Putinas ir vėl pabrėžė: rusofobija auga. Panašu, kad šitai tezei lemta tapti putinizmo ideologijos kertiniu akmeniu paskutiniu ar priešpaskutiniu šio režimo egzistavimo etapu. Ketinimų rimtumą rodo tas faktas, kad beveik akimirksniu Pasaulinis rusų tautos susirinkimas (rus. Всемирный Русский Народный собор) iškėlė iniciatyvą išpuolius prieš Rusijos Stačiatikių bažnyčią (t.y. Markvos patriarchato kritiką ir antiklerikalinius pasisakymus) prilyginti rusofobijai. Šią iniciatyvą jautriai pridengė kažkokiu ekspertų komitetu ir ypatingu rusofobijos komitetu, kuris, pasirodo, jau seniai uoliai darbuojasi… Į šį reikalą buvo įtraukti anksčiau visai respektabilūs religijotyrininkai, ir tai mane gerokai nuliūdino.
Buvo išsakytos kelios tezės, kurios, mano požiūriu, yra gryniausias intelektualinis sukčiavimas ir pasižymi gana atvirais tikrovės iškraipymais. Tai yra tvirtinimai apie tai, kad rusų tauta:
1) kenčia nuo rusofobijos;
2) „Ukrainoje patiria genocidą“;
3) yra „tauta-auka“;
4) yra „padalinta tauta“;
5) turi „ištrintą identitetą“.
Imsime iš eilės nagrinėti šiuos tvirtinimus. Bet pirmiausia, manau, reikalinga parodyti, kokia netikusi yra pagrindinė tezė apie tai, kad išpuoliai prieš Rusų stačiatikių bažnyčią yra tapatūs išpuoliams prieš rusų tautą. Priklausymas Rusų stačiatikių bažnyčiai, be abejo, yra pamatinis istorinio rusų tautinio identiteto veiksnys. Tai reiškia nei daugiau, nei mažiau kaip tai, kad daugumai etninių rusų sužinoti apie išpuolius prieš stačiatikybę yra nemalonus išgyvenimas. Lygiai taip pat, kaip serbams, gruzinams, bulgarams, rumunams, ukrainiečiams ir baltarusiams. Lygiai taip pat, kaip antikatalikiški išpuoliai yra nemalonūs daugumai italų, meksikiečių, lenkų ir airių… Be to, reikia būtinai atsižvelgti, jog, pavyzdžiui tokiai neatskiriamai tradicinio rusų etnoso daliai, kaip, pavyzdžiui, sentikiams, dramatiška Rusų stačiatikių bažnyčios kritika ir atsiribojimas nuo jos – irgi yra identiteto pagrindas.
Rusų valstybinės stačiatikių bažnyčios adeptai rūpestingai išmeta už skliaustų tą faktą, kad pilnas stačiatikių bažnyčios pavadinimas yra Graikų ortodoksų katalikų (t.y. pasaulinė) bažnyčia, o jos alternatyvos pavadinimas – Romos katalikų ortodoksų bažnyčia. Taip 11-ame amžiuje buvo padalintas bendras krikščionių bažnyčios pavadinimas katalikų ir ortodoksų. Stačiatikių bažnyčia nėra rusų tautos bažnyčia, ir tuo ji skiriasi nuo judaizmo arba sintoizmo. Dar daugiau, stačiatikių bažnyčia nėra išskirtinis „Rusų pasaulio“ (rusų lokalios civilizacijos, kuri yra dukterinė Europos civilizacijos atžvilgiu) atributas. Stačiatikių bažnyčia yra toks pats pasaulinis reiškinys, kaip ir Katalikų bažnyčia, tik kur kas menkiau išplitęs. Todėl slavofilų „Naujojo Izraelio“ doktrina, pagal kurią ne visa krikščionių bažnyčia ir net ne visa stačiatikių bažnyčia, bet tik rusai (tada rusams priskyrė ir ukrainiečius bei baltarusius) užėmė judėjų tautos vietą kaip nauja Dievo išrinkta tauta, yra eretiška. Remdamiesi tuo, ką pasakėme, darome išvadą, jog propaganda, nukreipta prieš stačiatikių bažnyčią, kokia iššaukianti ir įžeidžianti ji bebūtų, negali būti laikoma antirusiška, nes tai yra propaganda prieš vieną iš pasaulinių krikščionių religijos bažnyčių. Net antijudaistinė propaganda, kuria persunkti daugelis krikščioniškosios istorijos puslapių, negali būti laikoma rasinio antisemitizmo apraiška, nors ir daug prisidėjo, kad jis atsirastų. Lygiai taip pat išpuoliai prieš monofizitinę krikščionybę negali būti laikomi antiarmėniška propaganda, nes ji tuo pačiu mastu yra nukreipta ir prieš Egipto koptus bei prieš Abisinijos (Etiopijos – vert. past.) bažnyčią.
