Jau praeitą kartą kėlėme klausimą – „Kodėl pašlemėkų gauja dangstosi kovojančios Ukrainos vėliavos spalvomis?“ (čia ir čia), – tąsyk radę tokį gremėzdišką atsakymą, kad Lietuvoje simbolių sukergimas ir perdengimas, viską paverčiant mišraine, prigijo dėl to, jog šiandieninės Lietuvos valdančioji klika didžiąja dalimi perkelia savo simbolinį egzistavimą į tautinę Ukrainos terpę, nes yra kraupiai apnaikinusi, jeigu ne visiškai sunaikinusi atramos lietuvių tautos ir valstybės simbolikoje pagrindą, vedama iškrypėliškos idėjos, kad tautinės lietuvių tapatybės puoselėjimas yra jau atgyvenęs dalykas, kitaip tariant, pažangos stabdis.
Tačiau, tiesą sakant, toks atsakymas, kad, neva pasižymėjusi mūsų padangėje mankurtų šutvė tarsi jaučia kažkokį nepriteklių dėl tėvynės išsižadėjimo ir ieško naujos, pakaitinės tėvynės, man pačiam dabar jau atrodo pernelyg sudėtingas blogąja to žodžio reikšme, kai tikrovėje viskas yra daug paprasčiau ir banaliau, veikiant kraštutinai elementariems konjunktūrinio prisitaikymo ir rinkos dėsniams.
Kai eidamas gatve matau balkone iškeltą kovojančios Ukrainos vėliavą, viduje paploju net ir tokiu atveju, jeigu šalia neplazda mūsų trispalvė, suprasdamas, kad dabar sunkiausioje padėtyje yra, liepsnoja ir kenčia Ukraina, tačiau taip pat lengvai įsivaizduoju tai, koks nešvankus yra naujosios kartos stribų sumanymas supriešinti ukrainiečių tautos simbolius lietuviškos dvasios simbolikai, turint tikslą tokiu būdu suniekinti ir sunaikinti lietuvybės gyvastingumo ženklinimą ir įprasminimą.
Kaip atrodo, tokį mūsų dienų išmaniųjų stribų nusiteikimą labiausiai akivaizdžiai išdėsto naujai užgimusi valatkizmo ištara, kad neva Lietuvoje ukrainiečių vėliavos plazda labiau teisingai, teisėtai ir nepalyginamai gražiau nei lietuviškos vėliavos.
Kas be ko, ukrainiečiai čia niekuo dėti! Naujosios konfigūracijos stribų Lietuvoje veikimas yra ne mažiau žalingas Ukrainai nei Lietuvai, todėl jų apsimestinis kovojančių už tautos išlikimą ukrainiečių rėmimas yra ypač atgrasus ir kraupiai falšyvas.
Ko daugiau ten yra, koks naštos pasiskirstymas dominuoja mūsų dienų išmaniojo stribo sielos užkaboriuose – senojo raugo komunizmo liekanos ar bandymas strimgalviais prisitaikyti prie rinkos sąlygų ir dedamos pastangos kurti bei įvaldyti naujosios konjunktūros kodus? Kaip atrodo, išmanusis stribas savo esme ir yra veikianti rinkos sąlygomis komunistinė išpera.
Ar kas nors įstengtų įsivaizduoti tai, kad, tarkime, antisemitizmas užgimsta ir tarpsta tarp žydu? Dar daugiau, – kažin ar apskritai antisemitizmas gali tapti rinkos mainų objektu, nes antisemitizmas kaip toks neturi prekinės vertės, ar ne?
Savo ruožtu šiandien antilietuviškumu Lietuvoje, o ir kitur prekiaujama taip dažnai ir tokiais stambiais kiekiais, urmu, tarsi tai būdų lengvai kaip bulvės pavasarį iškišamas produktas. Be to, tikrai nesunku bus pastebėti, antilietuviškumo prekinė vertė didėja, staigiai išauga, jeigu antilietuvišką užsiangažavimą bando prakišti ne šiaip kas nors iš eilės, o būtent lietuvis (neretai apsimestinis lietuvis), tarsi tokia žymė būtų parduodamo produkto kokybės ir originalumo ženklu.
Žinia, perka paprastai tai, kas turi prekinę vertę, kas yra reikalinga pirkėjui, savo ruožtu už antietuviškumą užmokant nebūtinai tik tris skatikus, bet taip pat ir atsivėrusiomis karjeros galimybėmis, dirbtinai forsuojamomis statuso vertybėmis bei kitomis konjunktūros teikiamomis malonėtis, kas leidžia pratęsti apibrėžimo formulavimą, sakant, kad išmanusis stribas yra rinkos sąlygomis veikianti komunistinė išpera su stipriai išreikštu polinkiu į prostituciją. Iš tiesų, Lietuvoje didžiausią prostitucijos rinkos dalį sudaro du porūšiai, t. y. prekyba kūnu ir prekyba antilietuviškumu.
Toliau, pratęsiant mintį, svarbu pastebėti, kad visos daugumo susideda iš mažumų, mes visi priklausome kokioms nors mažumoms, pavyzdžiui, filatelistų draugijai, daugiabučio namo bendrijai ir t. t. Tačiau tauta yra neredukuojama į mažumas dauguma, tautos sąvoka negali būti vertinama kaip paprasčiausia mažumų suma, tokia sąvoka nėra nulipdoma indukciniu būdu.
Galbūt kažkas pasakys, kad žmonija yra dar didesnė, taigi tarsi ir pranašesnė už tautą dauguma, tačiau žmonijos sąvokos apibrėžtis be redukcijos į biologinį lygį yra negalima, nes žmogaus tikrovės sferoje nuoroda į žmoniją yra tokia kraštutinai bendra aprėptis, kurios neįmanoma pagal dedukcinę apibrėžimo logiką išvesti ir dar labiau bendros gimininės aprėpties.
Niekas negali užginčyti, kad ne tik labai negražu, bet ir neteisėta būtų engti teisėtą statusą turinčias mažumas, kvestionuoti jų žmogišką orumą.
Tačiau dabar susiklostė tokia padėtis, kai piramidė yra triukšmingai apverčiama, mažumos neretai su baisia piktdžiuga pradeda engti daugumą, taip pat kvestionuoja tautos kaip neredukuojamos daugumos statusą, arba, dar kitaip tariant, mažas ir piktas, liguistos vaizduotės nykštukas užpuola miegantį milžiną, planuodamas perimti visus jo turtus ir sužlugdyti savigarbą. Kas be ko, iškreiptos, vienpusės, paliegusios tolerancijos principas yra labiausiai svarbi agresyviojo nykštuko priemonė, siekiant užpančioti milžiną melo pinklėmis, užmušti jo savivertę.
Kita vertus, jeigu mes manome, kad tokios deformacijos neturėtų būti besąlygiškai toleruojamos, jeigu puoselėjame viltį, jog ženkliai pasistūmėjusios patologijos procesai vis tik negali būti laikomi negrįžtamais, tai tikriausiai daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu laukiame tokio milžino prabudimo, kai jis. sutraukęs pančius, apsispręs agresyviai ginti daugumos žmonių teises.
Kaip atrodo bent man, į komunizmo nusikaltimų tyrimų tribunolo dienotvarkę taip pat turėtų būti įtrauktas jau keletą dešimtmečių leftizmo purslojamų į aplinką, o kartais iškart pateikiamų didelėmis dozėmis nuodų padarytos žalos pirmiausiai tautai ir šeimai aptarimas.