Tikriausiai kiekvienas žmogus ne kartą yra išgirdęs klausimus: „Ar buvai laimingas? Ar esi laimingas?“ Mūsų – Sąjūdžio eilinių – karta į pirmąjį klausimą be dvejonių atsakytų teigiamai, o štai atsakymai į antrąjį klausimą išsiskirtų.
1988-1991 metai buvo nepalyginamas su jokiu kitu naujausios Lietuvos istorijos laikotarpiu. Tie, kurie tuos metus išgyvenome, galime sakyti, kad gyvenimas padovanojo nepakartojamą tautos atsivėrimo, savigarbos atkūrimo, milžiniškų vilčių ir pasiekimų laikmetį. Mūsų akyse (ir mums tiesiogiai dalyvaujant) buvo atkurta Lietuvos valstybė.
Kelias į nepriklausomybės atstatymą prasidėjo ne nuo kokių nors administracinių pokyčių, o nuo svarbiausio dalyko – nuo tautos elgsenos perversmo. Būtent, perversmo. Paaiškėjo, kad ilgi dvasinės priespaudos, žeminimo ir niekinimo, įžūliausio tyčiojimosi ir teroro dešimtmečiai nesunaikino vilties ir savigarbos jausmų, kai į tėvynainius, net į visai nepažįstamus žmones pažvelgėme be baimės, su atvirumu ir pagarba vienas kitam. Kai pokalbis su kitu žmogumi prasidėdavo be jokio išankstinio nusiteikimo – tikintis abipusio supratimo ir nuoširdumo. Tai buvo svarbiausias pokytis, tai ir buvo perversmas, kurį pajutome pirmą kartą gyvenime.
Viskas – visi mitingai, eisenos, renginiai staiga įgijo visai kitą – laisvės prasmę. Nenusakomas susitelkimas „Baltijos kelyje“, nepakartojama nuotaika, atvykus į „Europos kelią“, milžiniško dydžio trispalvė Lazdijų parke, eisena link sienos sargybos posto, kurio dauguma nebuvo net matę. Anoje pusėje – svetimi kareiviai su šunimis, iš krūmokšnių kyšantys kulkosvaidžių vamzdžiai, kažkokios keistos užtvaros. Iš pradžių įsitempę, bet netrukus atsipalaidavę kariškiai netrukus ėmė pasakoti, kad ne tik tuometinė „Vremia“ („Laikas“ – pagrindinė sovietinės propagandos pranešimų laida), bet ir visa informacinė erdvė be perstojo trimitavo, kad pasienio užkardos postus tuoj tuoj užpuls armatūros strypais, degių medžiagų paketais apsiginklavę ir sieną šturmuoti pasirengę „riaušininkai“.
O ką jie išvydo? Prie tų sienos užkardos postų atėjo taikūs žmonės, su tautinėmis vėliavomis ir gėlėmis. Raukšlėtos močiutės kalbėjo kareiviams, kad ir jų vaikai tarnauja kažkokiuose tolimuose sovietinės imperijos sienos užkaboriuose ir yra baisiausiai išsiilgę savo namų ir artimųjų, o už tų vadinamų „užkardų“ gyvena tokie pat lietuviai dzūkai, buvę kaimynai, jaunystės draugai, tik atskirti penkiems dešimtmečiams.
Kariškiai patvirtino, kad ir šioje, ir kitoje užkardos pusėje žmonės kalba lietuviškai ir apie Lietuvą. Ir štai visiškai nelauktas sprendimas – užkardos vartai atsiveria ir minia vienas kito išsiilgusių tautiečių įžengia į tuometinę Lenkijos teritoriją. Žinoma, pabuvimui už sienos paskirtos tik kelios valandos, griežtai prisakius nustatytu laiku sugrįžti. Anoje pusėje nei giminių, nei pažįstamų neturėjau, todėl ir galimybe peržengti „ties ir ries“ sieną (taip savo tarpe ją vadinome) nepasinaudojau. Svarbiausia, kad buvo praleisti tie, kurie čia buvo atėję su viltimi susitikti gentainius ir kaimynus. Bet svarbiausia: visus apėmė nuojauta, kad ateis laikas, kai tokių užkardų nebeliks.
