Feisbuko knibždėlyne akis užkliuvo už vienos mūsų jaunos gydytojos pasipiktinimo: kodėl aš, pasiskiepijusi, turiu priiminėti neskiepytus pacientus, kodėl turiu rizikuoti savo sveikata?
Magėjo parašyti, kad ji bus ne tą profesiją pasirinkusi. Nes taip yra, be jokio moralizavimo.
Susilaikiau – juk vis tiek nesupras.
Viso labo mintyse palinkėjau tai pradedančiajai daktarei neatsidurti, pvz., mūšio lauke ar karo lauko ligoninėje. Nes kas tada? „Kodėl turiu rizikuoti savo gyvybe, juk mane gali nušauti, čia nešvaru, juk galiu užsikrėsti, mano darbo sutartyje to nėra…“ ir panašūs fui fui?
O paskui prisiminiau neseną savo pastovėjimą prie vieno kapo istorinėse Rakowice kapinėse. Tame šeimos kape ilsisi Krokuvos medicinos legenda – Jogailaičių universiteto profesorius, filantropas ir visuomenininkas Stanisław Pareński (1843–1913).
Jo antkapį kūrė vienas garsiausių lenkų skulptorių Xaviery Dunikowski.
Pasakojama, kad Pareńskio būta neprilygstamo diagnosto, ir kolegos siųsdavo savo ligonius jam kaip paskutinei instancijai. Ir kad besiaiškindamas problemą paciento apžiūrai jis skirdavęs net po kelias valandas.
Apie šį gydytoją dar jam gyvam esant sklandė pajuokavimas, jog pinigai pas jį veržiasi pro visas angas.
Tačiau ir sąskaitos plaukė milžiniškos. Daktaras turėjo nemažą šeimą, finansavo savo žmonos ketvirtadieninį literatūros ir meno saloną. Kolekcionavo ano meto modernųjį meną ir rėmė vargšus jo autorius. Amžininkų memuarai liudija, kad bemaž kasdien profesoriaus namuose vietą prie pietų stalo rasdavo kokia nors išalkusi meno dūšia.
Atrodo, rečiausias svečias ten būdavo pats gydytojas, nuolatos užsivertęs pacientais, moksline veikla ir visuomeninėmis pareigomis.
Iki pat savo tragiškos mirties jis triūsė ir skubėjo kaip jaunuolis, nors jau buvo atšventęs 70 metų jubiliejų.
Paskutinę gyvenimo dieną daktaras vyko traukiniu pas ligonį. Matyt, pravažiavo reikalingą stotelę ir skubėdamas stryktelėjo iš pajudėjusio traukinio – žinia, anais laikais šis transportas nebuvo labai greitas, tad šokinėtojai nieko nestebino.
Nesėkmingas šuolis iš judančio traukinio – tokia ir liko numanoma daktaro žūties priežastis.
Mano pažįstama, puiki Krokuvos gidė, patikino, jog „kosulio milteliai“ pagal daktaro Pareńskio sukurtą receptą išrašinėjami iki šiol.