Konfliktas ir baimė
Kartą keliaudamas po Vakarų Europą aplankiau kaimą, kur pusė gyventojų buvo katalikai, kita pusė – stačiatikiai. Uždaviau klausimą apie ekumenizmą, ir man buvo atsakyta, kad katalikai ir pravoslavai tarpusavyje nebendrauja. Jų vaikai eina į skirtingas mokyklas, lanko tik savo bažnyčias ir netgi produktus perka tik iš to paties tikėjimo asmenų. Žodžiu, jie nuolat vieni su kitais prasilenkia.
Kad ir kaip būtų, šis kaimas gyveno taikiai: jokios prievartos, jokių konfliktų, jokių įstatymų pažeidimų. Ir vis dėlto jų gyvenime jautėsi įtampa: noras izoliuoti save nuo kitų, separatizmas ir visiškas abejingumas kaimynų likimui – visa tai mes galime atrasti kiekviename mūsų globalaus kaimo kampelyje. Tai, kas brangiausia, mes slepiame už aukštų užtvarų – tokia yra žmogaus prigimtis. Mes statome sienas ir tvoras, kad tik išsaugotume savo tautą, savo kultūrą, šeimą, tikrumą dėl rytdienos ir savo širdį. Mums gerai žinomi konfliktai Kašmyre, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Airijoje, Rusijoje ir daugelyje kitų vietų. Bet kaip retai mes pastebime barikadas, kurias kasdien statome šeimoje, santykiuose su savo artimaisiais. O dar rečiau atsigręžiame į savo vidines baimes, kurios trukdo mums draugauti su žmonėmis ir drauge tiesti kelią taikos ir vilties link.
Kultūrų konfliktas
Gimdami mes paveldime religijos ir kultūros vertybes, nulemiančias mūsų pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Kiekvienoje tradicijoje kalbama sava kalba, savaip gaminamas valgis, savaip rengiamasi, savaip tarnaujama Dievui, savaip švenčiamos vestuvės, džiaugiamasi naujagimiu, gedima išėjusiųjų. Kultūra formuoja mūsų asmenybę. Mes žinome, kas esame, nes mums žinomi mūsų protėviai, mūsų kultūra, tauta ir religija.
Kultūrinės ir etninės grupės vieningos ir stiprios. Kiekviena grupė atstovauja saviems interesams, turbūt žinodama, ką reiškia „būti teisiąja“, „išrinkta“, „palaiminta Dievo“ (arba dievų). Teigdama savo požiūrį į reiškinius grupė siekia užimti gynybinę poziciją kitų atžvilgiu, siekia viešpatauti, parodyti visiems, kokie mes nuostabūs, teisingi ir stiprūs. Kad gyventų, grupei būtina užgrobti naujas teritorijas. Grupei Dievo palaiminimas – tai valdžia. O valdžia priklauso Visagaliam Dievui, kuris yra virš visų. Valdžia – tai didybės ženklas, nors, kai valdžia pasinaudojama norint atskirti mūsų gerųjų žmonių atliktus Dievo darbus nuo piktavalių žmonių darbų, ji pateisina šiandien visiems žinomus nusikaltimus – Afganistane, Kosove, Šiaurės Airijoje ir daugelyje kitų vietų.
Karai ir konfliktai prasideda dėl daugelio priežasčių, bet labai dažnai jie vyksta dėl to, kad priešas nepanašus į mus, o mūsų identitetas glaudžiai susijęs su mūsų nepakartojama kultūra ir religija. Priklausymas kultūrinei ar etninei grupei suteikia stiprų vienybės ir asmeninio saugumo pojūtį, tam tikrą pasaulėjautą – tegul ne visiems, tegul vien „saviems“ (arba kraštutiniu atveju tiems, kurie pajėgūs gyventi pagal „mūsų“ įstatymus; ir kaip dažnai mes nelaikome „savais“ neįgalių ir ribotų galimybių žmonių). Konfliktas gimsta tada, kai žmonės ar grupės mėgina parodyti savo valdžią, norą dominuoti ir valdyti, kai kas nors sako: „Aš žinau, kaip turi būti“. Žiaurūs Kryžių žygiai ir negailestingi religiniai karai beveik visada vyko „Dievo vardu“. Verta atsiminti ir ne tokius tolimus laikus: nacių Vokietiją, Holokaustą, Stalino kovą prieš Bažnyčią SSSR. Per visą žmonijos istoriją gyvavo siekis – sukurti imperiją, kurią valdytų viena grupė, naikinanti visas kitas.
