Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, dar net neįvykdžius Niurnbergo tribunolo nuosprendžio, išmintingi valstybių vadovai (karui besibaigiant, jau turėjome ir tokių, pasižyminčių strateginiu mąstymu) ėmėsi kurti organizacijas, kurios leistų ateityje išvengti naujo karo. Įtikinėti, kad tokios iniciatyvos yra būtinos, nieko nereikėjo: visur plytėjo kruvino viesulo paliktos žaizdos. Dar nebuvo užžėlusi žolė ant neseniai žuvusiųjų kapų.
Praūžusio karo ženklai buvo visur: ant stebuklingai išlikusios trobos sienų, ant šulinio rentinio, ant sužalotų sodo slyvų ir vyšnių kamienų. Būdavo, renki kažkur pagriovyje ką tik prinokusiais žemuoges ir veri jas ant smilgos, kai staiga pamatai pro žolę kyšančią kaukolę. Nieko nebereikia, persigandęs puoli namo, dažniausiai net tų priskintų uogų nepasiėmęs. Negali sulaikyti rankų drebėjimo, o kaukolės akiduobės dar ilgai kiaurai tave veria…
Pirminis tuo metu išryškėjusių lyderių sumanymas buvo sukurti tokias tarptautines organizacijas, kurios išspręstų visus valstybių nesutarimus, neleidžiant įsižiebti karo gaisrui. Bešališkai išnagrinėjus kylančio konflikto dalyvių argumentus, visada galima surasti visus tenkinančius sprendimus. Galų gale tokia tarptautinio sugyvenimo praktika leistų gana sparčiai žengti link bendro nusiginklavimo. Juk kam reikalingos ginklų atsargos, jei nesutarimus galima išspręsti lygiateisiškose derybose, o esant reikalui, numatyti pakopinį net labai sudėtingų sprendimų įgyvendinimą? Kokia prasmė toliau plėtoti naujas karines technologijas? Tokiam tikslui įgyvendinti ir buvo sukurta Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).
Tačiau ne veltui sakoma, kad gerais norais ir pragaras grįstas. Naujojoje organizacijoje šalia Generalinės Asamblėjos atsirado ir Saugumo Taryba su penkiais nariais, turinčiais veto teisę. Tarp tokių išskirtinių narių atsidūrė ir viena iš ką tik praūžusio karo sukėlėjų – hitlerinio Berlyno bendramintė – Sovietų Sąjunga, taip pat planavusi pasaulio perdalinimą ir savo ideologinės bei ekonominės įtakos jame išplėtimą. Kai iš dviejų galvažudžių atpildo sulaukia tik vienas – gero nelauk. Dar baisiau, kai vienas iš tų galvažudžių gauna sąjungininko aureolę. Štai tada ir atsiranda jo siekis perrašyti ką tik praūžusio karo istoriją nuo pradžios iki pabaigos, supainioti faktų seką, nuslėpti tikrąsias priežastis, o jei kitaip nebepavyksta – kai kuriuos faktus nutylėti, lyg jų ir nebūta.
Akivaizdus pavyzdys – Mažosios Lietuvos dalies, vadinamojo Karaliaučiaus krašto gyventojų išžudymas ir ištuštintos teritorijos apgyvendinimas asmenimis, nieko nežinančiais apie kraštą, kuriame jie atsidūrė. Dar taip neseniai ten buvusių daugiau kaip 600 tūkst. gyventojų išnaikinimas buvo pridengtas viena, lyg ir nediskutuotino tikrumo fraze „Visi jie buvo fašistai.“ Tam sudėtingam laikotarpiui užteko ir tokio pateisinimo, nes noro išnagrinėti šiurpų genocido faktą iš kitų valstybių neatsirado. Pasaulio didieji norėjo tik vieno – viską kuo greičiau užbaigti ir pasiekti bent santykinį stabilumą. Tačiau tokios kreivos šleivos taktikos pasekmės išryškėjo tuoj pat – vietoj „karštojo“ atsirado „šaltasis karas“, susiformavo „Varšuvos paktas“, iškilo Berlyno siena. Teko skubiai kurti NATO – naują gynybinį aljansą – apsaugai nuo momentaliai augančio buvusio „sąjungininko“ apetito, pasiruošusio tuoj pat imtis planų, kurie liko neįgyvendinti buvusioje Stalino sąjungoje su Hitleriu.
