Mano jau tingiose smegenyse knibždantys minčių vikšrai primena, kad nuo senovės žmonės vieni kitiems meluoja dėl bausmės vengimo, atlygio ar naudos slėpimo, savisaugos, privatumo išlaikymo, gėdos vengimo, mandagumo ir kt.
Meluoja kai kurie besiveržiantys į merus, Seimą ir prezidentūrą. Įžūliausiai visam pasauliui meluoja rusų specoperatorius Ukrainoje Putinas ir jo melo ministras Lavrovas. Dar Platonas sakė, kad niekas nėra taip nekenčiamas, kaip sakantis tiesą. Bet kodėl dalis žmonių tiki melu?
Priežastis glūdi mūsų ego. Mes manome, kad kritiškai mąstome ir esame atsparūs dezinformacijai. Tačiau iš tikrųjų esame iš anksto nusiteikę tikėti netikrais dalykais. Mes linkę tikėti melu.
Skaitmeniniame amžiuje teisinga ir klaidinga informacija greit plinta. Ta pati technologija, kuri suteikia prieigą prie viso pasaulio duomenų, gali iškreipti tiesą ir normalizuoti melą. Socialinė žiniasklaida (internetinis turinys, kurį interneto naudotojai kuria lengvai prieinamomis technologijomis, leidžiančiomis paprastai sukurti, patalpinti ir paskleisti informaciją) manipuliuoja žmonių elgesiu.
Nuo pat socialinės žiniasklaidos atsiradimo jos valdovai suprato, kaip ją panaudoti žmonijai valdyti, paveikti rinkimų rezultatus. Todėl rinkimai tiek daug ir kainuoja. Buvo įkurtos naujienų agentūros tariamam visuomenės informavimui, tačiau jų tikslas buvo nukreipti pasaulį į visiškos apgaulės bedugnę.
Dezinformacija plūsta socialinėje žiniasklaidoje. Jei žmogaus smegenys būtų atsparios dezinformacijai, tai nebūtų problema. Galėtume atskirti tiesą nuo melo priimant teisingus sprendimus.
Tačiau žmogaus smegenys yra labai jautrios dezinformacijai. Esame linkę tikėti melu, kuris gali būti labai destruktyvus mūsų gyvenime.
Tai kodėl mūsų smegenys tiki melu? Kodėl negalime atskirti tikro fakto nuo akivaizdaus melo? Vyrauja supratimas, kad dėl mūsų psichologinių paklaidų esame pažeidžiami melo ir net norėdami negalime juo netikėti.
Iš dalies tai paaiškina iliuzinės tiesos efektas, t. y. žinomumą ir supratimo lengvumą laikome tiesa. Tai reiškia, kad kuo dažniau kartojamas teiginys, tuo didesnė tikimybė patikėti, jog tai tiesa, nepaisant to, ar tai melas, ar tikras faktas.
Kasdieniame gyvenime tai ne visada žalinga: didžioji dauguma žinių yra teisingos. Tačiau socialinėje žiniasklaidoje žmonės kartojimą naudoja skleisti melui. Mes linkę tikėti viskuo, ką dažnai matome ir girdime per radiją, televiziją ar internete.
Kitas dalykas, kodėl tikime melu, yra patvirtinimo šališkumas. Tai tendencija ieškoti informacijos, kuri atitinka ir patvirtina tai, kuo mes jau tikime arba žinome. To pasekmė yra ta, kad kai tikime vienu melu, patikėsime ir kitais melais, kurie jį patvirtina. Patvirtinimo šališkumas yra gerai dokumentuotas ir tai viena iš priežasčių, kodėl kritinis mąstymas dingsta socialinėje žiniasklaidoje.
Yra tyrimų, kurie atskleidė, kad klaidinga informacija ir melas daro įtaką mūsų mąstymui. Klaidingą informaciją sunku ištaisyti, nes ištaisius melą, jis nepašalinamas iš mūsų atminties, ji pasilieka mūsų atmintyje ir ją prisimename. Ji įtraukiama į mūsų tapatybę ir įsitikinimų sistemą.
Mūsų psichika palaiko mūsų supratimą apie supantį pasaulį ir sunku pašalinti dalį to supratimo. Tai kaip kovoti su polinkiu tikėti melu, kai jis taip giliai įsišaknijęs? Bandoma išmokyti smegenis atpažinti dezinformaciją. Viename tyrime vaizdo įrašų apie manipuliavimo metodus žiūrėjimas padėjo dalyviams skeptiškai vertinti melus.
Bet geriausias būdas apsisaugoti nuo dezinformacijos yra tiesiog klausti savęs, ar tai, ką matote socialinėje žiniasklaidoje, televizijoje ar skaitote spaudoje, yra tiesa?
Nustatyta, kad žmonės, vertintys informacijos tikslumą, mažiau linkę dalytis dezinformacija. Niekas nėra apsaugotas nuo dezinformacijos, tačiau turėdami daugiau žinių, galime sumažinti jos poveikį.
Žmonių mulkinimas yra labai paveikus. Tai rodo ir minios jaunimo, plūstančios į rusų atlikėjų koncertus.
Dar Markas Tvenas rašė, kad žmones lengviau apmulkinti nei įtikinti, kad jie yra apmulkinti. Nepaisant ilgo mulkinimo, sugebėjome atkurti Nepriklausomybę.