Jonas Jasaitis. Gerovės valstybės kūrimas (1)

Artėjant didžiosioms metų šventėms, kai ruošiamės pasitikti Kristaus gimtadienį ir Naujuosius, verta atsitraukti nuo vadinamųjų „socialinių tinklų“, apraizgiusių daugelio sąmonę nesusikalbėjimo ir pykčio voratinkliais. Verta apmąstyti, kas buvo gera ir pozityvu, ką galėtume padaryti, kad ateinantys metai mus sutelktų išmintingiems sprendimams ir pozityviai kuriamajai veiklai. Nuolatinis švaistymasis kaltinimais niekada neveda ten, kur norėtume…

Sovietmečiu užaugo dvi kartos, kurios nematė, kaip galima tvarkytis patiems. Gyvenome pagal svetimus, mums primestus „įstatymus“. Ir, tiesiai sakant, ne tiek jau daug buvo tokių, kurie pastoviai ir nuosekliai priešinosi okupaciniam režimui. Dauguma tada prisitaikė, kad ramiai išgyventų, guosdamiesi, kad ne jų jėgoms ką nors pakeisti.

Ir vis tik subrendo nauja viso bendravimo forma – Sąjūdis, kai pavyko atsikratyti bejėgiškumo, kai patikėjome, kad patys galime atkurti tautos namus – savo valstybę. Daugelis mūsų bendraamžių gali pasidžiaugti, kad tai buvo pats laimingiausias gyvenimo tarpsnis, kai pavyko nusimesti baimės ir nepasitikėjimo vienas kitu akidangčius. Mus pakeitė daugiatūkstantiniai mitingai, budėjimai prie Aukščiausios tarybos rūmų, kai niekieno neraginami ėjome ginti ką tik išrinktos savo valdžios, kai klausėmės jos atstovų, lyg gertume iš pačio gaiviausio – tiesos ir gėrio šaltinio.

Bet tai truko tik trejus metus. Mes nebuvome įpratę patys spręsti ir prisidėti darbais. Mes laukėme, kad Sąjūdis viską sutvarkys, o mūsų tautai liks tik mėgautis teisingumu. Ir tada pajutome, kad ne iš kažkokio svetimo „užsienio“, o iš mūsų pačių iškilo tai, ko nesitikėjome: kad kažkas supras permainas tik taip: „vogti iš valstybės – ne nuodėmė“. Nesitikėjome, kad šalia veiklių gabių žmonių, kurie nuoširdžiai griebėsi kurti savo verslą, atsiras „reketininkai‘, kurie puls juos žlugdyti, kurie ims draskyti gamyklas, teikusias darbą tūkstančiams.

To gal šimto dorų žmonių, susivienijusių į Sąjūdį, jėgos pasirodė per mažos. Jie ir patys sutriko, nebesuspėjo, nepajėgė suvaldyti lyg cunamis kylančio chaoso. Kas be ko, buvo ir pakurstančių plėsti tą chaosą, o mes nepajėgėme jų ne tik sustabdyti, bet net ir atpažinti. Sąjūdis buvo išformuotas, nesuspėjęs atlikti savo didžiosios misijos: maža nuversti okupacinį režimą, dar reikia sukurti savo valdžią. Permainoms vykdyti reikėjo dešimteriopai daugiau rankų, o mes buvome įpratę tik laukti, kad kažkas sutvarkys. Kai tos norimos tvarkos neatsirado, sugebėjome tik piktintis ir priekaištauti.

Užuot dirbę sutartinai, pradėjome kurti „partijas“. Prisiminkime, kad partija visada reiškia tik visuomenės dalį. Negali būti tokios partijos, kuri atstovautų visą pilietinę visuomenę. Tai gali tik nepartinė struktūra – Sąjūdis (Tautos frontas ar pan). Prikūrėme jų net kelias dešimtis, o tos „partijos“ ėmė kovoti tarpusavyje ir net ryti vieną kitą. Ir šiandien stebimės, kad pas mus nėra jokių „krikščionių demokratų“, jokių „socialdemokratų“, jokių „liberalų“. Bet jų ir negalėjo atsirasti, nes Vakarų valstybėse partijos veikė visiškai kitoje sistemoje, nepatyrusioje penkis dešimtmečius trukusio okupacinio režimo. Visuomenės sankloda ten buvo visiškai skirtinga.

