Jonas Burokas- Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas, laisvės kovų dalyvis
Dešimtmečiais akivaizdžią šmeižto kampaniją prieš atkuriamą Lietuvos valstybę, prieš Parlamento gynėjus, laisvės kovotojus skleidė „Jedinstvos“, socialistinio liaudies fronto „Lietuva be nacizmo“ organizacijos, vadovaujamos Valerijaus Ivanovo, Algirdo Paleckio, Giedriaus Grabausko, kad žuvusieji prie televizijos bokšto, 1991 m. sausio 13 dieną, yra ne OMON, o landsbergininkų aukos, neva „savi šaudė į savus“. Aktyvi šmeižto kampanija, prisidėjus prie Holokausto, vyko prieš 1941 sukilėlius, Lietuvos partizanus, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius. Nei iš šio, nei iš to, kažkoks Stanislovas, užsilipęs ant kopėčių, su kūju sudaužė ant Vrublevskio bibliotekos fasadinės sienos pritvirtintą Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo bareljefą. Buvusio Vilniaus mero R. Šimašiaus pastangomis buvo panaikinta alėja pirmajam Lietuvos savanoriui, iškėlusiam Gedimino bokšte trispalvę vėliavą, Lietuvos 1941 m. birželio 22 – 28 d. sukilimo vadovui pulkininkui Kaziui Škirpai, meras, norėdamas sumenkinti Lukiškių aikštėje Vyties paminklo pastatymą, prie pat šimtmečio rato įrengė „pliažą“. Rūta Vanagaitė kartu su žydšaudžių „medžiotoju“ E. Zurofu pasidarbavo, kad partizanų vadui Adolfui Ramanauskui –Vanagui, jo gimtinėje, JAV nebūtų pastatytas paminklas. Holokaustu apkaltintas, minint gimimo šimtmetį legendinis partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas. Šią šmeižto kampaniją apvainikavo kultūros ir meno premijos įteikimas Mariui Ivaškevičiui, kurio knygoje „Žali“ buvo apšmeižtas, išjuoktas partizanų vyriausias vadas, valstybės vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo bendražygiai. Iš Seimo darbotvarkės išbrauktas Įstatymo projektas dėl LKP neteisinės, nusikalstamos, represinės veiklos įvertinimo.
Taip po trijų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvoje keičiasi požiūris į laisvės kovas ir istorinę atmintį, štai kokią pagarbą Seimas reiškia tiems, kurie paaukojo savo sveikatą ir gyvybę kovoje už Tėvynės laisvę. Geriausias pavyzdys yra kario savanorio, pulkininko, prezidento Antano Smetonos sūnėno, žuvusio kovoje su NKVD kariuomene Juozo Krikštaponio gyvenimo istorijos pavyzdys.
Juozas Krikštaponis- Lietuvos karininkas
Ukmergėje, Vytauto gatvėje prie Vlado Šlaito viešosios bibliotekos, stovintis paminklinis akmuo su partizano Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio bareljefu tapo radikalių, antivalstybinių organizacijų taikiniu. Jau dešimtmečiais reikalaujama paminklą iškelti už Ukmergės miesto ribų. Prie radikalių „Lietuva be nacizmo“ ir panašių organizacijų, prie buvusio užsienio reikalų ministro, VLKJS CK komjaunimo sekretoriaus Lino Linkevičiaus, žydų bendrijos pirmininkės F. Kukliansky, Seimo nario E. Zingerio, prisijungė ir TS-LKD vadovas G.Landsbergis.