Politinis konfliktas
Kolonijinė imperijų istorija liūdna ir pamokoma. Turtingi ir galingi užkariautojai iš Europos užkariavo Afrikos, Amerikos, Okeanijos ir Azijos tautas. Jie sunaikino kultūras vietinių tautų, kurios kartais nebuvo pažinusios pasidalijimo į turtinguosius ir vargšus, užtai mokėjo nukreipti visos visuomenės jėgas atskiriems savo tautos nariams ar grupėms apginti, suteikti išsilavinimą ir palaikyti. Daugeliu atvejų kolonizatoriai siekė suteikti nedidelei užgrobtos vietovės gyventojų grupei kokį nors išsilavinimą ir ribotą valdžią. Savo ruožtu ši grupė įgydavo valdžią silpniesiems ir neturtingiesiems savo tautiečiams. Valdžia ją turinčiajam suteikia laisvės pojūtį, suteikia galimybę praturtėti, išsireikalauti dar didesnių privilegijų. Tačiau ji taip pat atima viltį iš tų, kurie apdovanoti privilegijomis, atimdama iš jų žmogišką orumą, paaukojant juos valdžiai. Turintieji valdžią nesidžiaugia permainomis, jie nori gausinti savo turtus ir tvirtinti savas pozicijas. Kai silpnieji sukyla, reikalaudami valdžios, žemės, geresnių darbo sąlygų ir atlyginimo, tada stiprieji praranda savo turtus ir privilegijas. Madžedas Nasaras ir Nasaras Ibrahimas rašė: „Esant kolonijiniams santykiams, kolonizatoriai žino, ko reikia jiems ir ko reikia vietos gyventojams, juk čiabuviai pernelyg primityvūs, kad suvoktų savus interesus. Gyventojai, tapę kolonizacijos politikos objektu, neturi balso. Kai jų atstovai mėgina išreikšti savus reikalavimus, kolonizatoriams jie atrodo pernelyg neprotingi ir emocionalūs“. [1] Šių tarpusavio santykių istorija paradoksali: kiek jėgų išeikvojama kovojant su engėjais, tačiau kai engiamieji įgauna valdžią, patys pradeda ką nors engti. Jėgos eikvojamos ne tam, kad būtų kuriama visuomenė, vystoma kultūra ar ugdoma savivoka – ne tam, ką bandė daryti Nelsonas Mandela Pietų Afrikoje.
Kiekvienos šalies istorija savo labui pasakoja apie tai, kas „gerai“ ir kas „blogai“. Kryžiaus žygių kronikos arabų, graikų ir prancūzų autoriai liudija apie tai, kaip sunku nustatyti tiesą. Paskaitykite šiuolaikinės Izraelio valstybės užgimimo istoriją žvelgdami iš sionistų ir palestiniečių požiūrio taško – ir jūs perskaitysite dviejų skirtingų įvykių istoriją.
Jėzaus Kristaus laikais romiečiai teigė, kad galima išspręsti konfliktus tik panaudojant karines pajėgas, jėga įkuriant „taiką“ ir sutaikant tarpusavyje nesutariančias mažas šalis. Bet ar gali šiuolaikinė karo mašina, sėjanti baimę tarp žmonių, tapti taikos įrankiu? Mūsų armijos atlieka taip vadinamas taikos misijas, visgi ne visada jos atneša taiką – dažnai jos tik priverčia nesutariančias puses nutraukti susišaudymą. Keturiasdešimt metų JTO kariai praleido Kipre, ir visą šį laiką jie kovojo, kad būtų sustabdyta ugnis tarp graikų ir turkų. Galiausiai buvo pasiektas status quo – dvi kultūros buvo atskirtos jėga ir izoliuotos vieną nuo kitos. Tikra taika retai kada pasiekiama iš išorės, ji turi gimti viduje, tarp žmonių bendruomenių – šiems susitinkant, vystant dialogą, o jau po to ji pasiekia visus kitus.
