Siūlome prisiminti aktualumo nepraradusį poeto Jono Aisčio esė „Valpurgijų naktys“ iš knygos „Milfordo gatvės elegijos“ (1969).
[…] Tegul moterys išeina visa armija: motinos ir dukterys, žmonos ir našlės, merginos ir senmergės. Visos iš dūmo. Jų pabūgs mūsų priešai.
Tūlas paklaus: kodėl jau čia dabar moterys? Kuo jos geresnės? Gal ir ne geresnės, nes visi mes iš vieno ir to paties molio padaryti, bet man rodos, kad laikas jau būtų keisti būdus ir priemones. Gana, manau, priraudota ir ašarų prilieta prie okupacijos sienos. Per akis prirodyta aukų, kančių ir skriaudos. Nereikia statyti amžinų sienų. Į sieną ne tiktai mes, bet ir kiti atsimuša ir pamato, kad kelio toliau nėra. Dabar ne tie laikai, kai sienos gindavo. Reikia judesio, mosto, manevro. Kaip tu išvesi karšinčius į kovos lauką, kad jų kojos jau žąsiukus gano. O galop dabar miniskirtuotos moterys dar ir panašios į graikų hoplitus.
Beje, dar dėl ašarų… Ponia Magdalena Slavėnienė, minėdama savo brolį prof. Mykolaitį-Putiną, sutinkant 1944 metus, rašo, kaip Krėvė tardamas žodį pravirko: „Nustebusi žiūriu čia į savo brolį, čia į vieną, čia į kitą – į visus svečius. Profesoriai verkia kaip maži vaikai…“ (Aidai, 1967, Nr. 10, 432 p.).
Nieko nuostabaus… Vienas prancūzų generolas, išgirdęs, kad vokiečiai prasilaužė Marnos fronte, pravirko kaip kūdikis…
Bet ašaros yra gailestis, o gailestis be kaltės jausmo neįmanomas. Jei gailisi, tai reiškia, kad anksčiau kuo nors sąmoningai ar nesąmoningai nusikalto. Pats esu pergyvenęs tą verksmo ir dantų griežimo laiką. Pats savęs klausiau: kodėl ir dėl ko, ir priėjau išvados, kad ne visu nuoširdumu, ne visa esybe buvau ištikimas savo tautai, ne visu nuoširdumu, ne visa esybe buvau lojalus savo valstybei.
Ir nuostabu yra tai, kad tasai kaltės jausmas ar kompleksas yra bendras ir visuotinis. Ypač tai ryšku beskaitant nūnai gausią atsiminimų raštiją. Visi, o ypačiai tie, kurie vienaip ar kitaip buvo įtraukti į netolimos praeities istorijos dantračius, rašo taip, lyg norėdami kažką užkapstyti, žodžiu, jaučiasi ir elgiasi, kaip katinas negerai aruode padaręs… Čia atminoje ryškus perdėtas patriotizmas ir valstybingumas, tėvynėje, lyg atlaidų elgetų perdėtas žaizdų ir kančių ekshibicionizmas…
Tie žmonės teisia patys save. Laikas nėra toks naivus, kaip tie, kurie amžinybei skelbia savo išmonę, savo dorybes, savo pilietiškumą. Yra būdinga tai, kad žmonės, gimę tautos nelaimės metais ar po jų, tos kaltės nejaučia ir jų pažiūra į praeitį labai skiriasi. Praeis dar kiek laiko, ir įvykiai bus daug blaiviau vertinami.
Mane kai kas kaltino nedarantį skirtumo tarp partizano ir liaudies gynėjo arba stribo. Kai imu juos du atskirai, darau skirtumą, kai imu juos bendruose tautos nelaimės rėmuose, man abi šalys yra tolygios aukos. Kiekvienam yra, manau, aišku, kad be okupacijos tokios apimties brolžudybės nebūtų buvę. Civiliniai karai dešimtmetį normaliose sąlygose neužsitęsia. Paprastai viena ar kita pusė gana greit paima viršų, jei niekas vienos kurios šalies iš išorės nepalaiko. Dabar jau ir Lietuvoje yra viešų balsų, kad stribai nebuvę „angelai“, manau, kad gali atsirasti ir buvusių partizanų, kurie sutiks, kad ne visi partizanai buvo šimtaprocentiniai idealistai. Tuo tvirtinimu nenoriu nuimti nuo partizanų judėjimo užtarnautos aureolės, tuo tarpu stribams jokių nuopelnų neskyriau, ir niekas, net pats laikas, jiems jokių nuopelnų neskirs.
Partizanų judėjimas parodė kažką konkretaus ir tvirto, į ką gali tauta atsiremti. Jie pasuko laikrodį į ateitį. Galvodamas apie partizanus, prisimenu žydus. Hitleris, sako, yra išnaikinęs jų šešis milijonus. Naikino pasimetusius, neorganizuotus, rezignavusius, kasančius sau duobes. O tokių Varšuvos getų galėjo būti šimtai. Ir galimas daiktas, jei būtų buvęs koks platesnis pasipriešinimas, tai vargu ar karo metu vokiečiai būtų drįsę tai operacijai besiryžti, nes vis dėlto šeši milijonai ne šeši šimtai. Ir štai tie patys žydai Negevo tyruose 1949 m. sausio 7 dieną nušovė Izraelio oro erdvę pažeidusius penkis anglų lėktuvus. Anglai, kurie visada pasižymėjo gera uosle, prarijo kartų pipirą, net veido nesuraukę. Tada, skaitydamas tą žinią, pagalvojau, kad žydų gyvenime prasideda nauja era: atsiranda aistra ginti ir gintis. Lygia dalia ir lietuvių partizanų judėjimas bus tautos gyvenime atskleidęs visai naują puslapį, kurio negalima lyginti nei su kunigaikščių Lietuvos kova, nei su nepriklausomybės kovomis. Jie atvertė naują herojiškos kovos atmainą. Nesvarbu, kad jie fiziškai buvo sutriuškinti ir sunaikinti, bet jų dvasia liko gyva. Mėgiama rašytojų tema. Kiekvienas nemokša negali tos temos aplenkti. Kodėl? Todėl, kad ji žavi, kad ji didinga, kad ji jauna ir uždeganti. Nesvarbu, kad jie ten vaizduojami neigiamai. Reikšminga yra tai, kad ta tema pati šaukia, kad pati žemė šaukia ir kad žemės balsas tolydžio vis garsiau ir aiškiau šauks, kol susilauks tikro menininko, kuris tą herojišką tautos gyvenimo momentą parodys visoje jo didybėje. Partizanų judėjimas yra lietuvių tautos viltis, jos nepriklausomybės laidas. Jie vėl pakils. Nenorėčiau tik vieno, kad jie pakiltų anksčiau už ukrainiečius. Bet, kai ukrainiečiai pakils, jie turi taip pat pakilti tą pačią minutę, net jei reikėtų sukilti ir nuogomis rankomis. Būtų gerai, kad lietuviai susibičiuliautų su tomis tautybėmis, kurios yra gyvybinės rusams, ir, žinoma, su tomis, kurios vertina ir brangina laisvę ir nepriklausomybę.
Čia daro klaidą ir veiksniai, kurie labai mažai dėmesio skiria tiems galimiems draugams, kurie neturi neva netarpiško intereso susidomėti mūsų palankumu ir draugyste, o tai yra didžiai klaidinga nuomonė. Draugų niekad neturėsime per daug. O patys nuoširdžiausi visada yra tie, kurie neturi netarpiškų interesų, noriu pasakyti, kurių interesai nesikerta ir nesikryžiuoja. Bendros nelaimės draugystė, nors ji yra grynai jausminė, bene bus pati patvariausioji, pati ištikimiausioji.