2023 m. balandžio 28 d. Ukmergės meras Rolandas Janickas gavo Užsienio reikalų ministro, TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio raštą, kuriame prašoma, kad, nepaisant J. Krikštaponio nuopelnų, jam skirtas paminklinis akmuo būtų iškeltas už Ukmergės ribų. Neva autoritetingų Lietuvos ir tarptautinių istorikų tyrimai rodo, kad J. Krikštaponis, būdamas Tautinio darbo apsaugos bataliono 2 kuopos vadu, asmeniškai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos organizuoto civilių asmenų, daugiausia žydų tautybės žudymo. Paminklas J. Krikštaponiui pastatytas, kaip didvyriui, žuvusiam 1945-01-12d. kautynėse su gausia NKVD kariuomene. Po mirties Lietuvos valstybė jam suteikė kario savanorio statusą ir pulkininko laipsnį. Taigi, paminklo J. Krikštaponiui iškėlimas, kaip to reikalavo UR ministras reiškė Lietuvos, kaip teisinės valstybės, neigimą ir tai padariusiems iniciatoriams turėjo užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Nesulaukęs iš mero greito atsakymo, G. Landsbergis pasiuntė to darbo paspartinimui savo viceministrą Mantą Adomėną, kuris jau nebeprašė, o viršydamas savo kompetenciją, straipsnyje, Ukmergės miesto savivaldybės vadovus pavadino („valdžiuke“), griežtai reikalavo iš jam nepavaldžių miesto vadovų, iškelti paminklą. Pasirodo, tokie Užsienio reikalų ministerijos vadovybės reikalavimai yra neatsitiktiniai, o vykdomi užsienio valstybių diplomatų spaudimu. 2023 m. rugpjūčio 23 d. JAV ambasadorius Lietuvoje kreipėsi į Ukmergės merą aiškindamas, kad J. Krikštaponis žudė ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos žydus. Tokių teiginių jokiuose dokumentuose nėra. Izraelio ambasadorius Lietuvai Josefas Levy (Yossef Lewy), rugsėjo 23 d. Paneriuose, minint žydų genocido 80 sukaktį, kalbėjo dar neatsakingiau: neva Ukmergėje stovi paminklas, skirtas pagerbti masinį žudiką, provokiško bataliono savanorį, „savo rankomis skerdusį kūdikius ir močiutes netoli Minsko“. Kodėl mūsų Užsienio reikalų ministerija nereagavo į tokį akivaizdų šmeižtą prieš Lietuvos pilietį ir visą valstybę, kodėl nepareikalavo iš diplomatų pagrįsti įrodymais tokius teiginius? Kita vertus, kas užsienio valstybių atstovus „maitina“ tokia dezinformacija – gal mūsų laisvės kovotojus šmeižianti žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky užtikrintai pažadėjusi, kad paminklas Ukmergėje J. Krikštaponiui bus nugriautas. Visa tai kelia nuostabą, kas tai per valstybė ir jos politikai, kurie leidžia niekinti laisvės kovų istoriją, užsienio valstybių atsakingiems arba antivalstybiškai nusiteikusiems, sovietinio paveldo neatsisakiusiems asmenims. Siekdamas nuo nepagrįstų užsakomųjų kaltinimų apginti garbingą Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį pateikiu šiuos nepaneigiamus dokumentus ir neatmetamus argumentus:
- 1945-08-25d. generolo majoro P. Kapralovo (rusų kalba) raštas generolui leitenantui I. Tkačenkai, kad 1945-01-12 d. sunaikintas Juozo Krikštaponio bandos būrys. Tam mūšiui vadovavo J. Krikštaponis, kuriame žuvo 30 bandos narių,faktinai 18, 12- iš apsupties pasitraukė. Bendražygiai kvietė vadą iš mūšio trauktis, bet jis pasakė: jūs traukitės, aš jus pridengsiu. Tame mūšyje žuvo per 100 sovietinių NKVD divizijos karių- okupantų. Tame mūšyje žuvo J. Krikštaponis, suimtas, sunkiai sužeistas į krūtinę, jo brolis Jonas, kuris greitai nuo žaizdų mirė arba buvo nužudytas- stribų terminais pribaigtas. Brolių palaikų užkasimo, išniekinimo vietos nežinomos. Kitus žuvusius partizanus skubiai palaidojo kaimynai, patriotai Lėno kapinėse. Be to, tame rašte generolai vienas kitam rašo (tai nesisiję su mūšiu), kad žuvęs Juozas Krikštaponis g.1912 m. buvusios Lietuvos kariuomenės leitenantas vokiečių okupacijos metais buvo suimtas ir tris mėnesius kalėjo Kauno gestapo kalėjime. Jo gyvenimas gal būtų ir pasibaigęs vokiečių koncentracijos stovyklose, bet jį išgelbėjo tuo metu Kaune buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis;