Nėra jokios prasmės kartotis, grįžtant į Kovo 11-osios ir po jos sekusių dienų įspūdžius. Tai jau aprašyta šimtuose tekstų…
Pedagogikos mokslinio tyrimo institute dauguma darbuotojų, pradedant mokslų daktarais, vadovėlių ir mokymo programų autoriais, baigiant prie rašomųjų mašinėlių sėdėjusiomis laborantėmis (kaip jas tada vadinome) buvome tie, kurie ne vienerius metus, nežiūrint visų tuometinės valdžios pastangų, saugojo Lietuvos mokyklas nuo surusinimo ir susovietinimo. Tam buvo panaudotos visos legalios (ir net kiek paslėptos) galimybės, pradedant lietuviškąja tautosaka ir drąsesnių poetų lyrikų eilėmis, Justino Marcinkevičiaus dramų trilogija ir skatinimu mąstyti, lyginti tai, ką skelbia sovietinė propaganda ir ką rodo kasdieninė tikrovė.
Bet slinko metai, vis labiau užpildyti reiškiniais, kurių niekas negalėjo tikėtis Sąjūdžio laikotarpiu. Dirbau Seime Lietuvių tautininkų frakcijos (parlamentinės grupės) patarėju, kai pas signatarą dr. Leoną Milčių atvyko solidi Kauno mokslininkų ir gamybininkų grupė. Jie prašė išgelbėti svarbiausias Kauno pramonės gamyklas nuo sunaikinimo.
Jie rodė jau sudarytus susitarimus su „General Motors“ ir kitomis JAV kampanijomis. Vienas iš projektų – gaminti mažagabaritinę žemės ūkio techniką. Tai buvo labai perspektyvus projektas, kuris būtų atvėręs kelią tokia technika aprūpinti visą Rytų Europą.
Kauno gamyklos tam turėjo visas galimybes ir galėjo išsaugoti kelias dešimtis tūkstančių specialistų ir kvalifikuotų darbininkų darbo vietų. Buvo ir kitų šios industrinės bazės panaudojimo galimybių. Tačiau Kauno gamyklos buvo sunaikintos. Kaip viename interviu yra pasakęs šį nusikalstamą procesą stebėjęs Seimo narys Kazys Starkevičius, gamyklų naikinimą koordinavo asmenys su „antpečiais“. Bet iki šiol jokia rimtesnė gamyklų naikinimo byla net nepradėta, o naikinamas gamyklas kažkas išsidalino, pardavė, perpardavė ir … kaltų nėra. Ir taip vyko ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos didmiesčiuose, net regionuose, pavyzdžiui, Telšiuose, Plungėje ir kt.
Joks dekomunizacijos procesas Lietuvoje net neprasidėjo. Yra priimti keli nutarimai, kad Lietuvos komunistų partija buvo tiesioginė okupantų nusikaltimų vykdytoja, tačiau per tris dešimtmečius nė viena stambesnė byla nepasiekė teismo. Keli kaltinimai buvo iškelti, bet bausmės už sovietinio laikotarpio nusikaltimus niekam nepaskirtos.
Dar daugiau: aršūs kolaborantai apibūdinti, kaip „veikę pagal tuometinius įstatymus“. Vyriausybinius apdovanojimus ir solidžias premijas gauna asmenys, apšmeižę tautos pasipriešinimą okupantams, išniekinę valstybės vėliavą. Blokuojami net Seimo nutarimai įamžinti tautos ilgaamžę kovą už nepriklausomybę. Neskiriamas finansavimas patriotinės tematikos projektams, užtat apmokami jokios meninės vertės neturintys „vamzdžiai“ ir „kapčiai“. Lietuvos mokyklų vadovėliuose nebeliko programų, skatinančių pažinti naujausio valstybės istorijos laikotarpį ir tautos paveldą, gerai išmokti valstybinę kalbą.