Štai čia visu pasibaisėtinu cinizmu iškilo „pusinių“ sprendimų pasekmės. Per visą pokarinį laikotarpį stalininė imperija ne nemanė nusikratyti savo žudikiškos praeities: šimtais tūkstančių lavonų grįstų „penkmečio statybų“, apie kurias iki šiol mena vaiduokliais virtusios „spartuoliškos“ gyvenvietės netoli Ledjūrio. Neatsirado noro išsiaiškinti gulagų sistemos sumanytojų ir uolių jos įgyvendintojų vardų, įvertinti visos po karo užgrobtos teritorijos gyventojų rusifikavimo tendencijos. Todėl dabar, naujojo fiurerio – Putino laikais Stalino portretų nešiotojai vėl, kaip buvo iki pat jo nudvėsimo, yra populiarūs, įsitikinę, kad būtent tokios ideologijos ir reikia laikytis, net verčiant visą pasaulį prie jos prisitaikyti.
Nepadėjo nei vadinamojo „asmenybės kulto“ demaskavimo kampanija, nei veidmainiškos „nusiginklavimo“ iniciatyvos, kurios iškart subliūkšdavo, vos tik užsiminus apie realią ginklavimosi kontrolę. Bet kurie užgrobtų teritorijų gyventojų bandymai nusikratyti stalininės metodologijos primestų ekonomikos ar švietimo sistemos modelių per visą pokarį buvo momentaliai paskandinami kraujyje. Prisiminkime bent Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimų numalšinimą, Afganistano kabėgistinę avantiūrą, nuolatinį melą apie tariamą sovietinę ūkio pažangą, net rimčiausių incidentų, pavyzdžiui, Černobylio avarijos slėpimą.
O koks buvo Vakarų atsakas į per visą kelis dešimtmečius trukusį sovietinės (stalininės) ideologijos skverbimosi laikotarpį, išskyrus „reiškiame susirūpinimą“? Kaip buvo liaupsinami sovietinio režimo laimėjimai kosmoso įsisavinime, tuo pat metu dejuojant apie tariamą demokratinio pasaulio atsilikimą ir net nebandant aiškintis, kokių išteklių sąskaita tai buvo pasiekta. Kas padaryta, bent bandant parodyti pasauliui, kas iš tikrųjų vyko 1939-1945 metais bei kokiais metodais pokaryje valdoma ir ideologiškai apdorojama sovietų imperijos visuomenė? Apie ką liudija faktas, kad Vakarų valstybių geografijos vadovėliuose Baltijos šalys iki šiol priskiriamos Rusijai, kad net kaimyninės Švedijos studentai beveik nieko nežino apie pokarinius masinius trėmimus į ten, kur net žolė neauga, jau ne nekalbant apie išsamų mirties stovyklų (gulagų) sistemos suvokimą.
Kai dirbdamas JAV užklausiau Amerikos mokinukų, ką jie žino apie šias mirties stovyklas, paaiškėjo, kad visas jų turimas Antrojo pasaulinio karo suvokimas remiasi tik viena sąvoka – holokaustu. Niekas nesiruošia neigti šios tragedijos, bet vien tuo apsiriboti jokiu būdu negalima. Kai Rūta Šepetys ieškojo, kas išleistų jos knygą „Tarp pilkų debesų“, daugybė leidėjų atmetė rankraštį, kaip neva nevykusį išgalvoto siaubo siužeto pavyzdį. Jie nieko nežinojo apie masines Baltijos šalių gyventojų deportacijas. Karaliaučiaus krašto gyventojų genocidas iki šiol teisiškai neįvertintas, o apie jo vykdytojų atsakomybę iki šiol nekalbama.