Pirmiausia tauta turi atgauti savo taurumą, savo kilnumą, savo vertę. Tauta niekad nežus, turėdama tas savybes. Manau, kad Stalinas su Hitleriu nesugrįš, ir tautai fiziškai žūti pavojus jau praėjęs. Ji gali žūt nuo korupcijos, nuo niekšėjimo, nuo tarpusavių kivirčų.
Jei mes pažvelgsime į savo tautos istoriją, tai ir joje rasime pavyzdžių, kurie gali mus pamokyti ir būti išganingi. Mes dažnai norime mesti kaltę lenkams, bet, apskritai imant, lietuviai didikai ir bajorai buvo nė kiek ne geresni. Tautos sunyksta pačios: bendru moralinių ir dvasinių vertybių nusmukimu, vidaus kivirčais, susmulkėjimu. Rusų sena okupacija, priešingai, pradėjo pamažu kelti ir žadinti tautos mases, kurios iš viso nebuvo dalyvavusios viešame valstybės gyvenime. Panašus procesas ir šiandien jaučiamas.
Dėl to mums reikia daugiau politikų, mažiau politikierių. Daugiau politikos, mažiau demagogijos. Daugiau išminčių, mažiau gudragalvių.
Mano galva, mums pirmasis po spaudos atgavimo dešimtmetis bus įvaręs didelį kompleksą, ką prancūzai vadintų la folie intellectuelle – intelektuališkas pakvaišimas. Jį, beje, mums sulenkėję lietuviai bus įvarę. Sulenkėję lietuviai, nors dažnai patys buvo tamsuoliai ir tamsybininkai, mėgdavo litvomanus kaltinti storžieviškumu ir tamsumu, o šie pastarieji tai visu atkaklumu ginčijo. Gindamiesi, aišku, įsikalbėjo ligą: pasijuto kultūringi taip, kad jau neliko kito ko siekti. Jiems lietuvybė tapo kultūringumo ir kilnumo sinonimas.
Bet kultūrai kaip tiktai lietuvis daugiau negu abejingas. Jis be jos labai gražiai apsieina, jis jos nepasigenda. Dėl kultūros aukotis ir net jai kiek paaukoti lietuviui yra svetima ir net visai nežinoma. Tas, kurs nusiperka retkarčiais knygą ar kietai nuderėtą paveikslą, jaučiasi kultūrą puoselėjęs ir išlaikęs…
Čia reikia pastebėti gana įdomų kuriozą. Lietuvio namuose dažniau rasi paveikslą originalą negu tokio pat socialinio lygio anglosakso namuose. Bet tas reikalas labai lengvai išaiškinamas. Dažnai lietuvių dailininkų kūriniai parduodami pusdykiai. Prie to prisideda ir viena gera lietuvio savybė. Neužsileisti! Jei turi paveikslą tasai suskis Urba, tai kaip aš neturėsiu!
Bet tai ir viskas. Toliau jo fantazija nesiekia, o jei ir siekia dar kartais, tai blaiviai pasvarsčius prieinama dar blaivesnės išvados: yra daug įspūdingesnių priemonių nustebinti kaimyną ir sodietį: kelionė į salas, stiklinio pluošto laivas ir į tai panašūs dalykai.
Taigi būtų tikrai pusė bėdos, jei tamsūs būtų vieni tamsuoliai, bet nuo šių labai dažnai neatsilieka didžiai mokslu apsišarvavę ir apsidiplomavę šviesuoliai. Gamta vien tik retais atsitikimais žmogų visiškai ir visapusiškai nuskriaudžia. Paprastai, kam gamta pagaili išmonės, tam su kaupu atseiki uvėraus žvitrumo. Dėl to dažnai gyvenime ir susitinkame su tais vienoje vietoje nesilaikančiais vijurkais. Visur jie trainiojasi ir zuja, lyg jų vienų būtų šis platus pasaulis. Tamsybės, lygiai kaip ir šviesos, po puodu nepavoši. Ji visur braunasi ir skverbiasi. Šviesuolių tamsumas yra pats tamsiausias, nes iš jo nėra išsivadavimo. Tai bendruomenės irimo, niekšėjimo ir neviltingo nuopuolio ženklas. Sveika bendruomenė turi tokius tamsuolius tučtuojau išspjauti iš savo tarpo, nes tai yra bendruomenės maro ir raupsų bacilos, kurios gali suėsti sveiką kūną…
Toli gražu ne visa buvo šviesu ir džiugu nepriklausomybėje. Pastoviai ir tolydžio niekšėjo pozicija ir opozicija. Ir aš dažnai vienas šios tautos nelaimės metais pagalvoju, kaip ją, šią tautos nelaimę, priimti: kaip dangaus bausmę ar malonę? Kaip nekuriems gali tai atrodyti baisu ir pikta, o aš būčiau linkęs manyti visu rimtumu, kad dangus, siųsdamas tą baisią ir skaudžią rykštę, tiesė tautai kelią į šviesesnę ateitį. Tauta apsivalė nuo gendančių audinių ir ląstelių. Žinoma, didele sveikų ląstelių sunaikinimo kaina. Mesdamas šiuos kaltinimus, turiu galvoje visą tautą, visą bendruomenę. Būtų labai pigu visus šunis karti ant vieno Smetonos ir vienų tautininkų. Procesas buvo bendras ir visuotinis. Tuo nenuimu atsakomybės nuo totalitarinio režimo, bet lygia dalia būtų neteisinga nesąlyginai nubaltinti demokratiją ar opoziciją. Būčiau linkęs visus vienan maišan kišti.
Nepriklausomybės pasiekėme tinkamai jai nepasiruošę, patys buvome, susidariusių ir buvusių sąlygų dėka, nesolidarūs ir nevieningi. Daugis, atrodė, netikėjo nepriklausomybės pastovumu. Kai stinga vilties, nėra tikėjimo, o kai nėra tikėjimo, pati ateitis yra vali ir nepastovi.
Negana to, mes neturėjome savo aukštosios mokyklos, kuri būtų auklėjus kiek konkretesnį patriotizmą ir valstybės supratimą arba pilietinę sąmonę. Nejautėme etnografinių ribų, stigome dažnai ir tautinės sąmonės. Šviesuoliai, kurių pertekliaus tada itin neturėjome, buvo už genį margesni. Prie to dar reikia pridėti, kad valstybė kilo ir kūrėsi karo ir revoliucijos garuose. Iš visa to seka, jog mūsų valstybingumas buvo silpnas ir netikras, bet vis dėlto anuolaikinės šviesuomenės ir visos tautos pastangomis buvo atstatyta valstybė, buvo apgintos sienos, buvo įsteigtos institucijos, buvo pravestos žemės ir kitos socialinės reformos. Tiesa, buvo nemaža klaidų valstybės atkūrime, bet jos ilgainiui galėjo būti išlygintos ir atitaisytos. Šiandien tik užkietėjęs skeptikas galėtų abejoti nepriklausomybės reikalingumu.
Sunku, sako, išmokyti kovos žirgą traukti arklą ar vilkti akėčias. Nelengva buvo ir kovos visuomenei pilnai perprasti pilką kasdienybę, o ypač prie josios prisitaikyti. Didvyriai nesitenkino vienais laurais ir žyminiais, o jų buvo geras šūsnis. Valstybės ištekliai buvo per daug kuklūs visas plačiai pražiotas koseres užkišti. Atsirado aibė lozorių ir kankinių, nekantrių ir žiovanastrių. Uvėresnis pats siekė, kas jam, jo manymu, „priklausė“.