Stačiatikių bažnyčios redukcija į ekskliuzyvinę nacionalinę rusų tautos bažnyčią – tai stačiatikių bažnyčios visuotinumo idėjos pakirtimas.
Dabar pereisime prie kitų tezių – tikrovės iškraipymų.
Tvirtinimai apie apibrėžtą etninio pobūdžio priešiškumą rusams dabartiniame pasaulyje neturi jokio pagrindo. Pagrindiniais rusofobijos židiniais buvo įvardintos Ukraina, JAV, Briuselis (t.y. visa Europos Sąjunga, o ne maža, jauki Belgija) ir… Islamo valstybė. Paskutinioji – aiški duoklė paskutiniam Lavrovo pasisakymui apie tai, kad Islamo valstybė tapo pagrindine Rusijos Federacijos saugumo grėsme. Žodžiu, į krūvą surinko visas „grėsmes“.
Tam tikru mastu galima kalbėti apie nemeilę rusams Baltijos valstybėse, bet tai yra paprasčiausios migrantofobijos ir diasporofobijos apraiška. Taip ryškiai 2013 metais Maskvoje degusi nemeilė gastarbeiteriams ir „atvykėliams“ vis dėlto negali būti pripažinta etninio priešiškumo konkrečiam tadžikų arba azerbaidžaniečių etnosui apraiška. Tokios diasporofobijos pavyzdžiai – aršus priešiškumas sirų ir indusų atžvilgiu Afrikoje (jo auka yra tapusi britų Zanzibare gyvenusi Fredžio Merkurio parsiška šeima) arba priešiškumas kinų atžvilgiu Malaizijoje ir Indonezijoje. Jokio skrupulingo priešiškumo viskam, kas rusiška – kultūrai, religijai, siekimo apsaugoti socialiai reikšmingas pozicijas nuo etninių išeivių, kuris nors kiek primintų klasikinį etninės fobijos pavyzdį – antisemitizmą, surasti neįmanoma. Jei cituotume viduramžių laikotarpio pasisakymus, tai juose visai nesunku parinkti tokių, kurie tiktų pagrįsti teiginį apie amžiną graikų ir bulgarų priešiškumą, o jei cituotume praėjusio šimtmečio pasisakymus – apie nuoseklų bulgarų ir serbų priešiškumą.
Rusų kultūra yra pripažinta didžia pasauline kultūra. Didžiulis skaičius etninių rusų ir išeivių iš Rusijos įvairiose šalyse užima daugelį aukšto statuso pozicijų ir yra gerbiami. Visai neseniai rusų kultūra buvo labai madinga. Ir prasidėjo šita visuotinė mada prieš 110 metų. Net šaltasis karas menkai paveikė šitą masinį rusų kultūros garbinimą: Tolstojus, Dostojevskis, Solženicynas, Gorkis. Šagalas, Diagilevas, Berdiajevas… Rusai nesusidūrė net su tuo priešiškumu, kuris ilgus metus supo vokiečius po Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo.