Mūsų ką tik susiorganizavusios, bet jokios strategijos neturinčios „partijos“ su įniršiu puolė daužyti tas negausias visuomenės grupes, kurios dar turėjo savo patirties suformuotus ideologinius pagrindus, iš kurių ir galėjo išaugti Sąjūdžiui efektyviai talkininkaujančios visuomenės grupės – būsimų partijų, gebančių analizuoti mūsų specifinę situaciją ir kurti mūsų valstybės strategiją, užuomazgos. Tai politinių kalinių ir tremtinių bei tautininkų judėjimai. Jie vieninteliai turėjo aiškų politinį apsisprendimą. Jų dauguma dar gerai žinojo, kaip reikia tvarkytis savo valstybėje. Krikščionių demokratų struktūros buvo suardytos ir tik jų likučiai telkėsi apie „Lietuvių Katalikų bažnyčios kroniką“, kurios uždaviniai ir veiklos metodai nebuvo pritaikyti valstybei atkurti.

Niekada nepamiršiu, kaip sovietinės finansinės sistemos bruožus įsisąmoninusi, bet dabar pasivadinusi „konservatore“ bobulė rėkė tautininkams: „Mes jūsų poziciją paremsime, jei likviduosite savo partiją. Tai mes esame tikrieji tautininkai“. Bet toji bobulė visiškai nesuvokė, kaip tvarkyti pramonės, žemės ir miškų ūkio, švietimo ir sveikatos apaugos sistemų finansavimą. To niekas jos nemokė, bet ji įsivaizdavo, kad yra specialistė, žinanti, kaip reikia tvarkytis. Kai pagaliau paaiškėjo, kad ji nieko nežino, žalos jau buvo suspėjusi pridaryti tiek, kad prireiks mažiausiai trijų dešimtmečių jos pasėtam chaosui iškuopti. Šiandien tos bobulės politikoje jau seniai nebėra, bet chaosas liko ir net dauginasi.

Vis dėlto ir per praėjusius tris chaoso siautėjimo dešimtmečius visko sugriauti nepavyko. Vienas kitą išsižudė padugnės – „reketininkai“. Garsiausiai šūkalioję artistai, vaizdavę politikus, nuslydo nuo scenos. Susikūrė įmonės, visiškai skirtingos nuo veikusių sovietmečiu, pajėgiančios dalyvauti tarptautinės pažangos procese, atsirado tikrų specialistų, pajėgiančių suvokti, kas lemia žmonijos pažangą. Kad ir kiek šūkautų nuo scenų ir bačkų nustumti „artistai“ bei apsišaukėliai „įtakos formuotojai“, kad ir kiek juos globotų ir lyg „š. ant šakės“ keltų „purvasklaidininkai“, vaizduojantys žiniasklaidos atstovus, nemokšos ir apsišaukėliai, korupcijoje paskendę „viceministrai“, „departamentų direktoriai“ ir panašūs „veikėjai“, mes gyvename savo Lietuvoje, kurią ir de jure, ir de fakto pripažino pasaulis.

