Rugsėjo 17-ąją 76-ąjį kartą susirinkome Simono Daukanto aikštėje paminėti smurtinį Deimantės Kedytės pagrobimą ir pradanginimą.
Valdžios atstovams laiškų jau neberašome – pavargome skaityti vienodus, tarsi iš užstrigusios plokštelės niekinius atsirašinėjimus. Į piliečių klausimus atsakyti jie negali, nes TIESA sukrėstų visus. Todėl ir belieka bukas tylėjimas.
Nejaugi Prezidentė taip ir liks istorijoje kaip ponia „ne prie ko“, nesugebėjusi išgelbėti vienos mažos mergaitės nuo valstybės vardu veikusių nusikaltėlių?