2. Rusų kalba pateiktas 2 policijos bataliono, sudaryto 1941 m. spalio 6 d. pagal įsakymą Nr. 42 sąrašas: kuopos vadas- Krikštaponis Juozas, Karolio (faktinai Jono), žuvęs. Nuo pat pirmos bataliono atykimo dienos, 1941m. spalio 6 d. kuopos vadu paskirtas vyr. ltn. Reikalas Nikodemas, Simono g. 1907 m., gyvena JAV. Jis pagal bataliono karių liudijimą nuo 1941 m spalio 06 iki lapkričio mėn. vadovavo kuopai. Lietuvo istorijos instituto darbuotojas dr. M. Pocius pažymoje „Apie J. Krikštaponio biografiją ir veiklą“ 12 psl. pažymi, kad 1941 m. spalio – gruodžio mėnesiais ltn. J. Krikštaponis ir ltn. Nikodemas Reikalas galėjo pakaitom eiti 2-ojo PPT bataliono 2 kuopos vado pareigas. Jokio dokumento, kad jie pavadavo vienas kitą nėra- pats Pocius rašo, kad jie galėjo pakaitom eiti kuopos vado pareigas;
3. 1941 m. spalio pradžioje 2-is batalionas gavo vokiečių rezervinės policijos bataliono majoro F. Lechthalerio įsakymą „išvalyti Minsko, Borisovo ir Slucko sritis nuo ten užsilikusių bolševikų kariuomenės likučių ir bolševikų partizanų“. Būtent nuo 1941 m. spalio 6 d. 2-as policijos batalionas išvyko į Minską kovai su sovietiniais partizanais: būrio vadas ltn. Vladas Tamošiūnas iš Ukmergės rajono, jo likimas nežinomas. būrio vado pav. Augustas Panuškis iš Ukmergės rajono iš bataliono pabėgo. Krikštaponis Juozas taip pat ukmergiškis (jeigu jis buvo tame batalione) galėjo kartu su savo žemiečiais trauktis iš bataliono, nes nuo 1941m. spalio mėn. 6 d. kuopai jau vadovauja Reikalas Nikodemas. Vienas tardomas bataliono karys teigė, kad iš bataliono dezertyravo 57 asmenys;
4. Pagal J. Krikštaponio sesers Veronikos Krikštaponytės – Juodienės liudijimą, kurį užrašė 1991m. liepos mėn žymus Panevėžio kraštotyrininkas Romas Kaunietis, brolis Juozas visą vokiečių okupacijos laikotarpį gyveno tėviškėje, savo namuose. Tai liudija ir Juozo Krikštaponio kaimynai Antanina Misiukaitė ir Julius Čeponis, kad jis visą laiką gyveno savo namuose arba slapstėsi. Apie tai liudijo ir kiti to krašto gyventojai;
5. Man – Jonui Burokui asmeniškai pasakojo klasės draugas Julius Čeponis (J. Krikštaponis buvo Čeponių kaimynas), kad yra amžinai dėkingas Juozui Krikštaponiui už jo ir jo kaimynų šeimų išgelbėjimą. Vokiečių okupacijos metais į Užugirio kaimą atjojo du vokiečiai reikalauti iš ūkininkų duoklės. Jie užsibuvo iki pavakario. Grįžtant į savo būstinę juos ir arklius nušovė rusų partizanai. Po šio įvykio į kaimą atvyko daug vokiečių karių, apsupo sodybų pastatus, suvarė gyventojus ir įsakė niekur nesitraukti, sudegino vieną didelį pastatą. Vienas tėvas iš tų apsuptų šeimų, tuo metu tarp suimtųjų nebuvo. Jis pamatęs apsuptus namus ir daugybę vokiečių karių, skubiai pranešė J. Krikštaponiui apie galimą susidorojimą su suimtaisiais. J. Krikštaponis kartu su Lėno klebonu greitai atvyko į tą kaimą ir padėjo, kad būtų išgelbėti nekalti žmonės, moterys ir vaikai nuo sušaudymo. 2021m. gruodžio 02 d. Lietuvos istorijos instituto organizuotoje konferencijoje, kuri vyko Ukmergėje Šlausto bibliotekoje Julius Čeponis liudijo šį faktą, tačiau LII direktorius A. Nikžentaitis ir ypač dr. N. Šepetys užsipuolė senyvą žmogų J. Čeponį, neleido jam kalbėti, visaip trukdė ir replikavo, tačiau J.