Kitas reikalas, jog egzistuoja ir vėl sparčiai plinta „Rusijos fobija“ – baimė ir priešiškumas Putino valstybei. Bet prieš 100 metų kiekvienas raštingas žmogus puikiai galėjo pagrįsti skirtumą tarp Nikolajaus režimo ir rusų tautos, rusų inteligentijos, Rusijos. Prieš 30 metų – tarp Rusijos (ištremto Sacharovo, išsiųsto užsienin Solženicyno, generolo Grigorenkos, Jurijaus Orlovo, Sergejaus Kovaliovo, Liudmilos Aleksejevos, Vasilijaus Aksionovo, Aleksandro Galičiaus, Jurijaus Liubimovo, Julijaus Kimo) ir rusiškojo komunizmo. Ir dabar, tiesiog pagal Lenino samprotavimą apie „dvi tautas vienoje tautoje“, akivaizdžiai egzistuoja „Nemcovo Rusija“ ir „Zaldostanovo Rusija“. Gerai pamenu, kai man 1997 metais atnešė laikraščio „Groznenskij rabočij“ numerį, kuriame buvo paskelbta geriausių mokiniškų rašinių apžvalga – ten, iškart po karo, tarp griuvėsių ir kapų čečėnų moksleiviai rašė, kad yra Levo Tolstojaus ir Sergejaus Kovaliovo Rusija, ir yra Pavelo Gračiovo (Rusijos Federacijos gynybos ministras pirmojo Čečėnijos karo metu – vert. past.) Rusija.
Yra ir „demofofija“: liberalai vakarietiškos orientacijos šalininkai bijo „86 procentų“ – masių, kurios tradiciškai persmelktos imperinių ir pavaldiniams būdingų kompleksų. Bet pateikti Kremliaus imperinės politikos ir tautos autoritarinio mentaliteto baimę lyg priešiškumą rusams kaip etnosui yra ganėtinai niekingas triukas.
Rusai Ukrainoje nepatiria jokio genocido. Donbase vyksta karinis-politinis konfliktas, kurio aš negaliu pavadinti pilietiniu karu, nes tai nėra ginčas dėl bendros ateities vienoje valstybėje. Iš pat pradžių tai buvo konfliktas tarp daugiaetninės ukrainiečių politinės tautos ir tų, kurie užsigeidė tapti „rusų pasaulio“, irgi daugiaetninio, dalimi. Taip sakydamas ar palieku už skliaustų Rusijos valstybinę ir privačią-valstybinę intervencijas. Kaip palikčiau už skliaustų internacionalinių brigadų, sovietų kariškių, čekistų ir politinių patarėjų ir vienos pusės, ir vokiečių bei italų kontingentų, iš kitos, dalyvavimą, jei reikėtų aprašyti konflikto Ispanijoje 1936–1939 metais pagrindą.
Abiejose fronto linijos Donbase pusėse stovi rusai, ukrainiečiai ir žydai – visi jie Ukrainos piliečiai. Toliau vyksta tautinio identiteto ideologinė korekcija. Panašiai nutiko JAV prieš tris ketvirčius amžiaus: prezidentas Ruzveltas ir generolas Eizenhaueris – tai amerikiečiai, turintys vokiškų etninių šaknų, o Hitlerio gerbėjai – tai vokiečiai, gyvenantys JAV. Todėl „Donecko liaudies respublikos/Luhansko liaudies respublikos“ karinių formuočių ir taikių „stepių Gazos sektoriaus“ gyventojų žūtis vykstant susirėmimams su ukrainiečių nacijos kariuomene niekaip negali būti genocidas.
Su terminu „rusų tautos genocidas“ iš viso reikia elgtis atsargiai. Nuo Aukso Ordos vienodai kentėjo ir dabartinės Rusijos Federacijos teritorijos, ir dabartinės Ukrainos teritorijos. O vėlesniu laikotarpiu pagrindinius nuostolius rusai patirdavo būtent dėl savo valdovų veiksmų. Tik Hitleriui pavyko prilygti Leninui ir Stalinui rusų tautai priklausančių žmonių naikinimo mastais. Aš sutikčiau laikyti tautą auka, jei ji patiria ne tik užkariautojų persekiojimą, bet ir nuosavų valdovų terorą. Suprantama, išskyrus tą atvejį, kai auka labiau už viską dievina būtent savo budelius ir nekenčia tų, kurie bandė atsisakyti budeliškų politinių technologijų. Akivaizdu, kad apibūdinimas „tauta-auka“ pritaikomas žydams ir palestiniečiams, armėnams, tutsiams… Bet jokiu būdu – ne šiuolaikiniams rusams.