Socialinis konfliktas
Žmonija pasidalijusi į tūkstančius daugiau ar mažiau hermetiškai uždarų grupių. Jei kiekviena iš jų įsitikinusi savo viršenybe kitų atžvilgiu, apie kokią taiką dar begalime kalbėti? Jei tik mes esame teisūs, o žmogiškumo, savo vertingumo ženklu laikome technologijas ir galią, vargu ar pajėgsime įžengti į dialogą su kitais. Kalba nėra vienintelė užtvara tarp tautų; mus išskiria baimė tų, kurie nepanašūs į mus, kurie gali pasikėsinti į tai, kas mus vienija. Žmonės daro viską, kad atsiribotų nuo kitų. Ar mūsų kultūra, religija, šeima, draugų ratas neužsklendžia mūsų šiose saugiose grupėse? Šeima ir įvairios socialinės grupės būtinos, kad galėtume augti; tačiau vos tik grupė užsisklendžia savyje, ima rastis nelygybė, rungtyniavimas ir konfliktai.
Įsikūrus Arkai pas mane atėjo viena moteris, ji atnešė senų drabužių ir padėvėtos avalynės tiems, su kuriais mes gyvenome. Ji turėjo pačių geriausių ketinimų, tačiau aš mačiau, kaip ją apakino globėjiškas santykis su mumis – atrodė, kad ji siūlė atmatas tiems, kurie buvo atmatos. Kodėl mes veržiamės atiduoti daiktus, kurie mums visai nėra vertingi? Dėl švarios sąžinės? Ar tai tiesiog poreikis – atiduoti? Tokiems kaip ši moteris žmonėms kur kas svarbesnė pati galimybė susipažinti su neįgaliaisiais, su šiais ypatingais žmonėmis, kad pamatytų jų vertę, dovanas, kaip jie patys išreiškia savo poreikius.
Yra nemažai turtingų ir galingų žmonių, norinčių padėti vargšams ir silpniesiems. Ir tai kilnus troškimas. Tačiau kaip dažnai vargšuose ir silpnuosiuose jie mato antrarūšius žmones, nesugebančius sau padėti, vertus vien nusižeminimo ir gailesčio. Galingas žmogus gali būti dosnus, siekti „daryti gera“ kitiems, vis dėlto jis nori duoti keldamas savas sąlygas, remdamasis savais principais, išsaugodamas viršenybės ir valdžios poziciją. Nepajėgdamas išgirsti žmonių iš kito socialinio rato ar kitos kultūros, lieka nepajėgus ir vertinti kitą kultūrą. Jis nepadeda kitiems išreikšti savęs, pajusti savo vertę, neatskleidžia žmonėms jų vertingumo. Turintis valdžią paprastai nori kontroliuoti situaciją, bijo permainų, bijo, kad žmonės iš kito socialinio sluoksnio, taps savimi.