Čeponis trukdomas ir virpėdamas pasakė savo nuomonę, kad J. Krikštaponis išgelbėjo kaimo gyventojus ir jį – vaiką nuo sušaudymo. Dėl tokio užsipuolimo J. Čeponis labai pergyveno. Aš kalbėjau su juo, jis skundėsi kaip tokio aukšto rango mokslininkai galėjo su juo, tikru to įvykio liudytoju, taip elgtis. Tokiu konferencijos organizatorių neetišku elgesiu, labai stebėjosi konferencijos dalyviai. Po kelių savaičių sužinojome, kad Julius Čeponis, mano klasės draugas, vienas iš liudytojų, gynęs Juozo Krikštaponio garbę, iškeliavo į amžinybę;
6. Apie Juozo Krikštaponio didelę neapykantą vokiškiesiems okupantams liudija dar vienas faktas. Visiems to krašto gyventojams žinomas faktas, įvykęs Ukmergės restorane. Jame valgė ir vaišinosi vokiečiai. Atskirai nuo jų pietavo J. Krikštaponis. Tuo metu į restoraną įėjo 2 valstiečiai su sermėgomis. Einant jiems pro vokiečius, vienas iš jų šūktelėjo – litauische Schweine- lietuviškos kiaulės. Juozas Krikštaponis, būdamas kilnios lietuviškos, patriotinės dvasios, aukšto lygio sportininkas, rutulio stūmikas ir disko metikas – net Lietuvos čempionas, stipruolis- pagriebė už pakarpos abu vokiečius, įžeidusius valstiečius, išbloškė abu pro duris ir nurideno, kaip bulvių maišus, laiptais žemyn. Dėl to vokiečių jis buvo suimtas, tris mėnesius kalėjo gestapo, Kauno kalėjime. Jį tuo metu nuo pražūties, vos gyvą, išgelbėjo į Kauną atvykęs Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Stasys Raštikis;
7. 1948 – 1949 metais už sovietinių piliečių, žydų žudynes Baltarusijoje nuteista 40 bataliono karių, tačiau tardymo metu, tais metais, nė vienas nepaminėjo J. Krikštaponio dalyvavus žydų žudynėse. Tik po 15- 40 metų, t. y.1961- 1982 m., du iš 14 apklaustųjų (ne tardomų) prisiminė J. Krikštaponį dalyvavus šiose egzekucijose. Pateiksiu tik vieno ne tardyme, o apklausoje dalyvavusio, po 40 metų nuo tų įvykių, Martyno Kačiulio dėstymą. Jis apklausoje kalbėjo, kad 1941 m. spalio mėn. pradžioje visas batalionas buvo atvežtas į Minską. Kitą dieną antroji kuopa buvo nuvežta į Rudensko geležinkelio stotį ir netoli nuo jos žvirduobėse dalyvavo žmonių šaudymuose. Kuopos vadas Krikštaponis liepė eiti šaudyti pasmerktuosius. Leiskite paklausti kaip Juozas Krikštaponis galėjo dalyvauti šaudymuose, jeigu tuo metu kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas. Nenuostabu, kad po 40 metų nuo tų įvykių apklausoje galėjo ir suklysti. Tokia papildoma apklausa buvo daroma pagal LKP vadovybės ir KGB užsakymą;
8. Manoma, kad to buvo siekiama ir dėl to, kad fiktyviais liudininkų parodymais įteigti, kokia buvo niekinga Lietuvos prezidento Antano Smetonos giminė, sūnėno Juozo Krikštaponio asmenyje. Taip pat žinoma, kad dažnai MGB-KGB tardomieji mėgino kaltes suversti mirusiesiems, kad apsaugoti save nuo griežtų bausmių arba sušaudymo.
9. 2015 m. Generalinė prokuratūra įvertinusi Juozui Krikštaponiui mestus kaltinimus dėl žydų naikinimo pranešė, kad kaltinimai nepakankami ir reikalauja papildomų tyrimų. Pagal Lietuvos Konstituciją teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose pateikia tik prokurorai, o ne politikai, žurnalistai, totalitarinių nusikaltimų komisijos nariai, kitų valstybių ambasadoriai. Jei prokurorams neužtenka įrodymų, kad Juozas Krikštaponis nusikalto, tai kodėl jo kova ir didvyriška žūtis už Lietuvos laisvę turi būti paniekinta, paminklas jam Ukmergėje nukeltas arba išbraukta paminklo įraše jo pavardė, paliekant Vyčio apygardos partizanams. Tuo ardomi valstybės konstituciniai pamatai ir klastojama Lietuvos laisvės kovų istorija.
