delfi.lt
„Negali būti“, – sako mano trisdešimtmetis sūnus, kai papasakoju jam, kad mokytojai sako, jog lietuviukai vaikai per pertraukas tarpusavyje kalbasi angliškai. „Na, – sako sūnus, – darbe aš kalbuosi angliškai, bet man net į galvą neateina namuose su šeima pereiti į anglų kalbą“ (jis gyvena Lietuvoje, o dirba globalioje komandoje su danais, indais, ispanais, slovakais). „Taip, – sako mano krikšto dukra, auginanti du protingus ir motyvuotus paauglius, – pas dukrą ateina, pavadinkime, pirmasis ne tik draugas ir jie kalbasi angliškai. Žinai, berniukas kalba prastai, bet iš visų jėgų stengiasi.“
Šias dvi kartas skiria maždaug penkiolika metų. Ir turime štai tokią sociolingvistinę situaciją. Kaip reaguoti? Nenoriu dramatizuoti, nes tai laikoma prastu skoniu ir yra mėgstama patyčių tema: vėl kalbininkė verkia dėl lietuvių kalbos, aiškiai galios jausmo pritrūko, o juk lietuvių kalba išgyvena geriausius laikus. Juk toks naratyvas, ar ne? Gal ir išgyvena, gal ir laikus. Bet ar dar po penkiolikos metų jaunoji karta apskritai norės (ir galės) pereiti į lietuvių kalbą bent šiek tiek aukštesniu, intelektiniu, abstrakčiu lygiu? O gal užteks frazių „pasišildyk picą“ ir „kojinės džiovykloje“?
2013 metais, kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungai, vadovavau didžiulės konferencijos „Vienijanti įvairovė: kalbų reikšmė mobilumui, darbui ir aktyviam pilietiškumui“, kurioje dalyvavo per 300 mokslininkų, vertėjų, mokytojų, teisininkų, rašytojų, kalbos technologų, verslo atstovų, politikų iš visų Europos Sąjungos šalių, organizaciniam komitetui. Konferenciją globojo Androulla Vassiliou, tuometinė ES kultūros, švietimo, daugiakalbystės ir jaunimo reikalų komisarė. Pagrindinį pranešimą skaitė filosofė Dalia Staponkutė.
Buvo aptariamos Europos daugiakalbystės idėjos, sociokultūrinė kalbų lygybė, globalizacijos įtaka kalbų ateičiai. 2013 metais, įkvėpta konferencijos idėjų, „Delfi“ žurnalistui sakiau: „Manau, pati kalba greitai neišnyks, nes kol patys norėsime, ja kalbėsime. Man atrodo, mums atėjo laikas kelti klausimą, kaip mes kalbėsime ir kur. Ar mums lietuvių kalbos užteks tiktai nuvažiavus į kaimą pas močiutę paprašyti barščių, ar vis dėlto mes norime savo kalba diskutuoti moderniuose mokslo centruose, norime savo kalba diskutuoti apie šiuolaikinį meną, šiuolaikinius politinius procesus.
Tai esminis klausimas. Man atrodo, kad, jeigu mes nestiprinsime abstrakčiosios mūsų kalbos dalies, sąvokų kūrimo dalies, tai kalba neišnyks, bet ji po truputį nukeliaus į virtuves, į namų aplinką, kaip buvo XIX a. Man atrodo, tai rimtas iššūkis, turime labai greitai apie tai mąstyti. Kodėl? Norime to ar nenorime, globalizacijos procesai veikia visą pasaulį, norime ar ne, pasaulyje ir kalbos, ir kultūros labai greitai maišosi. (…) Jeigu mes nepriimsime rimtų sprendimų, (…) prognozuoju kokius 25 metus. Ir po to teturėsime kalbą, kuria galėsime paprašyti barščių.“ Prieš dešimt metų tai buvo šiek tiek retorika, šiek tiek bravūra, nes tuo metu labai norėjosi tikėti, kad taip tikrai neįvyks. Atrodė, nejaugi pradėsime nebesuprasti, kad be savo įvairialypės tapatybės kalbinės dalies esame tik pilki rytų europiečiai, kurie, nors ir labai to nenorėtų, kol kas vakariečių akyse išsiskiria pirmiausia posovietine praeitimi ir pokolonialistinėmis sociotraumomis. Unikalūs tapatybės elementai (išsaugota archajiška kalbos struktūra, sąsajos su sanskritu, net kalbos sudėtingumas) daro mus spalvingus, o nacionalinės kalbos jėga ir lankstumas koreliuoja su visuomenės ateities sėkme. Taip, mūsų vaikai jau nebeturi tamsaus mūsų nelaisvės šleifo, bet ar nuo to keičiasi jų kilminė geografija ir istorija?
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.