Laiminga ta šalis ir valstybė, kurios kariuomenė žino savo paskirtį ir vietą. Nepriklausomybės kovų metais lietuviai kariai parodė pasiaukojimo ir didvyriškumo. Tiesa, jie turėjo atsineštinę silpnybę. Karininkijos pirmasis branduolys, kuris ilgiems metams nudažė karininkijos papročius ir tradicijas, buvo beveik išimtinai rusų mokyklų auklėtiniai. Didelei tautai ar imperijai labai svarbu turėti paradams ir pažibai kariuomenės luomą. Mažai tautai reikia kario-piliečio: paprasto ir uolaus, reikale narsaus ir patvaraus tautiečio. Ne paslaptis, kad lietuvio kario didesnę lavybos dalį sudarė taisyklinga žingsniuotė, lyg ji būtų buvusi lemiamoji kovos mankštos dalis. Būtų buvę daug geriau, jei tas laikas būtų buvęs panaudotas naujiems, nedideliam kraštui pritaikintiems kovos būdams įsisavinti. Karininkų būtis buvo visai svetima mūsų kraštui ir galimybėms. Darėsi kažkokia nereali kasta. Su savais papročiais ir savu kario garbės pajautimu. Jei karininkas, sakykime, nusikalsdavo visiems bendriems ir privalomiems įstatymams, jis nebuvo atiduodamas teismui, kaip kiti piliečiai, o teisiamas savų teismų. Teisiamas dažnai už nusikaltimus, kuriuosna silpnesnį žmogų skatino karininkų „tradicijos“.
Bet pati žalingiausioji taikos meto karininkijos yda bus buvęs karininkų politikavimas. Jis privedė prie perversmo ir kelių bandymų nuversti valdžią.
Perversmai visada žalingi. Minėjau Algirdo-Kęstučio perversmą. To perversmo pasėkos buvo tos, kad nuo to meto Lietuva Vakaruose pradėta vadinti ne karalija, bet kunigaikštija. Jei nebūtų buvę to perversmo, Lietuva gal iki šiol būtų išsaugojusi karalijos titulą.
Karaliaus ir karalijos įvardai kai kada įgyja populiarumo kasdieniuose mūsų ginčuose ir kivirčuose. Asmeniškai esu už demokratinę valdžios atmainą, ne už karaliją ar tironiją. Karalius yra iškreipta Karolio forma, datuotina Karolio Didžiojo valdymu. Karolis Didysis buvo Bažnyčios galvos sakraliniu būdu vainikuotas valdovas. Ta tradicija nusitęsė iki naujųjų laikų. Tačiau patsai Karolis Didysis buvo vadinamas „rex“ titulu. Lotynų žodis rex reiškia valdovą, viršesnį už kitus: Jupiter, rex deorum – Jupiteris, dievų valdovas; Alexander, Macedonum rex – makedonų valdovas Aleksandras (tas karalium vadinti būtų tikras anarchronizmas!); leo, rex ferarum – žvėrių valdovas liūtas; iki rex convivi – puotos valdovas (tvarkytojas)… Mano tat manymu, Lietuvą galima vadinti karalija tik iki Gedimino sūnaus Jaunučio imtinai, nes iki to laiko ji buvo vieno niekam nepavaldaus valdovo valdoma. Dėl to niekas, manau, išskyrus gal vienus tik lenkus, neprotestuotų ir nesipiktintų, juoba kad taip mūsų valdovus titulavo Vakarų pasaulis. Kunigaikštis yra lietuviškas valdovo lyties sinonimas. Tos lyties gynėjai turi lygių teisių, bet klaidingi yra tie, kurie pasišovę pačią prasmę siaurinti ar keisti. Senesnioji lytis „kunigas“ teturi šiandien katalikų dvasiškio prasmę (mano tėviškėje protestantų pastorių vadina kunigužiu berods nepaniekinančia prasme).
Paskutiniu laiku buvo balsų, kad apie istorijos dalykus teturi teisės kalbėti tik istorikai. Man tai kvepia diktatūros atrūgomis. Istorija nėra muilo burbulas, kuris paliestas dūžta. Istorijoje yra dalykų, dėl kurių ginčijasi didžiausi pasaulio eruditai. Ir ginčijasi šimtmečiais. Istorija dėl to nepabėgs ir neišnyks, o jei žmonės istorija domisi, tai tiktai galima padaryti išvadą, kad tie žmonės yra dar tautiškai gyvi, kad jie rūpinasi tautos ateitimi. Ateities šaknys visada yra praeityje. Be to, kas gali užtikrinti, kad erudito tiesa visada bus nesugriaunama tiesa. Istorija nevyksta matematiško dėsningumo pagrindais. Ji vystosi veikiama vidinių ir laukujų galių, kurios labai dažnai ne tiktai nekontroliuojamos, bet dargi nepramatomos. Istorikai, mano galva, būtų visai netikę valstybininkai.
Valstybininkas turi turėti ir blaivų, ir konkretų protą, ir poetinį žvilgsnį. Jis turi pažinti tą medžiagą, kurią pasiruošęs tvarkyti ir vesti, jausti aplinką ir žinoti, ko galima turimomis galiomis ir sąlygomis pasiekti. Istorikui rūpi viena praeitis, o valstybininkui – viena ateitis, tuo juodu ir skiriasi.
Kiekviena tauta turi bizantiškus ginčus keliančių momentų ir istorinių figūrų. Prancūzai dar ir šiandien iki antausių prieina vertindami Napoleoną Pirmąjį. Vieniems jis pusdievis genijus, kitiems revoliuciją sužlugdęs tironas, vieniems jis Prancūzijos didybės kūrėjas, kitiems prancūzų tautos žlugdytojas. Abi pusės turi tokių stiprių argumentų, kurių nesugriauna net žemėn parbloškiąs oponento kumštis… Lietuviams toks nesantaikos obuolys yra Petrapilio seimas, tokia gruodžio 17, tokia yra baisiausioji birželio naktis (jos nereikia painioti su baisiuoju birželiu, kuris įvyko tiktai po metų). Vargu ar kada nors istorijos būvyje bus šiais klausimais prieita vienos ir vieningos nuomonės. O galop, kam ta vieninga nuomonė yra reikalinga, juk iš jos, kaip sakoma, vis tiek košės nebevirsi. Vieninga visuomenė turi būti tiktai tautos gyvybinių klausimų skalėje: laisvės, nepriklausomybės klausimais.
Deja, ir pačiais esminiais tautos gyvybės klausimais vieningos nuomonės nėra. Visi trys ultimatumai parodė mūsų silpnybes ir trūkumus. Kyla klausimas, kodėl nepriklausomybės kovų laikais lietuvis parodė daugiau narsumo ir daugiau ryžto negu ultimatumų laikais? Buvęs kariuomenės vadas visų trijų ultimatumų akivaizdoje siūlė nusileisti, nes kariuomenė nebuvusi tinkamai paruošta… Iš to sektų, kad kariuomenė buvo geriau paruošta 1919 metais…
Vadinasi, priežastis yra kur kitur. Mums tada kažko stigo. Stigo to automatinio jausmo ir ryžto, kuriuo zylė, gindama savo lizdelį, puola vanagą… ir net lokį…
1939 m. rudenį, važiuojant iš Kauno autobusu į tėviškę, atsisėdo šalia puskarininkis ir užkalbino. Pasirodo, jis buvo gretimo kaimo vaikinas, liktinis puskarininkis, tarnavęs zenitinės artilerijos daliny. Išėjo kalba apie lenkų ultimatumą. Paaiškėjo, jo dalinio nekantriai laukta karo veiksmų: pro mus būtų nepraskridęs nė vienas lenkų lėktuvas, mes būtume parodę savo šaltą kraują ir visus, rupūžes, būtume ištaškę ore… Tai buvo paprastas kaimo bernelis, baigęs vien pradžios mokyklą, bet modernus kareivis, įtikėjęs technika… Esu tikras, kad jis būtų atlikęs savo pareigą tėvynei geriau negu kariuomenės vadas.