Bet skirtingoms kultūroms priklausantys žmonės daugelyje šalių, pvz., JAV ir Kanadoje, gyvena vienas šalia kito. Abipusis mandagumas, pagarba ir įstatymų laikymasis tokiose šalyse gina mažumų ir kiekvieno žmogaus teises. Ten nevyksta pilietinis karas. Tuo labiau abipusė pagarba ir įstatymų laikymasis maitina išankstines nuostatas ir rasizmą. Žmonės gali vengti vienas kito, ką jie dažnai ir daro. Imigrantams leidžiama gyventi tik tam tikruose rajonuose. Į neįgaliuosius aplinkiniai žvelgia iš aukšto. Štai čia randasi subtilių antisemitizmo formų ar užslėptos paniekos musulmonams. Nors kai kurios grupės ramiai reaguoja į jas nepanašius kaimynus, skirtingų kultūrų žmonės retai kada nori pradėti bendrauti su svetimaisiais. Žmonės užsiveria vienas nuo kito, nepastebi kaimynų ar jų vengia. Nejaugi taika apsiriboja mandagumu, korektiškumu ir įstatymų laikymusi? Žinoma, visa tai reikalinga siekiant taikos, bet tai negali pralaužti tautas ir kultūras skiriančių sienų. Kartais toks sugyvenimas, mandagus vienas kito priėmimas gali greitai išgaruoti – dėl gandų, propagandos, įtarumą ir baimę keliančių įvykių. Pavyzdžiui, lengva įsivaizduoti, kad Kvebekas išeis iš Kanados sudėties – tada išsprogs nesutarimai tarp kanadiečių ir iš čia kilusių gyventojų, ims reikštis prievarta. Ruandos kaimuose viena šalia kitos gyveno dvi gentys: tutsi ir chutu. Pamažu dėl sumanios propagandos ir melagingų gandų stiprėjo šių genčių susvetimėjimas. Daugelis iš chutu patikėjo, kak tutsi rengia jų genties sunaikinimo planą. Ir chutu pirmieji sudavė smūgį. Ilgą laiką abi tautos matė tiesą iškreiptame pasaulyje: propaganda ir melas palaikė abejones ir įtarumą. Pasitikėjimo vieton stojo baimė. Baimė sėjo neapykantą, o ši privedė prie konfliktų, iš kurių kilo siaubingas žiaurumas ir teroras.
Konfliktas šeimoje
Dažnai susiduriame su konfliktu akis į akį – savo namuose, ginčuose ir barniuose, kurie lydi šeimos, taip pat ir vaiko gyvenimą. Tėvams, kad ir kokie nuostabūs bei mylintys jie būtų, sunku visada išlikti teisingiems, visada priimti savo vaikus tokius, kokie jie yra. Tokiais atvejais vaikas jaučia pyktį, kurio nepajėgia išreikšti žodžiais. Šis įniršis gali pasireikšti išoriškai, sukeldamas prievartą. Kartais tėvai atviri vienam vaikui, o kitus myli mažiau – tai sukelia pavydą ir rungtyniavimą. Vyresnysis brolis gali skriausti mažėlį. Vaiko širdyje susitinka prieštaringi jausmai: noras būti mylimam ir nuogąstavimas, kad jis nevertas meilės, baimė, jog jį muš ar paliks. Šie jausmai sukelia skausmingą kančią, kuri yra depresijos ir žiaurumo šaltinis. Konfliktas tarp vyro ir žmonos, jų nenoras vienas kito klausyti pasėja vaiko širdyje nerimą. Vaikai negali pasipriešinti tėvams ir negali visavertiškai augti bei skleistis nesaugioje aplinkoje. Tokiu būdu labai anksti mums formuojasi savęs pačių baimė, iškreiptas mūsų AŠ vaizdas, netikėjimas savo vertingumu, žiaurumas.
Tėvai auklėja vaiką ir tiek, kiek pajėgia, atskleidžia jam žmogaus gyvenimo prasmę. Pagrindinė jų užduotis nėra išauklėti žmogų, kuris, išpildytų visuomenės ar jų aplinkos žmonių lūkesčius ar įgeidžius. Jų pagrindinė užduotis – padėti vaikui patikėti savimi, savo vertingumu, išmokyti jį klausyti sąžinės balso.
Konfliktas su savimi
Visa tai, kas vyksta su kultūromis, šalimis ir šeima, vyksta ir su mumis. Argi kiekvienas iš mūsų nesiekiame įrodyti, kad būtent mes esame teisūs? Argi nesiekiame pademonstruoti aplinkiniams, kokie mes geri ir stiprūs? Argi nesiekiame įrodyti, kad mes vertingi? Argi nejaučiame poreikio patirti sėkmę, kitus pranokti, būti kitų vertinami?