Joks Prezidentas, joks Premjeras gerovės valstybės vienas, be visuomenės kasdieninio pozityvaus dalyvavimo nesukurs. Kuo mes šiandien esame nepatenkinti? Atsakymą jaučiame, tik ne visada pajėgiame jį išreikšti. Gerovės valstybės misija – tenkinti svarbiausius (bazinius) socialinius poreikius. O tai yra: būstas, darbas, sveikatos apsauga, nepertraukiamas mokymasis, doroviniai pagrindai ir kaip viso to rezultatas – saugumas. Valstybė tik tada yra tvirta ir nenugalima, kai jos valdžios institucijos įgalina visuomenę kasdien prisidėti, kad šie baziniai poreikiai būtų patenkinti. To neįvyks per trumpą laiką, tam reikės ilgalaikių sprendimų, bet kito kelio nėra. Tik tos valstybės turi ateitį, kurių raidos strategija yra nukreipta į šių visuomenės poreikių tenkinimą. Lietuva gali šį uždavinį išspręsti tik pati, tik savo jėgomis. Jokie „paramos fondai“, jokie tarptautiniai projektai nepadės, jei visuomenė tokios strategijos neturės.

Ką reiškia būstas? Kodėl būtent šis poreikis yra pirminis, pats svarbiausias? Todėl, kad kiekvienam iš mūsų būtinas „stogas virš galvos“. Pasakykime patys sau: „Aš privalau turėti gimtinę, tėviškę, savo tautos namus – valstybę.“ Tai sąvokos, kurių niekas negali atstoti. Kai dabar įvairiausi, atsiprašant, veikėjai be perstojo pliurpia apie judrų pasaulį, apie verslą kitose valstybėse galinčią atgaivinti imigraciją, jie meluoja. Migracija nesuteikia laimės nei valstybei, iš kurios emigruojama, nei valstybei, į kurią imigruojama.

Iš savo valstybės pirmiausia išvyksta jaunesni, aktyvesni ir labiau išsilavinę. Toji valstybė netenka tų, kurie jai labiausiai reikalingi. Migracija pasmerkia ilgalaikiam skurdui tas valstybes, iš kurių tie vertingiausi visuomenės sluoksniai išvyksta. Jokios pažangos savo gimtinei išvykstantieji nesuteikia. Ir nereikia meluoti, kad jų – išvykusių nebereikės čia maitinti. Išvykdami jie nesukuria jokios papildomos vietos prie stalo tiems, kurie pasiliko. Kas juos pamaitins, jei jūs, tie, kurie galėjote pamaitinti, išvykote, palikę juos kaip naštą svetimiems? Pasaulio valkatos jokių žmonijos problemų nesprendžia. Jos šiems nerūpi.

Šiandien niekas neneigia, kad pasaulis yra judrus, kad išvykusieji gali įgyti vertingos patirties, kurios jie negalėjo pasisemti savo šalyje, bet kurią pritaikys bent dalis į ją sugrįžusių. Jokie svetimieji, įsikūrę jų paliktuose namuose, gerovės jų tėviškėje nesukurs. Bėgimas iš savo namų pateisinamamas tik tuo atveju, jei iškyla tiesioginis pavojus gyvybei. Kai Antrojo pasaulinio karo metais iš Lietuvos išbėgo dalis jos gyventojų, patys išbėgusieji tvirtino, kad tai – laikina, kad jie būtinai sugrįš, pirmai galimybei atsivėrus. Išvykstantieji privalo žinoti, kad valstybėje, kuri juos priglaudė, jie turės prisitaikyti, o ne kelti riaušes ir ieškoti galimybių pragyventi juos priglaudusių sąskaita. Net tada, kai tu dar negali sugrįžti į savo namus, yra būdų ir priemonių padėti savo tėvynei.

Prie migracijos temos dar sugrįšime ne kartą, nes bandymai paversti žmoniją pasaulio klajūnais jokios pažangos pasauliui neatneša. Tai kam taip įžūliai propaguoti tai, kas vietoje pažadėtos gerovės galų gale sukelia tik šimtus naujų problemų? Vadinamosios „ekonominės emigracijos“ propaganda yra nusikaltimas, nes galvoti turime apie ilgalaikes teigiamas permainas, o ne apie trumpalaikę naudą, nes jos didžioji dalis atitenka ne emigravusiems, o tiems, kas juos paskatino emigruoti. (Tęsinys – kitame numeryje).

Autorius yra „Mokslo Lietuvos“ laikraščio redaktorius