Kiek vėliau sutikau radiofone ponią Antaniną Binkevičiūtę-Gučiuvienę. Ji man nusiskundė lietuviais:
– Velnias, tie mūsų vyrai visai niekam tikę… nesimuša…
– Su kuo, ponia, jie turėtų muštis? – paklausiau.
– Su visais… su lenkais, su vokiečiais ir su rusais… ne dėl to, kad tai būt smagu, bet kad reikia…
Dar vėliau sutikau savo pažįstamą. Jam betrūko kelių mėnesių iki atsargos. Akademijon nepakliuvo ir liko amžinu kapitonu. Ėjo nei žemę pardavęs. Linksmai jį pasveikinau. Jis užsigavo, kaip galima juokauti tokiu metu: karas kybąs virš galvų kaip Damoklo kardas. „Kariui karas“, juokavau, „kaip gimnazistei valsas. Galop tiek metų algą ramiu metu ėmėte, tai pakariaut lyg ir priklausytų…“ Žmogus mane už tai ciniku išvadino ir nuėjo pasipiktinęs mano nerimtumu. O man ta jo rimtis paprasčių paprasčiausia panika atrodė.
Nenoriu to bendrinti, nes man teko sutikti šaunių ir didžiai patriotiškų karininkų. Bet defetizmo buvo gera dozė pačiame ore…
Kas nutiko? Tauta gali būti rami, nes tautos vadas budi ir rūpinasi. Diktatūrose neauga asmenybės, vieni pataikūnai ir ciniški opozicionieriai. Taip nejučiomis visa tauta pasimeta. Opozicija tampa vienintelė dorybė ir, žinoma, pati sau tikslas. Ilgėliau patvėrus tokia būsena būtinai veda visą aktyviąją visuomenės dalį į moralinį nuopuolį, iš kurio sunku bepakilti, nes kiekvienas yra šventai įsitikinęs, kad jo opozicinės nuotaikos yra kilnios ir prasmingos, ir niekam nė galvon neateina, kad tai yra bendram reikalui žalingas moralinis ir fizinis sabotažas. Moralinis sabotažas yra daug tautai žalingesnis negu realus sabotažas. Apie tai mūsų opozicionieriai niekad nepagalvojo. Kad totalitarinis režimas truko beveik keturiolika metų ir kad niekas iš opozicijos net nebandė jo nuversti, yra aiškus pavyzdys, kad opozicija špygą kišenėje laikė didžiai patriotingu ir kūrybingu dalyku. O tai buvo pavojingas žaidimas tautai. Šiandien kaltininkai vienas kitam kaip vaikai sviedinuką svaido kaltę. Niekam neateina galvon, kad čia visos visuomenės dalies, režimą palaikiusios ir jam priešinusios, bendra kaltė. Dėl to gal ir įvyko tas savos rūšies paradoksas, kad nepriklausomybės laikų lietuvių tautos politinė diferenciacija nieko nebereikš tautos likimui, jos ateičiai. Lygia dalia, kaip Lietuvos kilmingieji neturėjo balso nei reikšmės nepriklausomybės laikais. Ir tai atsitiko dėl to, kad opozicija tą lemtingąją birželio naktį sugiedojo savo gulbės giesmę.
Memuarai, kurių apsčiai pasirodė, aiškiai parodys, kodėl tai įvyko ir kaip tai įvyko, kuo tie žmonės dėjosi ir kas jie iš tikrųjų buvo. Jau šiandien galime būti tikri, kad tie visi žmonės nebuvo padėties aukštumoje. Ir mane ima baimė, kad tokio žmogaus gal iš viso Lietuvoje tada nebuvo. Nepriklausomybės kovų karta buvo išmirusi ar susenus, o jaunų neprisiauginta, neprisiauklėta…
Kieno tai kaltė? Diktatūros? Ar vien tiktai jos? Aš sekiau universitetą. Kaip profesoriai nenorėjo pasirinkti gabesnių studentų. Atrodė, lyg jie būtų bijoję savo mokinių konkurencijos… Tas buvo visose gyvenimo srityse.
Memuarinė literatūra Lietuvoje yra lygiai, jei ne daugiau, populiari negu už jos sienų. Iš tos gausios tarybinės atsiminimų literatūros susidaromas įspūdis, kad beveik visa nepriklausomybės laikų komunistuojančio jaunimo karta buvo globojama valstiečių liaudininkų kultūrinių įstaigų. Ir tas įspūdis susidaro toks, kad liaudininkų įstaigos daugiau rūpinosi komunistais negu savuoju jaunimu, kuris, sprendžiant iš liaudininkų gretų, esąs gana skystas ir nieku būdu negali konkuruoti su tais, kurie nūnai veikia komunistų gretose. Žinoma, rašydamas vadovaujuosi bendru įspūdžiu, kuris gali būti klaidingas, bet faktas lieka faktu, kad pati nuosaikiausioji kairioji visuomenės dalis globojo ir rėmė pačią kraštutiniausiąją. Esamomis sąlygomis šis reiškinys reikėtų vertinti teigiamai, nes šiandien lietuviškos komunistinės inteligentijos buvimas yra naudingas tautai. Bet, antra vertus, tai parodo, kaip ta opozicija buvo tapus pati sau tikslu. Komunistai šiandien atsidėkodami pasigiria, kaip jie kartais mūsų kairiąją už nosies vedžiojo ir jų rankomis žarijas žarstė…
Opozicija vienu metu buvo tiek įsisiūbavusi, kad jau ji buvo populiari ir pačioje Tautininkų sąjungoje. Vieną kartą pas Konradą prie mano stalelio prisėdo senas šviesus tautininkas. Išėjo kalba apie opoziciją. Klausiau, klausiau ir neapsikentęs paklausiau:
– Turbūt ir Smetonos šeima pasiskirsčiusi į poziciją ir opoziciją?
– Nė kiek nenustebčiau, – pasakė mano pašnekovas.
– Tai kuo tada ta diktatūra laikosi? – paklausiau.