Daug kas mūsų gyvenimuose paremta konkurencija, rungtyniavimu. Sėkmės ir pergalės reikia visiems. Ir konkurencija, savaime suprantama, yra svarbi bei vertinga. Ji suteikia žmonėms energijos, padeda jiems judėti pirmyn, skatina kurti, įgyvendinti gebėjimus. Vis dėlto konkurencija pagrįsta visuomenė yra pavojinga. Joje maža nugalėtojų, daug nevykėlių, o dar daugiau – aukų. Vieni skverbiasi į aukštumas, kiti panyra į depresiją, pavydą, pyktį. Jie pyksta ant savęs pačių, ant savo tėvų, visuomenės, Bažnyčios, Dievo – ant tų, kurie neva pasiglemžė jų laimę.
Kai kiti nesupranta mūsų giliausių poreikių, tai mus žemina, ir dažnai į save pradedame žvelgti „stipriųjų“ akimis: tarsi mes iš tiesų būtume niekingi, ir mums belieka daryti tai, ką mums įsakys. Mes paklūstame jėgai, prarandame savigarbą ir panyrame į depresiją. Kartais mes norime būti panašūs į „stipriuosius“ – perimame jų vertybes, atkartojame jų agresyvų elgesį ir kuriame savo būtį engdami silpnuosius. Šiais abiem atvejais mes rizikuojame prarasti tikėjimą savimi pačiais. Užuot vystę ir gilinę savo pačių požiūrį į pasaulį, mes švaistome jėgas arba kovodami su kitais žmonėmis ir mums svetima vertybių sistema, arba paklusdami jiems. Eikvodami dvasinę pusiausvyrą, mes daug mieliau ieškome atramos taško ne savo viduje, o išorėje. Mums daug lengviau suvokti, kas esame, supriešinus save su kitais nei atsigręžus į savo giluminius poreikius ir troškimus.
Baimė mus verčia slėptis, statyti sieną aplink savo širdį, savo grupę ir savo visuomenę. Tai mumyse labai giliai įsišakniję. Mes trokštame saugumo, bet dažnai užmirštame giliuosius mūsų Aš pagrindus. Mes bijome nebūties, kai mūsų nemyli, kai mus persekioja nesėkmės, kai mūsų nevertina, kada mus supa vien svetimi žmonės, tarp kurių mums nėra vietos. Mus baugina vienatvė ir vidinis chaosas. Vejami baimės mes puolame ieškoti tų, kurie trukdo mums būti tokiems, kokie norime būti, tų, kurie „užima mūsų vietą po saule“. Tai konkurentai, jie tik ir stengiasi atimti iš mūsų tai, ko mums reikia. Keistu būdu galime netgi bijoti ramybės, nes mums atrodo, kad, atėjus ramybei, mes kažko neteksime. Tada tęsiame kovą ir toliau rungtyniaujame.
Žmogus – ne Dievas. Mes nesame pasaulio gelbėtojai. Savyje neturime gyvenimo pilnatvės. Savo viduje visada jausime tuštumą, stiprų pažeidžiamumą ir nusivylimą, nepasotinamą troškimą, nepasitenkinimą. Mes nuolat siekiame pranokti savo ribotumą, tikimės atrasti tai, kas suteiks mums pilnatvę. Mes nepaliaujamai stiebiamės didžių dalykų link. Tačiau vos tik įgiję lobį, tuoj pat pajuntame nepasitenkinimą, kurį patiria vaikas, norintis, kad jam nupirktų žaislą – o paskui dar vieną ir dar! Jeigu mums neduodama dar, mes kaltiname tuos, kurie turi daugiau, kurie mums trukdo gauti dar. Mes teisiame ir keikiame „kitą“, kuris yra kitoks nei mes, kuris turi tai, ko mes neturime. Mumyse slypi giluminis pavydas būtent todėl, kad neturime gyvenimo pilnatvės. Mums sunku pripažinti savo sužeistumą, silpnumą ir trūkumus. Lygiai taip pat mes bijome pripažinti savo gilumą, vidinį grožį ir vertę.