Juozas Krikštaponis 1942 metais vadovavo Ukmergės apskrities antinaciniam tautiniam frontui.
Ukmergės krašto gyventojas M. Dirsė liudijo, kad artėjant antrajai sovietinei okupacijai J. Krikštaponis buvo kviečiamas trauktis kartu į Vakarus, bet atsisakė ir liko amžiams tėviškėje kaip garbingas Lietuvos karininkas.
Pastaruoju metu besitęsiantys kaltinimai J. Krikštaponiui dalyvavus žydų žudynėse ir reikalavimas iškelti jam skirtą paminklą yra nepagrįsti. Apie tai argumentuotai buvo išdėstytą ir naujai išrinktam Ukmergės merui Dariui Varnui. Iškelti jo paminklą iš Ukmergės į jo žūties vietą arba į mons. A. Svarinsko parką yra nepriimtinas. Susitikime buvo prieita išvados, kad paminklas turi likti Ukmergėje, visų ukmergiškių garbingo dėmesio centre.
Konkretūs faktai ir liudijimai rodo, kad karys savanoris, plk. Juozas Krikštaponis buvo garbingas Lietuvos karininkas, Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos sūnėnas griežtai nusistatęs prieš fašistinę ir sovietinę okupaciją. Jis garbingai atliko kaip Lietuvos karininkas pareigą ir paaukojo gyvybę už Lietuvos laisvę.
Vilniuje, reprezentacinėje Lukiškių aikštėje, 2024 m. sausio 12 d., 12.00 val. susirinko protestuotojai, kurie reikalavo apginti karį savanorį, pulkininką, prezidento Antano Smetonos sūnėną Juozą Krikštaponį nuo nepagrįstų kaltinimų. Reikalavo, kad pagal LR Įstatymą neatidėliojant aikštėje būtų pastatytas Vyčio paminklas per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę.
Renginio dalyviai Lukiškių aikštėje prie Šimtmečio rato, kurio gelmėje įamžinta 100 relikvijų. Centre
matosi juodo granito dangtis, ant kurio parašyta- ATMINTIS ir PAGARBA
Lukiškių aikštėje dalis garbių renginio dalyvių su J. Krikštaponio gynimo nuo nepagrįstų kaltinimų
tematika
Vykęs renginys – protestas buvo sugretintas su 79-osiomis partizanų Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio didvyriškos žūties metinėmis, kur suformuoto Lukiškių aikštės Šimtmečio rato gelmėje iškilmingai įamžinta ir pašventinta 100 relikvijų suvežtų iš kitų šalių ir Lietuvos partizanų žūties vietų . Viena relikvija atvežta ir įamžinta iš Lėno miško, kuriame pirmomis sovietinės okupacijos dienomis, 1945 m. sausio 12 d., didvyriškai žuvo Juozas Krikštaponis. Kartu su juo žuvo ir 17 partizanų.
Šiandien, sausio 29 d. sukanka 80 metų, kai sovietiniai partizanai sudegino Kaniūkų kaimą, nužudė 35 ir sunkiai sužeidė 15 kaimo(vaikų, moterų ir vyrų) gyventojų. Kaimą 6.00 val ryto užpuolė 150 banditų- sovietinių partizanų. Iki šiol raudoniesiems okupntams nepareikštas joks kaltinimas, sklinda kalbos, kad šiuo metu žudikams ruošiami LR apdovanojimai, sutapatinantys jų „nuopelnus“ su kario- savanorio statusu . Karys savanoris, pulkininkas Juozas Krikštaponis išgelbėjo 18 Bagnapolio kaimo gyventojų, kuriuos ruošėsi vokiečiai sušaudyti ir norima jį paskelbti nusikaltėliu. Sveiku protu, nesuvokiamas ir nesuprantamas tokių prieštaringų akivaizdžių istorinių įvykių įvertinimas. Sovietiniai partizanai nušlavė nuo žemės paviršiaus kaimą, išžudė gyventojus- jokios atsakomybės, Juozas Krikštaponis išgelbėjo kaimo gyventojus- valstybinis pasmerkimas.