Ir jis man atsakė:
– O aš tau pasakysiu, kuo jinai laikosi… Kai aš mokiausi Daugpilio gimnazijoje, per vienas Velykas nutariau pėsčias pareiti namo, bet mano kairės kojos bato padas buvo taip atkaręs, jog man atrodė, kad nepajėgsiu nei iš Daugpilio išeiti. Nors žemė buvo atšilusi, bet nenorėjau per miestą, kur mane vienas kitas pažino, eiti basas. Dėl to ėjau per miestą koją vilkdamas, šlubuodamas, kad tiktai tas puspadis nenukristų, bet išeinu į plentą, o puspadis laikosi ir nekrinta. Tada nutariau normaliai, nei kiek nesisaugodamas: kai nukris, tada nusiausiu. Ir taip sparčiai eidamas prieinu Dūkštą. Įėjęs į miestelį, vėl pajutau, kad va, rodos, jau tas puspadis visai krinta, tai aš vėl tą koją vilkt, šlubuot, kad tik miestelį praeičiau. Bet praeinu Dūkštą, praeinu panašiai Degučius, pareinu galop namo, o puspadis vis laikosi ir nekrinta. Vakare tėvas su replėmis tą puspadį vargais negalais nuplėšė. Pasirodo, jį laikė viena gerai užlindusi vinis… Tai ir mūsų diktatūrą laiko viena panaši vinis. Manau, kad ta vinis yra savimi suinteresuota karininkijos dalis… O iš kitos pusės, kas ta mūsų opozicija? Tik liežuviu, o ir tuo tiktai pakuždom. Visi tarnybas turi. Bet va dirba visi lyg atbulom rankom, bet va gyvename, lyg išvirkščiais dantimis valgytume…
Opozicija iš piemeninės ribų dažnai ir neišeidavo. 1939 m. rudenį pasigauna mane už parankės Liudas Gira ir sako į ausį:
– Žinai, vakar vakare, sako, į Tubelio vilą atvežė vienuolika vagonų cukraus ir tris druskos…
– Gal tiek maišų, juk tu pats, Gira, žinai, kad tiek vagonų tam namely netilps…
– O tas namelis gana erdvus, – pasakė manimi nusivylęs Gira ir, priėjęs prie kito, lygiai tą pat kartojo…
Maniau, kad tiktai Gira vienas tuos išpūstus gandus nešiojo… Istorikas Zenonas Ivinskis savo dienoraštin tą istorinį faktą yra įtraukęs, tiktai šio pastarojo vagonų skaičius, berods, kuklesnis…
Opozicija, kaip jau minėjau, totalitariniam režimui beveik nieko nereiškė, ir dėl jos tasai režimas galėjo išsilaikyti dar kokį šimtą metų. Bet nuo tos opozicijos pobūdžio pati tauta neteko atsparumo. Neteko pasitikėjimo bet kokiu autoritetu, pasidarė ciniška ir galutinai ištižo… Jos laimė, kad nepaveržė valdžios, nes, mano galva, bet kuri opozicijos vyriausybė ir bet kuri opozicijos asmenybė būtų buvusi sutikta ir traktuojama su tuo pačiu ciniškai nihilistišku nepasitikėjimu…
Dabar neatsimenu, kuri partija rinkiminėje kampanijoje sudėjo dainą…
Davė Dievas ministrus,
Šleževičius ir Bistrus…
O, tie rinkiminiai kupletai! Nežinau, kas juos rašė, bet jų buvo taiklių ir talentingų… Kas, sakysime, čia opoziciją į vieną maišą kiša? Kodėl nieks iki šiol nepasirūpino surinkti rinkiminės propagandos kupletų ir plakatų antologijos? O tai būtų gražus ir būdingas laiko dokumentas.
Aš būčiau linkęs manyti, kad demokratinė tvarka būtų pasirinkus suomių kelią… Nes vienaip yra traktuojama respublika, o visai kitaip traktuojama res privata. Su tuo tiktai skirtumu, kad nesu linkęs tautos nelaimės atveju visiškai išteisinti opoziciją… Ir jos buvo atsakomybė, ir jos buvo pareiga nepriklausomybę ginti, juoba kad jau ir realiai valdžioje dalyvavo. Niekas neužginčys to fakto, kad paskutiniame posėdyje Smetona nebuvo vienas, ir lygia dalia nebuvo vieni tautininkai valdžioje. Visi atsiminimų aiškinimai yra nei daugiau, nei mažiau kaip tik paprastas išsisukinėjimas.
Neginta Lietuvos žemė bus per amžius mūsų tautos gėda. Jos nepateisins memuarinė literatūra. Priešingai, tiktai parodys valdančio sluoksnio menkystę. Tebūnie pasakyta dar viena karti tiesa, kad tie atminimai labai žemo literatūrinio ir pilietinio lygio. Jei mes tiktai tiek galios teturėjome, tai visai nenuostabu, kad taip įvyko. Ir tai bene bus liūdniausias puslapis visoje šioje istorijoje.
Turint prieš akis pasipriešinimą, kyla klausimas, kada reikėjo priešintis. Mano šventu įsitikinimu, reikėjo priešintis lenkams. Tiesa, diplomatinių santykių užmezgimas lyg būtų ir silpnas motyvas karo veiksmams pateisinti, bet ultimatumas yra jau smurto veiksmas, ir į jį reikėjo visu rimtumu reaguoti. Reikėjo dėl to, kad kompromisas valstybės gyvybiniuos reikaluose veikia tautą ir vedą į defetizmą. Tasai pasipriešinimas būtų padėjęs tinkamai spręsti kitus laipsniuojančius tautos negandus: Mažąją Lietuvą ir pačią nepriklausomybę…
Žinoma, buvo rizika net ir pačią nepriklausomybę prarasti pora metų anksčiau. Bet net ir blogiausiu atveju tauta būtų jautusi ir bandžiusi atlikti savo įžadus. Jei kiti įvykiai būtų rutuliojęsi, kaip jie rutuliojosi, tai visai kitaip būtų mus traktavę vokiečiai, o ir tie patys rusai.
Bet buvo galimybė ir atsispirti… Lenkai paskutinę minutę galėjo suabejot. Jie turėjo tada sunkumų. Sako, kad sąmoningesni ukrainiečiai būtų kovoję lietuvių pusėje.
Čia visa atsakomybė krinta prezidentui ir jo kariuomenės vadui. Pastarasis atkalbėjęs nuo priešinimosi prezidentą kariuomenės neparuošimu… Kitoje atsiminimų vietoje buvęs kariuomenės vadas betgi rašo: „O Lenkijos ultimatumo metu, kada per lenkų organizuotas demonstracijas Vilniuje ir kitur buvo šaukiama: „Maršale, vesk mus į Kauną“, kas privertė Rykantų apylinkėse sutelktas lenkų divizijas atsisakyti nuo karo žygio iki Nemuno pozicijų? Ar tik ultimatumo priėmimas?“ (Kovose dėl Lietuvos, II t., 60 p.). Čia reikia, žinoma, pagal buvusį kariuomenės vadą, suprasti, kad lenkų sutelktos divizijos pabūgo jo paruoštos ir vadovautos Lietuvos kariuomenės. Iš to sektų, kad lenkai apie Lietuvos kariuomenę buvo daug geresnės nuomonės negu kariuomenės vadas…
Lietuvos kariuomenės generalisimas dideliu kuklumu nepasižymi. Savo atsiminimus pavadinęs Kovose dėl Lietuvos, bet iš 1392 dvitomio puslapių tik penkiasdešimt galima toms kovoms priskirti, o visa kita – vienos pagyrų pabiros… Tikras miles gloriosus (karys pagyrūnas).
