Vasario 17-toji.
Viešąjį gyvenimą tebekausto karantinas.
Šįkart tik septyniese atėjome į Simono Daukanto aikštę prisiminti ir priminti apie vieną gėdingiausių valstybės dienų – apie mažametės liudininkės brutalų pagrobimą ir pradanginimą.
Ir vėl primename, jog laukiame atsakymo į seniai kartojamą mūsų klausimą: AR DAR GYVA DEIMANTĖ KEDYTĖ?
Būdama neįgali pateikti prašomus įrodymus, valdžia ir toliau imasi desperatiškų veiksmų, siekdama užčiaupti tiesos reikalaujančius žmones.
Keliems ar keliolikai piliečių „pasaugoti“ kiekvieną mėnesį atsiunčiamos vis gausesnės policininkų pajėgos. Pareigūnai vis aktyviau stengiasi atėjusius žmones psichologiškai terorizuoti ir bauginti. Galiausiai buvo griebtasi ir smurtinių veiksmų.
Vienam mūsų be jokios priežasties buvo sadistiškai skausmingai užlaužtos ir surakintos rankos. Jį, klykiantį nuo skausmo, tarsi kokį nusikaltėlį, išsivežė į nuovadą tapatybei nustatyti (žr. ČIA).
Prezidente, ar tai jau ir yra Jūsų žadėtoji „Gerovės valstybė“? Kas nurodinėja vis gausesnėms pareigūnų pajėgoms vykti į aikštę tramdyti ten atėjusius taikius piliečius? Juk tie žmonės vis dar tikisi Jūsų dėmesio?
Smerkiate Lukašenkos ir Putino režimus, o patys jau ėmėte taikyti tokius pačius taikių piliečių akcijų gniuždymo metodus.