Kai buvo kuriama Lietuvos mokslininkų sąjunga, turėjome aiškią valstybės gyventojų skaičiaus viziją – KETURIŲ MILIJONŲ LIETUVĄ. Tačiau darbo vietų sunaikinimas, apėmęs visus regionus, palietęs net mažus miestelius, sukėlė tai, ką ir turėjo sukelti – masinę emigraciją. Lietuva prarado daugiau kaip milijoną piliečių, kurių daugumą sudaro labiausiai darbingo amžiaus ir ekonomiškai aktyviausi žmonės.
Girtis tuo, kad dabar lietuviai gyvena daugiau kaip 50-tyje pasaulio valstybių, gali tik piktavališkai nusiteikę žmogėnai. Niekas nesiūlo pagal sovietinį pavyzdį uždaryti valstybės sienų, tačiau švaistyti valstybės darbo jėgos išteklius (be jokios garantijos jiems sugrįžti) yra nusikaltimas.
Pati didžiausia problema, kurią jau antras dešimtmetis kelia Lietuvos pilietinės visuomenės likučiai, yra nutrūkęs ryšys tarp piliečių ir valdžios. Žmonės jau seniai pastebėjo, kad po eilinių Seimo rinkimų jokių tikrų permainų nėra: nuolat perrenkami ir valdo tie patys, bėgiojantys iš vienos „partijos“ į kitą.
Nė vienos politinės partijos klasikine tos sąvokos prasme Lietuvoje nėra. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga buvo išblaškyta. Sunaikintos krikščionių demokratų ir tautininkų politinės jėgos, net nespėjus joms sutelkti savo intelektinio kapitalo. Užpulti arba atstumti net Kovo 11-sios Akto signatarai, bandę aktyviau dalyvauti šių dienų politiniame gyvenime.
Masiškai platinama demagogija, menkinanti ir niekinanti visą Sąjūdžio veiklą. Korupcijos lygis valdžios institucijose jau pasiekė tokią pakopą, kad tikėtis realių permainų po eilinių rinkimų nebeverta. Kai rinkimuose nedalyvauja daugiau kaip pusė turinčių balsavimo teisę gyventojų, yra pats svarbiausias rodiklis, liudijantis apie pilietinės visuomenės eroziją, o tiksliau kalbant, apie jos tyčinį sistemingą ardymą.
Na ir kas, kad išryškėja korupcijos apraiškos: kai visuomenė tyli, žiniasklaida paversta valdžios tarnaite, o teisėsauga nuolat „nebespėja“ arba neturi jokių realių instrumentų, net didžiausi sukčiai nebesitiki tikros bausmės.
Nusikalstamumas valdžios struktūrose skatina ir nebaudžiamumo plitimą net buitiniame lygmenyje. O Seimas, užuot sprendęs esminius strateginius klausimus, užpilamas trečiaeiliais klausimais arba išgalvotomis problemomis. Kėsinamasi net į šeimą ir pačią žmogaus prigimtį.
Autorius yra “Mokslo Lietuva” vyr. redaktorius
Daug tokio naivaus patriotizmo, ok, gal kam tai patinka, man – ne, nes tai primityvu. Tačiau pagrindinės mintyis autoriaus tekste yra absoliučiai teisingos. Lietuviško traktoriaus idėja, taip, buvo toks projektas. Tik autorius užmiršta pagrindinį dalyką, kad privatizuoti įmones už investicinius čekius, t.y. fiktyvius popierėlius, prėmė dar 1990-92 metų kadencijos t.y. Sąjūdžio valdoma, Aukščiausios Taryba. Įmonės buvo tiesiog išgrobstytos, ir lietuviai neteko darbo, ir prasidėjo didžioji emigracija iš pradžių į Ispaniją, o dabar po visą pasaulį. Kas buvo tos Tarybos pirmininkas, kas pasirašė? Gi žinome. Tai kodėl, jūs lietuviai šitą asmenį vis tebegarbinate ir balsuojate už jo anūką? Kodėl jums trūksta proto na elementariai tą suprasti?