Negali rusai vadintis ir padalinta tauta. Be abejonės, Rusijos Federacijos sienos 1991 metų gruodį perkirto etninių rusų paplitimo arealą. Bet per praėjusį ketvirtį amžiaus daug kas pasikeitė. Rusai Baltarusijoje, Baltijos šalyse, Pietų Kaukazo ir Centrinės Azijos šalyse – tai klasikiniai diasporos pavyzdžiai. Panašiai, kaip armėnai Juodosios jūros pakrantėse, Libane, Paryžiuje ir Los Andžele. Arba kaip dešimtys milijonų etninių kinų (chuaciao) Rytų Azijoje. Po atviros Krymo aneksijos ir neatviros „atskirų pietryčių Ukrainos rajonų“, kaip delikačiai parašyta Minsko susitarimuose, aneksijos, o taip pat ir masinės rusų migracijos iš Ukrainos į Rusiją, kompaktiškas rusiškas arealas Ukrainoje stipriai susitraukė ir skaičiumi, ir teritorija, ir dabar įgyja visus diasporos požymius. Tuo labiau, kad labai žymi dalis etninių rusų Ukrainoje sąmoningai pasirinko „Orumo revoliucijos“ Ukrainą, o ne Putino imperiją. Lygiai taip pat Elzaso vokiečiai 1791 metais pasirinko prancūzų politinę tautą, o ne vienos iš vokiečių kunigaikštysčių arba Habsburgų imperijos pavaldinystę. Po Vietnamo ir Vokietijos susivienijimo ir abipusių etninių valymų buvusioje Jugoslavijoje, padalintoms tautoms galima priskirti korėjiečius, airius, meksikiečius, palestiniečius, kurdus, vengrus, serbus ir albanus, nes jų istorinis etninis masyvas yra padalintas valstybinių sienų.
Paskutinė spekuliatyvi tezė – apie neva „ištrintą“ rusų tautinį identitetą. Priešingai, rusai labai aiškiai save pozicionuoja kitų imperijos etnosų atžvilgiu, nes laikosi nerašytų, bet nuo to ne mažiau privalomų kriterijų to, ką turi atitikti nerusas tam, kad būtų pripažintas rusu. Beje, tie kriterijai labai skirtingi šiauriniame rusų subetnose – čia jie gana nuolaidūs, ir pietiniame subetnose (sąlygiškai – Pietinėje Federacijos apygardoje) – čia jie gana griežti. Kalbama apie kitką – apie rusų tautinės savimonės trūkumą (arba menką išsivystymą), kurios vietą yra užėmusi imperinė savimonė. Abi šitos savimonės skiriasi iš esmės. Pavyzdžiui, kontinentinės imperijos pavaldinys laiko norma tai, kad imperinio etnoso resursai perduodami pavergtų provincijų naudai, o išeiviai iš tų provincijų formuoja imperijos elitą. Svarbiausia – kontinentinės imperijos pavaldinys nuoširdžiai laiko save imperijos statybine medžiaga ir priima visas aukas, kurių iš etnoso reikalauja imperijos valdžia. O nacija laiko save didele šeima ir valdžios terorą priima kaip savo giminės nukraujavimą. Čia, beje, yra skirtumas tarp dešiniųjų („baltųjų“) ir kairiųjų („raudonųjų“) nacionalistų. Pirmieji kaltina bolševizmą ir stalinizmą gentainių naikinimu (dažnai suversdami kaltę kitakilmių pinklėms imperijos isteblišmente), o antrieji komunistinės politikos aukas laiko būtinu imperijos statybų pamatu. Todėl „susirinkimo“ ekspertų raudos apie ištrintą rusų identitetą – tai iš tikrųjų yra aimanos dėl nepakankamo plačiųjų liaudies masių polėkio aukotis dėl „rusų pasaulio“ plėtimo per visą planetą.
Iš rusų kalbos vertė Laisvūnas Šopauskas
Šaltinis: politkuhnya.info