Nuotraukoje dalis renginio dalyvių Lukiškių aikštėje su transporantais gynančiais Juozą Krikštaponį
Jonas Burokas-LLKS garbės pirmininkas, laisvės kovų dalyvis ir TS LKD Vilniaus rajono pirmininkas N.Juodaitis
Renginys apie nepagrįstus kaltinimus prieš Juozą Krikštaponį įvyko, 2024 m.sausio 12 d., 12 val Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpų dūžiais, kurie nuaidėjo Lukiškių aikštėje, Nėries slėniais ir Vilniaus miesto kvartalais, skelbdami apie didvyrišką Vyčio apygardos partizanų žūtį.
Įžanginį žodį tarė ir renginį vedė Vilniaus universiteto dėstytojas dr. Kostas Ivanauskas, kuris priminė apie didvyrišką per amžius kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę pagarbą ir Lietuvoje, tris dešimtmečius, besitęsiantį tautos susipriešinimą, nepagarbą tiems, kurie žuvo už Lietuvos laisvę.
Dr. Kostas Ivanauskas- renginio vedantysis
Renginio vedantysis pakvietė Brolį Paulių- Vaineikį maldai už per sovietmetį netektas aukas, už didvyrišką Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio ir kartu su juo 17 partizanų žūtį.
Po maldos buvo sugiedotas Lietuvos himnas ir padėti 2 trispalviai gėlių krepšeliai, prie Šimtmečio rato, kurio centre įamžintos relikvijos ir ant juodo marmuro dangčio užrašyta „ATMINTIS IR PAGARBA“ ir kitas krepšelis padėtas prie 1863-1864m. valstiečių sukilimo vadams pastatyto sovietmečiu paminklinio akmens. Greta jo, 2002 m. ,Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos rūpesčiu, pastatytas meniškas kryžius, ant kurio užrašas primena, kad Lukiškių aikštėje bus pastatytas paminklas per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Kryžius išskobtas iš ąžuolo, kuris augo Nuotekų kaime, Ukmergės rajone, Vlado ir Bronislavos Burokų žemėje. Deja, prabėgus 22 metams, prie šimtmečio rato, kur architektų ir visuomeninių organizacijų rūpesčiu ir lėšomis, sumontuoti pamatai, paminklo su Vyčio simboliu, dar nematyti.
Pasibaigus iškilmingam ceremonialui buvo pakviestas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Pranas Ulozas perskaityti pagrindinių visuomeninių, patriotinių organizacijų kreipimosi į Vilniaus miesto merą V, Benkunską, kad būtų išduotas leidimas renginiui, apgintas nuo nepagrįstų kaltinimų Juozas Krikštaponis ir paspartintas, sąmoningai vilkinamas, paminklo pastatymas Lukiškių aikštėje. Kreipimosi kopija išsiųsta LR generalinei prokurorei Nidai Grunskienei.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Pranas Ulozas
Toliau renginyje kalbėjo prof. Alfonsas Vaišvila, primindamas apie paminklo pastatymo Lukiškių aikštėje būtinumą, tuo pačiu kviesdamas nedaryti skubotų sprendimų dėl paminklo, skirto J.Krikštaponiui, esančio Ukmergėje, įrašo pakeitimo, išbraukiant iš įrašo „Juozui Krikštaponiui“, įrašant – „Vyčio apygardos partizanams“.
Dr. Vytautas Sinica kalbėjo apie pirmojo Lietuvos Prezidento Antano Smetonos, daugiausia pasidarbavusio Lietuvos labui įamžinimo Vilniuje, priminė apie neaiškias Jo žūties gaisre, prieš 80 metų, aplinkybes. Prezidentas žuvo 1944 m. sausio 09 d. o po metų tą patį mėnesį, mūšyje su okupantais, žuvo Jo sūnėnas Juozas Krikštaponis.
Dr. Vytautas Sinica
Nuotraukoje: pirmas iš kairės arch. K..Akelaitis, prie mikrofono dr. R. Kaminskas
Vienas iš pagrindinių Lukiškių aikštės architektūrinio projektų autorių architektas, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pirmininko pavaduotojas Kęstutis Akelaitis, nuotraukoje, pirmasis iš kairės kalbėjo, kad su architektais, skulptoriais, visomis visuomeninėmis patriotinėmis organizacijomis deda visas pastangas, kad Lukiškių aikštėje, pagal LR Įstatymą, paminklas su Vyčio simboliu turi būti neatidėliojant pastatytas. Įstatymas įsigaliojo 2020 m. rugpjūčio 1 dieną, Vytis turi būti pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas.