Įmones prichvatizavo raudonieji direktoriai iš Bolševikų partijos. Kolchozų pirmininkai su kompartsekretoriais, agronomais ir zootechnikais. Proletariato ganytojai tapo kapitalo ganytojais, nežinai? Ne tarybos pirmininkė Kazimyra siūlė viską tik už dolcus prichvatizuoti ir butus už dolerius išsipirkti – kitaip gatvėn, nežinai? Proletarai, anot va tokios Bolševikų partijos veikėjos, turėjo labai daug žaliųjų, todėl…
,,… Proletariato ganytojai tapo kapitalo ganytojais, …”
Kaip manai, kodėl apie tai niekas nekalba, komentaruose tyla…
Todėl, kad tie ganytojai visur ir viskame – valdžioje ir stambiajame versle bei „Trockio banke”. Trockio banką reik suprasti perkeltine prasme.
Perdedate ir lenkiate į dogmatinį fanatizmą: juoda-balta. Žinomiausias atvejis kai raudonasis direktorius privatizavo vadovautai įmonei yra Bronislovo Lubio privatizuota Jonavos”Azotas” t.y. kas dabar yra Achema. Ir iš dabarties perspektyvos labai gerai, kad būtent jis privatizavo ir išsaugojo, nes dabar jonaviečiai turi darbą. Ir tai buvo privatizuota už grynus pinigus, kaina, žinoma, diskusijų objektas. Ką norėjote kad būtų privatizavę Petriko bachūrai, įmonę užstatę bankui, gavę pinigus ir viskas būtų supjaustyta į metalo laužą? Jūs paprasčiausiai nežinote, kad Vengrijoje, Vokietijoje ir Estijoje privatizacija buvo tik už grynus pinigus. Be abejo žmonės tose šalyse neturėjo daug laisvų pinigų, todėl privatizavo užsienio kompanijos ir jau tada Estija ižsiveržė į priekį, nes atėjo tarptautinis kapitalas su atitinkama darbo kultūra. Privatizacija už investicinius čekius Lietuvoje buvo… Skaityti daugiau »
Jis ar jo žmona? Kitiems atitinkamos tautybės meilužės padėjo, nežinai? Klaida ne klaida, bet ubagai, ne Bolševikų partijos nariai, neatsidūrė gatvėje, nors ateitis gal ir tokia jų laukia dabar ar dar po dešimtmečio vieno, kito.Deja, žinome, kaip Vokietijoje ir Vengrijoje ar Estijoje vyko ta privatizacija su mažesne prichvatizacija, bet laikas tiksi – karas laukia. Mūsų nunykimas – galutinis sunulinimas – laukia ir Ožkelytės džiaugsmas, kad mūsų nebus. Bus supirkta už žaliuosius, už tuščius grynuosius. Tik neapsirik, p.Mariau, su ta savo nuomone – dar palauk. Laikas tiksi mūsų nenaudai, mūsų galutinio sprendimo link. Jiems tas „Galutinis” buvo valstybės atsikurimas, o mums…
…kai nezinai,kokia Kalantos susideginimo reiksme,po ilgu desimtmeciu imi klausinet keistu dalyku,’skaitytojau’…Tie,kas zino,tokiu klausimu nekelia….,arba atsako,….ai,tai tik sintakse…..
oi,atsiprasau,kazkaip supainiojau su ‘skaitytoju’,pardon pardon,netycia….
Mažiau gerk, mažiau paniosies.
…PYZDY,DA ZNAI MIERU,UJOBKE KACAPSKAS..