Todėl ar reikia stebėtis, kad nemažai daliai vadinamųjų „sovietologų“ ir net didžiųjų valstybių lyderių kaip sovietinės imperijos griūties ženklai pasirodė kaip visiškai netikėta staigmena. Per visus pokario dešimtmečius jie praktiškai nesidomėjo nei ideologiniais, nei kultūriniais sovietinės imperijos visuomenės pokyčiais, nesuvokė, kokią neplanuotą visuomenės reakciją sukelia nuolatinis gyvenimas ideologinėje prievartoje. Atskirus faktus tie vadinamieji specialistai žinojo, bet jų apibendrinti neįstengė. Antai Jungtinėse Valstijose išleistoje knygoje „Mokytojų išsilavinimas“ rašoma (cituoju iš atminties): „Rusai turi teisę balsuoti už parinktus ir išrinktus kandidatus.“ Bet ką tai reiškia ekonomikos ir kultūros valdymui?
Iki šiol tebesitęsiantys mėginimai surasti neva svarbiausius įvykius ir procesus, atvedusius į Baltijos kelią, tebėra paviršutiniški ir net primityvūs. Neva, čia esminį vaidmenį atliko Margaret H. Thatcher, Ronald W. Reagan, „Gorbis“ (M. Gorbačiovas) ar B. Jelcinas. Vakarai niekada nesidomėjo giluminėmis sovietinės sistemos erozijos priežastimis, juos tenkino tik paviršutiniški pragyvenimo lygio stebėjimais. Todėl net ir dabar nemaža jų dalis nepajėgia suvokti, kas iš tikrųjų vyko ir vyksta Ukrainos visuomenėje. Apsiribojama buitinio lygio šnekomis apie ukrainiečių tautinę jėgą, paliekant šią tautą vieną priešintis keliolika kartų didesniam agresoriui.
Tokie veikėjai stebisi, kodėl Putino klikos apkvailinta kariauna iki šiol dar neužėmė Ukrainos. Jie kviečia Putiną deryboms, o pastarasis atsako raketų salvėmis į Lvovą. Vis šnekama apie derybas su Putinu, nors jo pasiuntiniai, pažarstę krūvelę tuščių pažadų, dar toms „deryboms“ nesibaigus, dar labiau plečia Ukrainos gyventojų žudynes. Jei kažkas pavadinta nusikaltėlį žmogžudžiu (skerdiku), koks nors Makronas puola teisintis ir dalija perspėjimus,, kad tai … tik didins įtampą. Tai kokia kalba reikia kalbėti su karo nusikaltėliu, kuris tyčiojasi iš viso pasaulio?
Kol skaitote šias eilutes, Ukrainos miestuose ir kaimuose, keliuose ir laukuose šimtais žūsta už savo tėvynę besikaunantys žmonės, taip ir likę „Vakarų“ nesuprasti. Jų ideologams ir dabartiniams vadovams niekaip neateina į galvą, kad rusizmas, kaip savo laiku ir hitlerizmas, yra tos pačios rūšies ideologija. Jie niekaip nesuvokia, kad buka prievarta ir tariama kažkurios tautos pranašumo taktika negali pasitarnauti pasaulio pažangai. Tūkstančiai karstų su žuvusių kūnais priverčia suabejoti tik aršiausius rusų pranašumo apologetus. Ir visos tos šnekos apie Ukrainos priėmimo į Europos Sąjungą „procedūras“ arba jos kariuomenės atitikimą NATO „standartams“ labai vaizdžiai rodo apie neišmoktas praeities pamokas ir nesuvoktą dorovinės kultūros vaidmenį pasaulio pažangai.
Mūsų dienomis vykdomi šiurpiausi karo nusikaltimai, užpulta tūkstantmetę istoriją turinti valstybė, tačiau paaiškėjo, kad net praėjus aštuoneriems dešimtmečiais po Antrojo pasaulinio karo nesukurtas joks tarptautinis mechanizmas, galintis juos nutraukti diplomatinėmis priemonėmis. Nėra jokių efektyvių apsaugos nuo galimo Trečiojo Pasaulinio karo. Kur dingo sumanymai visus ateities konfliktus spręsti, neleidus jiems įsiplieksti? Ko jie laukė per ir per tuos aštuonerius metus? Ir kada atsiras naujasis Niurnbergo tribunolas, pasirengęs įvertinti naujo apsišaukėlio fiurerio sąmokslą prieš pasaulio taiką? Kada ir pati rusų tauta suvoks, kad jokio naujo fiurerio jai nereikia, kad neišpasakytas žiaurumas ir neapykanta kitoms tautoms negali tapti šios tautos bruožais?