Renginio darbotvarkė baigėsi. Vedantysis dr. K. Ivanauskas pakvietė Brolį Paulių – Vaineikį baigiamajai maldai. Jis savo maldomis, giesmėmis, gitaros garsais visus sušalusius sušildė. Po jo maldų ir giesmių susijusių su Dievo galybę, Tėvynės meile ir pagarba žuvusiems už Tėvynę nuo šalčio atsigavome, mumyse atsirado dvasinė šiluma, viltis, kad visų bendras tikslas bus pasiektas.
Kai kalbama apie karį savanorį, pulkininką Juozą Krikštaponį daroma ta pati klaida. Suklaidinta visuomenė mato tik juoda ir balta. Turime suprasti, kad ši asmenybė turėjo ir iki šiol turi didžiulę reikšmę Lietuvos istorijai, todėl turime kruopščiai, profesionaliai aiškintis istorinę tiesą, be emocijų ir neskaldydami visuomenės. Turime suprasti, kad galioja nekaltumo prezumpcija. Niekas negali būti laikomas kaltu, kol tai neįrodyta teisingo ir nešališko teismo. Sovietmečiu buvo organizuojami susidorojimai su žmonėmis be teismo, juos pasmerkiant už nebūtus dalykus ir nužudant, o paskui juodinant jų atminimą. Mes negalime elgtis kaip sovietai.
Iki šiol, dėl J. Krikštaponiui primestų kaltinimų, nebuvo jokio teismo. Jis buvo pasmerktas ir su juo susidorojama be teismo. Mes kreipėmės į teismą būtent tam, kad teismas pasakytų, kaip buvo iš tikrųjų, nes pagal Konstituciją tik teismas vykdo teisingumą. Vieną kartą turi būti pravestas teisingas teismas ir pateikti galutiniai atsakymai, laikantis teisinių procedūrų ir žmogaus teisių standartų, o ne apeinant konstitucinius reikalavimus.
Norime pastebėti ir tai, kad kol kas administracinis teismas, kaip susidarė įspūdis, labai nenoriai sprendžia bylą , vengia šitos bylos dėl rezonansinio jos pobūdžio. Tai tik mūsų subjektyvus įspūdis. Tačiau 2023 m. lapkričio 8 dieną Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas klausimą išnagrinėjo ir pasakė, kad pirmos instancijos teismas buvo neteisus, nepagrįstai atsisakė priimti mūsų pareiškimą, todėl dabar vėl esame grąžinti į pirmąją instanciją ir toliau dirbame su teismu, atliekame parengiamuosius darbus, kad procesas tęstusi toliau. Mes kartu su savo komanda išnaudosime kiekvieną teisinę galimybę, pagal poreikį kreipsimės ir į tarptautinius žmogaus teisių teismus.
Paminklas Krikštaponiui nėra tik jam – tai paminklas istorijai, kovai su okupacija, didvyriškomis mirtims, tai paminklas kovai su nežmoniškais režimais, su kuriais kovota petys į petį. Prie paminklo prisidėjo visuomenė, artimieji žmonės savo lėšomis, todėl raginame užtikrinti, kad jam nebūtų daroma jokia žala, kol visi klausimai neišspręsti teisme.
Šiuo metu gyvename sunkiais, provokacijų ir dezinformacijos laikais, kai priešiškos jėgos siekia kiršinti visuomenę. Nepasiduokime neapykantai, susiskaldymui ir provokacijoms, leiskime teismams tarti galutinį žodį, ieškant objektyvios tiesos, atstatant istorinį teisingumą, neleiskime politinėmis manipuliacijomis mūsų apakinti. Todėl savo elgesiu nenuvilkime savo protėvių, neįskaudinkime jų atminimo ir nepaniekinkime aukų, kurios sudėtos ant Tėvynės laisvės aukuro.
2024m. sausio 29 d., kai siunčiamas šis straipsnis žiniasklaidai yra Kaniūkų kaimo gyventojų žudynių 80 metų sukaktis. Pagerbkime jų atminimą.