Apie 1935 m. Literatūros naujienų redakcijoje dingo mano ilgokas rašinys, pavadintas Ašaros. Jame tada buvo liečiama vienas kitas dalykas, kuris štai ir čia atgyja neužgijusiomis žaizdomis ir nenusilupusiais šašais. Be kita ko, ten paminėjau epizodą apie nusigėrusį ir iš koto išvirtusį Vyčio kryžiaus kavalierių…
Vytauto kalno ąžuolyne šventadieniais rinkdavosi marga Kauno liaudis pasivaikščioti bei pasilinksminti. Taip vieną šventadienį su būriu draugų ėjau per tas vaikštynes į Mickevičiaus slėnį. Visų mūsų dėmesį atkreipė pusamžis žmogus, pagal armonikos taktą solo šokąs kažkokį nematytą šokį. Jis buvo pabrizgusiom ir per kelius išlėtusiom kelnėm, išgverusiais batais, suveltais plaukais, dėmėtu ir prairusiom siūlėm policijos uniformos švarku, bet ant jo krūtinės šokinėdami žvangėjo du Vyčio kryžiai ir dešimtmečio medalis…
Vakarop, grįždami iš slėnio, matėme savo žmogų labai nedidvyriškai aukštielninką gulintį su savo kryžiais ir medaliu. Vienas mano draugų pasipiktino ir buvo beeinąs ieškoti policijos, kad neniekintų viešoje vietoje Vyčio kryžių… Aš jį sulaikiau sakydamas:
– Vyruti, nesiskubink! Jis tuos kryžius ne loterijoj laimėjo… Jam dabar pasilsėt visos vietos Lietuvos žemėje priklauso…
Netrukus vienas pasukau į Aukštaičių gatvę ir pradėjau garsiai kartoti Victor Hugo Océano Nox… Combien de marins, combien de capitaines (Vandenyno naktis… O kiek tų jūreivių, o kiek tų kapitonų)… Kiek būsimų rašytojų, kiek būsimų mokslininkų, kiek būsimų diplomatų… nepriklausomybės dienomis nusinešė ta vandenyno, atsiprašau, alkoholio banga… Ir niekas nėra to fizinio ir moralinio nusigyvenimo taip pavaizdavęs, kaip Petras Tarulis savo apysakų rinkiny Žirgeliai padebesiais…
Tame savo rašinyje ieškojau priežasčių, kodėl tiek jaunų ir daug žadėjusių paslysdavo ir žūdavo, nors mokyklos suole ir vėliau rodė didelio susitvardymo, didelio darbštumo ir didelės ištvermės. Turėjo būti šis tas gerokai patręšęs mūsų būtyje. Štai kad ir tasai Vyčio kryžiaus kavalierius. Turėjo būti patriotas. Buvo narsus, vadinas, rizikavo savo gyvybe. Kas jis buvo? Paprastas eilinis karininkas? Karininkas? Turėjo tarnybą? Nelaimė? Paprastas bodesys? Bet neatsilaikė žmogus ir pasileido likimo pakalnėn? Subjaurojo Dievo paveikslą žmoguje… Galbūt. Bet mes nežinome, kodėl… Andai buvau linkęs pakaltinti laiką, nes jis dažnai neturėjo polėkio, neturėjo turinio, neturėjo gilesnės prasmės. Toną ir tada duodavo lengva muzika, tušti farsai. Daugiui atrodė, kad visada taip buvo ir visada taip bus. Draugai poetai anuos laikus kartais pavadindavo „puota maro metu“. Ir ne vien tie, kurie visur ir visuomet viską smerkė. Priešingai, tie, kurie smerkė, skubėjo pasinaudoti visais prieinamais gyvenimo patogumais. O buvo ir tokių, kurie patys netikėjo, o kitus labai lengvai įtarė ir kaltino…
Kai paskelbiau vieną savo elegijų, pavadintą Niekšybė, atsiliepė tokia aibė žirklių, jog man staiga akys atsivėrė: netikę žmonių veiksmai buvo teisinami… Jei žmogus yra „garbingas“, tai visi jo veiksmai eo ipso turi būti garbingi. Gali būti geras ir garbingas hidrologas, bet visai nerimtas politikas, galvojau, bet, pasirodo, mano labai klysta. Harun al Rašidas apie savo imamą yra taip pasakęs: jis visur mėgsta savo nosį kišti, bet tik ne į koraną. Turbūt labai malonu rodyti sumanumą ten, kur nesi kvalifikuotas…
Galvojau, kodėl politikoje gudrumas yra svarbiau negu išmintis… Aišku, kad beveik natūralu nesilaikyti moralės ir taurumo…
Politika suabejojau būdamas devynerių metų! Niekad neužmiršiu tos saulėtai vėjuotos vėlyvo pavasario dienos, kai aš vienų vienas buvau paliktas plyname lauke su galvijais ir arkliais. Visi trys arkliai staiga išsipančiojo ir pradėjo siautėti, kaip ir tas vieškelio smėlį nešiojąs vėjas. Vieškeliu ėjo žmogus… Prieš vėją ir smėlį. Tas žmogus buvo politikierius, kuris man, užuot padėjęs, pradėjo politikuoti. Politikierius buvo geras, noriu pasakyti – guvus demagogas… Taip geras, kad man į jį panašūs visi geri politikieriai. Asmeniškai jis man nieko bloga nepadarė, kaip man nepadarė nieko bloga visi kiti mano sutikti politikai…
Šioje elegijoje norėjau pasvarstyti dvi naktis: paskutinę gardiniškio seimo naktį, kai buvo laidojama Lietuvos-Lenkijos jungtinė valstybė, ir naktį, kai buvo palaidota nepriklausomybė. Ir vienu, ir antru atvejais veiksmas vyko naktį. Yra šioks toks panašumas tarp tų dviejų naktų, nors gardiniškė naktis sankcionavo antrąjį jungtinės respublikos padalinimą, o kauniškė naktis tiktai nutarė nesipriešinti. Panašu, abiem atvejais buvo rusų kariuomenė krašte… Tai reiškia, kad abiem atvejais buvo laidojama valstybė iš anksto ir pamažu.
Mūsų politikai dažnai cituoja rusų sutartis. Asmeniškai patarčiau ateities politikams ir valstybininkams niekad nesirašyti sutarčių su rusais, nes man būtų labai įdomu žinoti, ar yra buvusi bent viena rusų sutartis su kaimynais, kurios rusai bet kada istorijoje būtų laikęsi tada, kai jie turėjo galią ją sulaužyti.
Vakarų pasaulyje prie didelių vienetų galėjo tūkstančius metų išsilaikyti mažos valstybėlės ir tautos… Rusai visas savo gausias tautybes klastingai ir niekšingai nukariavo ir naikino, ir tebenaikina… Nieko jai nebuvo šventa. Panslavizmas buvo paprasčiausias kėslas į slavų seseriškas tautybes…
Pasižiūrėkite, kaip niekšingai šiandien rusai elgiasi su čekais. Vienintelė tautybė, kuri buvo nuoširdžiai rusofilė. Čekai buvo nuoširdūs rusofilai tik dėl to, kad neturėjo bendrų su rusais sienų, tai yra, rusų netarpiškai nebuvo pažinę…
Mums baisus ne komunizmas, bet niekšingai nuogas rusų kolonializmas. Su juo reikia kovoti, jam reikia visomis išgalėmis nepasiduoti.
Man visada vaidenasi Brolių Karamazovų romano prokuroro vizija apie Rusijos patrakusią troiką, kurią reikia sulaikyti. Ją, manau, geru momentu gali suvaldyti pačios rusų engiamos ir naikinamos tautybės.
Netikėkite jokia svetima pagalba. Gelbėkitės patys. Tai yra pati patikimiausia pagalba. Laisvėjimas eina ir eis. Jo nesulaikys čekistų teroras.
Brežnevas kruvina ašara pravirko, kai čekai kritiškai atsiliepė apie čekistus… Nėra abejonės, kad Brežnevo įpėdiniams bus daugiau progų kruvina ašara žliumbti. Bet istorija nestovi vietoje. Ar čia seniai buvo gąsdinama komunistiškojo pasaulio monolitiškumu. Šiandien tasai monolitas skeldėja ir yra tokiais gabalais, kad buvusios komunizmo mekos valdovams nugaros pagaugom eina…
Kodėl? O todėl, kad tasai didelis ir kruvinas griozdas buvo statomas ant melo pamatų. Vadinamoji lenininė tautybių politika buvo ir yra piktžodžiaujantis melas. Rusai užmiršo seną žmonių priežodį: su melu toli nenueisi…
Kaip kadaise Kartagina, taip dabar Rusija turi būti sunaikinta! Šiandien vėl Rusijai gresia kinų jungas… Visos engiamos tautybės turi būti pasiruošusios atsiskaityti. Rusija nėra Vakarų problema, bent ji jų problema nebuvo. Rusiją turi pasiruošti naikinti amžius skriaustos ir naikintos mažumos. Jų yra šventas reikalas to koloso griuvimu ir sunaikinimu pasirūpinti.