Kiekvieno žmogaus kelias į širdies ramybę pilnas kliūčių. Vis dėlto matau nemažai tų, kurie siekia išlaisvinti kitus iš vidaus, padeda laisvei įsitvirtinti žmonių širdyse. Savo pavyzdžiu jie man suteikia vilties. Mąstau apie nuostabų darbą, kurį jau dvidešimt metų dirba Žaklina, gyvenanti netoli Betliejaus. Pas ją ateina palestiniečių vaikų iš vakarinės Jordano pakrantės, ji moko juos dainuoti ir šokti, tuo pat metu padeda jiems pajusti savo vertę ir ją saugoti. Ji dovanoja jiems balsą, galimybę save išreikšti ir dalytis su kitais ta laisve, kurios neįmanoma atimti.
Tapti laisvam
Mes bijome nebūti ir bijome žmonių, galinčių įstumti mus į nebūties prarają. Ar taip nėra todėl, kad bijome mirties?
Numirti – tai pasiekti ribą, už kurios mūsų laukia visiška ramybė, kur nuslops mūsų begalybės ilgesys, kur mes pradžiugsime begaliniu džiaugsmu, kur niekad nesiliausime augę, kur su nuostaba atrasime Amžinybę. Girdėjau štai tokią istoriją apie Nelsoną Mandelą iš Pietų Afrikos. Jo budelis, baltaodis, pasakė: „Nejaugi nežinai, kad mano valioje padaryti taip, kad mirtum?“ Mandela atsakė: „Ar tu žinai, kad man duota numirti laisvai?“ Priimdami save tokius, kokie esame, žinodami, jog esame mirtingi, nesistengdami dar kažkuo tapti, mes tampame laisvi. Vienas mano draugas keletą savaičių gyveno kartu su ligoniais, gydytais spindulių terapija. Kai kuriuos iš jų kamavo stiprūs skausmai ir nuolatinis nerimas. Mano draugą nustebino tai, kiek daug šie ligoniai kalbėjo apie tikėjimą ir Dievą. Jausdami skausmą, bejėgiškumą, artėjančią mirtį, žmonės pradeda kalbėtis vieni su kitais apie pačius svarbiausius dalykus, apie savo sakralius išgyvenimus ir viltis. Jiems daugiau nebereikia vieniems kitų saugotis. Priešingai – jie atveria vieni kitiems savo širdis.
Mūsų technologizuotoje visuomenėje mirtis – tik nelaimingas atsitikimas, tai, kas neturėtų atsitikti; ji ateina nelaukta, neaišku, iš kur, iš nematomos jėgos. Mes bijome mirties ir jai priešinamės, įsivaizduojame ją kaip kažką „svetimo“, nenatūralaus, kylančio ne iš mūsų. Tačiau mirtis įrašyta mūsų genuose. Zigmundas Froidas savo veikale rašė apie mirtį, kad žmogus, norintis gyventi visavertį gyvenimą, turi ruoštis mirčiai. „Žiūrėkite mirčiai į veidą… Nebėkite nuo jos, neapsimeskite, kad jos nėra“. Mane stebina būdas prieiti prie ligonių, kurį atrado Cecilija Sonders. Mano sesuo Teresė daugelį metų dirbo kartu su ja Londono Šv. Kristoforo ligoninėje, slaugė nepagydomus ligonius, rūpinosi mirštančiais nuo vėžio. Ji padėdavo jiems išeiti ramybėje, nejaučiant skausmo, išlaikant aiškią sąmonę. Jei žmonėms padedama jų kentėjimuose ir neviltyje, daugelis iš jų prieš mirtį gali pasakyti: „Dabar aš pasiruošęs“. Labai liūdna, kad mes laukiame paskutinio atokvėpio ir tik tada pajėgiame priimti save tokius, kokie esame! Nebijosime savęs ir savo būties! Nebūsime tie, kurie niūriai paklūsta savo gyvenimui ir viskam, kas vyksta. Pradėsime gyventi tiesoje ir laisvėje, o tai reškia: priimsime savo mirtį tada, kai ji ateis. Jei tą pajėgsime, tai galėsime priimti ir visas mažas mirtis, kurias kasdien išgyvename: nusivylimus, nesėkmes, atstūmimą, pažeminimą ir skausmą – tada pajėgsime nugalėti savo pasitenkinimą savimi ir suprasime, kad mums būtina keistis.
Iš Jean Vanier knygos „Naiti mir“ vertė Kristina Jašinauskaitė