Vatikano radijas
Pastarosiomis dienomis žiniasklaida kasdien praneša apie vis naujus šiitiškojo Irano ir sunitiškosios Saudo Arabijos apsižodžiavimus, diplomatinius kirčius ar ekonominius ėjimus. Tačiau jėzuitas islamologas Samir Khalil Samir, gimęs Egipte, paaiškina, kad dabartinė situacija atspindi ilgalaikes abiejų valstybių pastangas dominuoti regione, o dar plačiau žiūrint – visame islamo pasaulyje.
Pasak t. Samiro, vėl iškilo religijos ir politikos santykio problema, lėmusi krizę islamo pasaulyje, didžiausią per pastaruosius du amžius. Nuo XIX iki XX amžiaus vidurio buvo stipri liberali tendencija. Valstybė religiškai buvo neutrali iki tam tikro laipsnio, religinės mažumos musulmonų daugumoje turėjo panašias teises. Tačiau prieš penkiasdešimt metų padėtis pradėjo keistis dėl Saudo Arabijos ir taipogi Kataro skleidžiamo sunitiškojo fundamentalizmo pagal savo vahabitiškąja doktriną. Ši įtaka buvo ir yra vykdoma per pinigus.
Jėzuitas pateikė pavyzdį: 1973 metais Minia gubernijoje Egipte moterys staiga pradėjo nešioti galvą ir kūną dengiančius apsiaustus – mat Saudo Arabija už tai mokėjo pinigus, prilygstančius maždaug trečdaliui algos. Po to šis paprotys tapo normalus ir ėmė net vyrauti. Kad nebūtų gatvėje kritikuojamos ar užgauliojamos, tokį apdangalą jau dėvi net ir krikščionės moterys. Panašiai papročius perėmė ir daug egiptiečių, kurių Saudo Arabijoje dirba per milijonas. Taigi Saudo Arabija buvo tiek uždarbio, tiek ir fundamentalizmo šaltinis. Kitos Persų įlankos šalys yra šiek tiek tolerantiškesnės, kai kurios leido pastatyti keletą bažnyčių.
Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Irane įsigalėjo šiitų fundamentalizmas su Khomeini režimu. Tačiau jis nėra toks totalus: keliaujant po Iraną galima pamatyti daugiau laisvės papročiuose.
Egzistuoja sunitų fundamentalizmas ir šiitų fundamentalizmas, bet pastarasis yra atviresnis ir intelektualiniu požiūriu. Tai, ką skaito šiitų imamas, vahabitui būtų nepatartina, net draudžiama ir baudžiama.
T. Samir prisiminė dar vieną epizodą: mergina viename sunitų interneto portale paprašė pagalbos rašant darbą apie XI amžiaus islamo eruditą Aviceną. Jai buvo patarta visai neskaityti „netikėlių“ tekstų. Jei šiitų imamas studijuoja ir nemažai kultūrinių temų, filosofiją, tai sunitų išsilavinimui itin svarbu atmintinai išmokti Koraną, nesidomint istorinėmis aplinkybėmis. Atmetamas proto vaidmuo jį interpretuojant. Priešingai, už ketinimą „interpretuoti“ gresia sankcijos.
Saudo Arabija įvairovės nepripažįstantį fundamentalistinį vahabitizmą skleidžia visame islamo pasaulyje, jis įsigali ir ten, kur islamas buvo gana tolerantiškas, mokėjo sugyventi su kitais – Egipte, Malaizijoje, Tunise, Indonezijoje, Filipinuose. Antai, Pakistano įstatymai dėl piktžodžiavimo, dėl kurių jau žuvo daug žmonių, atspindi vahabitizmą. Arba „Islamo valstybės“ (ISIS) vykdomos egzekucijos daug nesiskiria nuo kiekvieną savaitę Saudo Arabijoje atliekamų mirties bausmių nukertant galvą ar nuplakimų religinio ritualo metu. Bet į šiuos žmogaus teisių pažeidimus žiūrima pro pirštus, nes Saudo Arabija yra turtinga sąjungininkė.
Daugeliu požiūriu ISIS yra vahabitizmo principų, sunitiško fundamentalizmo įgyvendinimas, tik brutaliai, per jėgą. Vahabitiškas mentalitetas neaplenkia ir tų centrų, kurie ilgą laiką buvo nuosaikaus islamo židiniai, kaip Al Azhar universitetas Egipte, formuojantis tūkstančius musulmonų imamų. Vahabitizmas yra totalitariškas, nepripažįstantis kitų ir nepripažįstantis kritikos, nepraktikuojantis savikritikos. T. Samir pasakoja, kad ne kartą jam yra tekę matyti televizijos debatus, kuriuose sunitas sako šiitui, kad Egiptas yra sunizmo žemė, tad pastarasis neturįs teisės čia būti, nors prieš jį sėdi toks pat egiptietis kaip ir jis.
Šiitai islamo pasaulyje atsveria sunitų fundamentalizmą, bet jų palyginti nėra daug. Irano įtaka yra nepalyginamai mažesnė nei Saudo Arabijos, kuri skiria milijardus dolerių ne vien politinei, bet ir religinei įtakai, stato mečetes, apmoko imamus arba siunčia savo, moka jiems algas. Jei Saudo Arabija išpažintų tokį islamą, koks yra Tunise, situacija pasaulyje būtų skirtinga.
Islamui reikia atsinaujinti. Tai nereiškia aklai viską perimti iš Vakarų, tačiau atsirinkti tai, kas iš tiesų yra teigiama ir pozityvu. Yra musulmonų, kurie tai supranta, bet nežino, kaip tai padaryti, arba nesiryžta, rašo jėzuitas islamologas. Irano ir Saudo Arabijos konfliktas yra politinis, bet, giliau žiūrint, religinis, atspindintis skirtingą požiūrį į gyvenimą ir religiją, siekį lemtį islamo pobūdį.