Ar čia taip seniai buvo planuota komunizmą tapsiant pastovia valstybės forma. Nepraėjo nė pusės šimtmečio, ir te tau dvylekis. Komunizmas praeis, o liks didžiarusiškas deržimordiškumas…
Artėjant įvykiams, manau, kiekvienas turėtų pagalvoti, kad niekas nežino nei dienos, nei valandos, kada tasai kolosas grius. Gali praeit pora, kaip ir pora dešimtų metų, gal net geriau, kad tai įvyktų kiek vėliau, bet tai valandai jau šiandien reikia ruoštis: ne tada laikas kurtus lakinti, kai jau briedis pakeltas ant kojų…
Ką reiškia nepasiruošimas įvykiams, turime aibę pavyzdžių. Bene gražiausias pavyzdys – paskutinis posėdis, palaidojęs nepriklausomybę. Jei būtų visas dvidešimtmetis skirtas sutikti toms lemtingoms valandoms, tai būtų laiko per akis padaryti sprendimą ir reaguoti, o kai nebuvo į tai rimtai žiūrima, tai galutinėje išvadoje niekas nekaltas ir visi teisūs. Kad būtų buvę nesityčiota iš demokratinės institucijos-seimo, tai ir vadinamajam liaudies seimui būtų nepatogu buvę diktatūriniu būdu balsuoti, tai yra, laužyti tradicijas. Man gaila tų žmonių, nes jie visi jautėsi atlieką pareigą savo tėvynei pagal savo išmonę ir išgales, bet dar labiau gaila tų, kurie, likę vietoje, turėjo tą didžiąją skolą atlyginti iki paskutinio skatiko…
Gardino seimas truko penkis mėnesius ir šešias dienas. Visi jo dalyviai, nors buvo paperkami (Lietuvos atstovai po 200 dukatų, Lenkijos – po 500 dukatų), nors buvo apsupti kariuomenės, bet laikėsi, galima sakyti, didvyriškai ir pasakė tiek patriotinių kalbų, kaip galbūt niekad savo istorijoje, bet, deja, jau buvo šaukštai po pietų. Per tuos penkis mėnesius jungtinės respublikos didžiūnai mokėjo šimto penkių dešimtų metų skolą…
Kiekviena diena, kaip jinai bebūtų pilka ir kasdieniška, yra svarbi tautos ir valstybės gyvenime. Ją reikia sutikti taip, lyg tai būtų pirma ir paskutinė diena.
Praeitis yra praeitis. Ja galima pasidžiaugt. Iš jos galima pasimokyti. Bet ir čia reikia žinoti, kad istorija nesikartoja. Kartojasi klaidos, tautos charakteris eina ta pačia kryptimi, nes žmonių būdas nesikeičia, jis tiktai savo rėmuose ir vėžėse kartais pakyla, kartais nukrinta… Praeitis yra įstangos atsarga arba trūkumas…
Ir šiandien mums veiksniai, gali sakyt, kartoja: bendruomenė gali būti rami, yra kas Lietuvą vaduoja…
Ką besakyti. Esame be valstybės, be tautos, susiskaldę emigrantai. Savo tarpe gudrūs ir smarkūs, lyg tos mano suminėtos senio Kursos marčios. Nieks mūsų nevaržo, nieks mūsų neriboja, darome, ką išmanome.
Bendruomenė turi būti dinamiška, lanksti, ne atsirėmusi į inertiškus principus ir dėsnius. Praeitį, nors jinai ir kažin kaip būtų didinga ir brangi, reikia priimti kaip kažką netobula ir neišbaigta, kas mums pagal teisę ir prievolę reikia ištobulinti ir išbaigti. Būtų dar geriau, jei į praeitį žiūrėtume kaip į Sodomą-Gomorą, į kurią negalima ne tik grįžti, bet dargi atsigrįžti, kad ir mums nenutiktų tai, kas nutiko Loto pačiai. Istoriją būtina pažinti kiekvienam, nes iš jos galima pasimokyti, kokie sprendimai ir veiksmai yra naudingi tautai ir kaip klaidų išvengti, bet jokiu būdu jinai neturėtų mumyse žadinti nei didybės manijos, nei menkavertiškumo komplekso, nes ta pati tauta vienu momentu gali rodyti antgamtinio gyvastingumo, o kitu momentu gali pasiekti visiško sugniužimo…
Tarybiniai pareigūnai verčia lietuvius pionierius kartoti prieš dvidešimt aštuonerius metus okupanto nukaltas kalkes: „tapo įmanoma tik tarybinės santvarkos laikais“ ir „buržuaziniais metais liko tik tuščiomis svajonėmis“. Ta nuobodžiuko pasaka, ta tarybinė šeine katarinka kretinina ateinančias kartas, kurioms tarybiniai laikai turi būti geri tik dėl to, kad jie žiugždoms ir niunkoms geri. Tuos dalykus imame ne iš buržuazinio, bet iš pionierinio matymo taško. Kas čia, jei ne akligatvis? Negyvoji ir gyvoji gamta ilgainiui stengiasi užgydyti visas žaizdas ir išlyginti visus randus, o čia ir po tiek metų jaunimui stengiamasi senas žaizdas krapštyti, kad jos pūliuotų ir dvoktų ne praeitimi, kuri visada ir visiems nusidažo palankiom spalvom, bet čekistų tamsumu ir juoda sąžine.
Ne buržuazinių nacionalistų spauda, komjaunimo organas Jaunimo gretos rašo, kad tarybiniai darbuotojai verčia senų kapinių akmeninius kryžius ir deda į namų pamatus… Reportažo autorius Alfonsas Judžentis krenta į sarmatą, kad turįs iš istorijos penketuką, o čekai daugiau žino apie lietuvių kunigaikščius negu tarybinis turistas… Aišku, čekas neturėjo tarybinio žmogaus klausti apie kokius ten Lietuvos kunigaikščius. Jis turėjo paklausti, ką 1650 m. veikė Akmenės dvaro Vegerių kaimo valstietis Motiejus Čepukaitis, ir turistas būtų nemirkčiodamas atsakęs, kad tas valstietis saugojo dvaro gyvulius (J. Jurginis. Lietuvos TSR istorija; vadovėlis vidurinėms mokykloms, Lietuvos TSR Švietimo ministerijos patvirtinta, 45 p.). Nesakyčiau, kad tas vadovėlis yra istorijos parodija, ne, tai gražiausias antiistorijos specimenas net ir tarybiniu mastu. Ko tada norėt iš netašytų pusbernių, kurie bjauroja istorinius pastatus ir niekina kapus? Iš to nihilistinio chamizmo nėra išsivadavimo. Aišku, kad tasai nihilizmas eina iš didžiosios tėvynės… Tik rusų carai buvo pažangūs, išskyrus vieną Nikalojų II. Visi rusų kremliai – pažangos paminklai. Viena rusų tauta nieko nenukariavo ir nenukariauja, nieko nevergė ir nevergia, nieko nenaikino ir nenaikina… Aišku, tarybinės mokyklos tų įžūlių tauškalų moko, bet ne tai yra apmaudu, o liūdna yra tai, kad tarybiniai šviesuoliai rusiškam agitatoriaus bloknotui šventai tiki. Reporteriui neaišku, kad niekint Lietuvos praeitį ir naikint praeities paminklus yra okupanto gyvybinis reikalas. Man dažnai liūdna, kad dauguma mano tautiečių yra be galo naivūs ir lengvatikiai.
Šis mano tautiečių bruožas nusitęsęs per visą istoriją. Istorikai aukština lietuvių tautos tolerantiškumą. Bet tolerantiškumas turi turėt ribas ir neperžengti savų reikalų, o dažnai toji tolerancija nėrė lietuvių tautai kilpą ant kaklo. Lygia dalia tolerancija negali būti vadinamas visiškas defetizmas, visiškas nusilenkimas svetimiems papročiams, svetimai valdžiai, svetimam jungui, svetimai priespaudai… svetimai įtakai…
Taip dalykams esant, mes negalime kaltinti vienos nakties, vieno žmogaus, juoba kai reikia pasirinkti: laisvė ar vergija, gyvenimas ar mirtis.
