „…Šveicarija niekada nepripažino Baltijos respublikų inkorporacijos į Sovietų sąjungą…“
Tačiau nuo tos minutės, kai Pasaulio lietuvių bendruomenėje, Prezidentūroje ir LR Užsienio reikalų ministerijoje imta besąlygiškai tikėti dabartinės pirmininkės skleidžiamu melu, su šita tikra, garsia, patriotiška Tautos išeivijos istorijos dalimi „genetinis“ ryšys tarsi nutrūksta, dar daugiau – rodoma nebyli nepagarba garbingą istoriją kūrusiems ir Tautos garbę saugojusiems mūsų protėviams…
„Stiprus ne tas, kuris muša, o tas kuris atlaiko“, – įsiminė Lietuvos prezidento V. Adamkaus Lietuvos šimtmečio jubiliejuje pasakyti išmintingi žodžiai. Tik tampa visai neaišku, kam šiandien galėtume juos pritaikyti?
Švaistymasis niekiniais įrodymais ir oponentą niekinančiais melo įkalčiais niekaip neatves mūsų prie pergalės ir taikos, kad tiek metų melu maitinta senoji mūsų tauta nors vieną dieną galėtų atsitiesti ir pasidžiaugti.
Vasario viduryje Prezidentūrai, Pasaulio lietuvių bendruomenei ir LR Užsienio reikalų ministerijai nusiunčiau tikrus įrodymus, kuriuose yra dar kartą patvirtinama tiesa – ŠLB senųjų išeivių nustatyta jų bendruomenės įkūrimo data.
Tačiau, gerbiamieji Ponai, Lietuvos ir išeivijos gyvenimo reikalų valdovai, tyli, ir niekaip nenori suprasti, kad vis dar tebevykdo tai, ką ponia ŠLB pirmininkė jiems prisakė, kai tik atvyko į Šveicariją praėjus 60 metų nuo ŠLB įsteigimo: prašome klausyti tiktai manęs, o ne įstatymų!!!
Pridedu ir antrąjį savo kreipimąsi į PLB, Prezidentūrą ir LR URM:
Gerbiamieji LR Ponai,
Siunčiu tikrus dokumentus – jais remdamiesi Lietuvos šimtmečio proga LR Užsienio reikalų ministerijos teisininkai turėtų įtvirtinti išeivijos istorijos faktą – tikrąją ŠLB įkūrimo datą, t.y. 1952 metų vasario 17 dieną ir tik šią datą toliau laikyti teisine ŠLB įkūrimo data!
Perspėju, kad p. J. Caspersen pristatinėjami dokumentai NIEKINIAI:
1. Prof. E. Aleksandravičiaus pažymoje aprašoma tik ŠLB kūrimosi priešistorė, o teisinė 1952 m. vasario 17 d. data dokumente nepabrėžiama ir nenurodoma, kokiais įstatymais ŠLB turėjo vadovautis.
2. 1950 m. rugpjūčio 20 d. susirinkime Statutai nepatvirtinti, todėl pagal Šveicarijos Civilinį kodeksą (ZGB) jokia bendruomenė Šveicarijoje negali skelbtis įkurta!
3. Nepaisoma teisės mokslų daktaro A. Geručio sudarytų ŠLB Statutų, kurių 1 str. nusako Šveicarijos civilinio kodekso laikymosi BŪTINYBĘ.
4. Kadangi šių įstatymų griežtai laikėsi senoji išeivių karta, mes privalome gerbti ir saugoti jų palikimą!
Pirmasis paliudijimas
Šveicarijos konfederacijos (CH) teisininkų, atsakiusių į mano klausimus sutrauktinę pateikiu originalo kalba:
1. Zivilgesetzbuch Ausgabe 1952. Gemäss Art.54 ZGB sind Verein dann handlungsfähig wenn die nach dem Gesetz und Statuten hiefür unentbehrlichen Organe bestellt sind. 2. Kommentar von Alfred Traber – Vereinsrecht und Vereinsleitung – 1952 : Ein Verein/Gemeinschaft in der Schweiz welcher die Gründung noch nicht vollzogen hat ( beispielsweise keine Statuten verabschiedet hat) nicht als Körperschaft handeln kann. Die Gründung des Vereins vollzieht sich nur dann, wenn Statuten entworfen worden sind.
Nach dem Gesagten dürfte gemäss dem im Jahre 1950 geltenden Recht kein Verein/Gemeinschaf mit Rechtspersönlichkeit gegründet worden sein, sondern erst 1952.02.17 als die Statuten verabschiedet worden sind.
Antrasis paliudijimas
Gerbiama ponia Janina,
Rektoratas mums, Humanitarinių mokslų fakultetui, persiuntė Jūsų laišką dėl Šveicarijos lietuvių bendruomenės įkūrimo datos.
Lietuvių išeivijos instituto darbuotojai pateikė visą, kiek įmanoma rasti archyvinių dokumentų, Šveicarijos lietuvių bendruomenės kūrimosi/steigimo istoriją.
Visi išdėstyti bendruomenės kūrimosi faktai pagrįsti archyviniais dokumentais, t.y. nuo pirmųjų žingsnių telkiantis į bendruomenę iki paskutiniųjų, kuomet buvo suformuluoti ir patvirtinti Šveicarijos lietuvių bendruomenės nuolatiniai įstatai 1952 m. vasario 17 d. visuotiniame susirinkime. Tą patvirtina ir Jums išduota Lietuvos istorijos instituto pažyma (2015-12-18).
Dekanė konsultavosi su prof. Egidijumi Aleksandravičiumi ir mano kad Lietuvių išeivijos instituto pateikta medžiaga yra išsami, rodanti visą Šveicarijos bendruomenės kūrimosi procesą, kuris buvo užbaigtas 1952 m. vasario 17 d. priėmus nuolatinius įstatus.
Pagarbiai,
Alisija Rupšienė
HMF sekretoriato
vyriausioji referentė
tel. 327830 (3803)
alisija.rupsiene@vdu.lt
Trečiasis paliudijimas
Prašyčiau per 30 dienų išsiaiškinti su LR URM teisininkais ir atsiųsti man teisingą atsakymą, nes nutylėjimo atveju (kaip elgtasi visą dešimtmetį) dėl mirusiųjų (žymieji ŠLB kūrėjai buvo ir Šveicarijos piliečiai) teisių pažeidimo būsiu priversta kreiptis į Šveicarijos Bundesrat teismą.
Janina Survilaitė
ŠLB valdybos pirmininkė (1999–2006)