1947 m. birželio 6–9 dienas praleidau Vinco Krėvės pastogėje. Dienas ir naktis praleidome besišnekučiuodami apie netolimą praeitį, dabartį ir ateitį. Kada visi džiaugės ir didžiavosi partizanų žygiais, Krėvė manė, kad tai tik spaudos propagandos išpūstas dalykas, nes, jo manymu, tai buvo neįmanoma bolševikų užimtam krašte. Kai jam parodžiau apie tai tarybinės spaudos puslapiuose, baisiai nustebo; ir pats sau kartojo: „Reikia viską daryti, kad būtų sustabdytas tas kraujo praliejimas, jie gali sunaikinti visą tautą…“
Paskui jis kalbėjo apie pasikalbėjimus su Dekanozovu ir ypač su Molotovu. Su pastaruoju penkias valandas norėjo ir stengėsi išlaikyti pokalbį, lyg dviejų valstybės vyrų, ne viršininko su pavaldžiu valdininku, kol galop tasai atviru brutalumu pasakė: Dovolno sentimentalničat…
Niekad istorija už tą pokalbį nepakaltins Krėvės, nes jis padarė visa, ką galėjo. Galbūt daugiau, negu jis galėjo, galbūt daugiau, negu buvo galima. Bet su juo besikalbant man pirmą kartą pasirodė, kad jis kalbėjo taip, lyg būtų jautęsis kaltas.
Krėvei jaučiau simpatiją nuo 1919 m. Vilniaus kalendoriuje paskaityto apsakymo Silkės ir jaučiu tą simpatiją iki dabar. Krėvė kiek atokiau laikėsi nuo bendrosios lietuvių rašytojų masės. Ilgai jį gatvėse sveikindavau, kaip savo buvusį profesorių. Ilgėliau kalbėjęs esu tiktai keletą kartų. Taigi mano asmeniški kontaktai su Krėve buvo labai silpni ir pripuolami.
Dėl to man buvo baisiai įdomu atspėti, kurgi glūdi to kaltės jausmo šaknys. Pradėjau kalbėti apie jo redaguotąjį žurnalą Literatūra ir išimtinai kairiuosius to žurnalo bendradarbius. Ne, čia jis jautėsi darąs gerą ir pozityvų darbą. Atsimenu, dar gerai prieš žurnalo Literatūra pasirodymą Krėvė, sėdėdamas kavinėje su savo įprastiniu draugu, pusbalsiu pasakė: „O mes, manai, nepjausime savo buržujų?!“ Prie mano stalelio sėdėjęs Cvirka, išgirdęs tai, net išsižiojo, o paskui pasilenkęs pusbalsiu pasakė: „Jūs patys buržujai, žiūrėkite tiktai, kad jūsų kas nepapjautų“. Nieko padaryto kalbėdamas nesigailėjo, viską darė sąmoningai ir jautėsi darąs pozityvų ir patriotinį darbą, vadinasi, kaltė galėjo glūdėti tiktai pasąmonėje…
O kiek tokių dorų piliečių buvo uolių kultūrbolševizmo šulų ir ramsčių… Argi jie buvo tiktai opozicija prieš tautininkų režimą? Ar nebuvo kažkas daugiau? Labai abejoju… Iš to sektų, kad tai buvo tiktai naivumas, tiktai nenusimanymas, tiktai nesusivokimas, nesusigaudymas… Viešpatie, atleisk jiems, nes nežinojo, ką daro…
Visuomenės irimas yra nepataisomo nuopuolio reiškinys. Tai turėtų atsiminti visi ir visuomet. Visuomenė, bendruomenė, tauta arba jungiasi ir auga, arba yra ir negarbingai nyksta, ir žūva. Tame reikale vidurio kelio nėra. Opozicija turi veikti, turi kovoti, ne inertiškai rūgti ir visą bendruomenę tuo nihilistiniu raugu apkrėsti…
Gardiniškio seimo dokumentacijoje Kotrynos Didžiosios atstovas Sivers atvejų atvejais tvirtina, kad visi lietuviai yra rusofilai ir visi jį ištikimai palaiko. Iš tikrųjų taip nebuvo, ir Lietuvos bajorai buvo nė kiek ne blogesni jungtinės valstybės patriotai ir šalininkai negu lenkai. Tą palankumo ir rusofiliškumo įspūdį Sivers bus susidaręs gerokai prieš Gardino seimą, ir tasai įspūdis turėjo pagrindą. Dėl to jam ir galvoje netilpo, kaip lietuviai jam galėjo daryti nemalonumus lygiai taip pat kaip ir lenkai…
Emigracijoje teko sutikti visą eilę netylių patriotų, kurie iš visų spėkų smerkė bolševizmą ir garbino nepriklausomybę, o tada, kai rusai įvedė įgulas, džiaugėsi, kad esamomis sąlygomis diktatūra ilgai nepatversianti. Nėra ką sakyti, atspėjo, diktatūra nepatvėrė… Bet vieną diktatūrą pakeitė kita, nes aršūs demokratijos šalininkai pageidavo, kad jų mėgiamą tvarką įvestų kas kitas…
Yra kažkas nenuoširdu, kažkas dirbtina mūsų bendruomeninėje pasąmonėje. Ir tai mane labiausiai jaudina šiose elegijose. Mane daug kas ir daug kuo kaltino. Sakė mane esant garbėtrošką, išdidų ir panašiai. Bet aš savo raštuose liečiau realius žmonių veiksmus ne dėl to, kad pasirodyčiau viršesnis, didesnis visuomenininkas ar valstybininkas, ar būčiau iš prigimties nesugyvenamas ir priekabus. Niekad jokion partijon nebuvau įsirašęs, niekad partijos organe nesu paskelbęs nė vieno žodžio. Minėdamas realius įvykius, negalėjau nepaliest realių žmonių. Bet aš niekad nejaučiau nei keršto, nei neapykantos paskutiniųjų įvykių žmonėms, nes tai, kas įvyko, vienas Dievo angelas galėjo nuo mūsų atitolinti. Mano vienas tikslas, kad ne šios dienos, ateities žmonės panašiomis sąlygomis galėtų garbingai savo veiksmus ir pareiškimus tvarkyti…
Dabartis turi šaknis, kaip sakiau, praeityje, ir tos šaknys nuolatos šakojasi. Kai kas, kaip tautos būdas, manau, gali siekti net priešistorinius laikus. Būde yra eilė dorybių, bet taip ir eilė ydų. Viena iš tų žalingesnių ydų bene bus lengvos ir pigios garbės troškimas, ilgesniam, sunkesniam darbui lietuvis netinka.
Imkime operų pastatymus, jaunimo kongresą, žygį į Jungtines tautas, krepšininkų keliones… Būtų labai įdomu žinoti, kiek čia paminėtiems dalykams buvo surinkta pinigų. Spėju, milžiniškos sumos, už kurias būtų buvę galima sukurti didelių kultūrinių turtų, kurie galėtų patverti ne vieną vakarą, ne vieną savaitę, ne vieną mėnesį, o ištisus dešimtmečius, o kai kas galėjo likti ir visiems laikams… Efemeriniai pasirodymai tikslo neatsiekia… Ir jų nauda yra daugiau negu abejotina. Tai šakėmis užrašyti garsūs šūkiai ant bėgančio vandens…
Kultūrkampfas yra rimtas žygis. Jam reikia dėti pastangas pastoviai ir nuolatos. Tik taip tautos gyvenime nebus nenumatytų ir nepramatytų valpurgijų naktų…
Aistis, Jonas: Milfordo gatvės elegijos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1991, 426–455.