Pirma ta istorija turi būti parašyta ir pateikta prastuomenei, o ne užsakomoji istorija ir jos pseudo naratyvai, žodžiu, deziukas. Dabar viešumoje mes turime išgalvotą istoriją, išgalvotas istorines versijas ir schemas. Runkeliams diegiama istorija, kurios nebuvo.
…tai pala pala,da pernai autorius dziaugesi visokiais lt pasiekimais,sake,kad netikekit tais,kurie teigia,kad valstybes nebera,o daba pats dejuoja,kad fsio,propal dom,viskas sugriauta ir liko tik degradave pilieciai visais lygiais.Nenuoseklu,ponas Jasaiti.Vargsas senas zmogus,buvo kupinas idealistinio entuziazmo,o daba lieka tik verkti su graudziais prisiminimais.Visa tai rodo,kad idealams ner vietos politikoj,turi but ciniskas pragmatikas,o silpnesni lyrikai visuomet bus nustumti i pakampi,sutrypti ir apvemti,atemus is ju viska ir bet ka.Neverk,Jasaiti,ne tu vienas,gi da nebadauji,turi kosciuma,da tau ne taip blogai.Daug kam tukstanti kartu blogiau…..
Galutinai nusivyliau kairiaisiais, centristais, maršistais, žemknisistais, o dabar dar ir visokio plauko dešiniaisiais. NS taip pat. Ar jie tarpuasavyje kuom nors skiriasi, neskaitant partijų pavadinimų, lyderių ir pateikiamų programų? Niekuom!!! Jie VISI tose savo partijose TIK dėl savęs (savanaudiškumo). Jie VISI BIJO protingų argumentų ir faktų. Jie VISI BIJO protingų pašnekovų. Jie VISI PAIŠO naratyvus pagal tendencingus ir tik jiems patogius faktus. Jiems VISIEMS NEREIKIA TIESOS!!! Skaitytojams, oi, avinams, taip pat tiesos nereikia (tokie tokius sutiko!). Jiems VISIEMS reikia mano balso, bet ne mano nuomonės, pastebėjimų, pasiūlymų… Todėl jie VISI, incorpure tegu eina velniop. Balsuosiu tik už TIESOS atstovus. Deja, tokių net ties horizontu nesimato. Taip kad, kitą met, visi trys balsavimai man tapatūs trims nuliams. Dar toliau žvelgiant, švieselė… Skaityti daugiau »
…in corpore…taigi,brolyti,…..meeeees geeeeeri,beeeeee,mekeke,neskriauskit mu mu muuuusuuuu…o as ka visa laika kartoju…mes esam durni,silpni ir dar tuo didziuojames,nes ta rodo leidimas mumis manipuliuOti.Karocie,spasaisija kto moziet,niekuo net nera ko viltis.O GERIAUSIA,NUO PAT RYTO KLIBINKSCIUOT I PC,UZSITAVARINT KLAIKIU KIEKIU ALKOHOL IR UZSIKALT DURIS BEI LANGUS,VAIKIUS ISVARYT GATVEN,TESIZINO IR,ISIJUNGUS KOMPA,FILOSOFISKAI STEBET PASAULIO PABAIGA…..
Bendraminčių grupelės savitiksliais pagrindais gaudančios kvailius drumstame vandenyje, prie kurio drumstumo pačios taipogi prisideda.
Ponus sajudinius nuvilsiu, bet Lietuva zlugus Sovietojai sukure kiek papiginta jos kopija. Taip, 21 rugpjucio 1991m kai zlugo Sovietija buvo svente. Taciau labai greitai ji eme temti sajudiniu persigimimu i tuos pacius sovietus.Tik durnesnius gerokai. Apie TSRS siena.Pasenieciai pasikeite. Rusakalbius pakeite litvakalbiai su baltomis kumelemis ant kepuriu vietoj raudonos zvaigzdes.Sovidtine tvarka – liko. Ir beje, kazkodel tik ant Lenkijos sienos. Baltarusijos, KLiningradskaja oblastj kaip buvo o taip ir liko dar ilgus metus pereinamas kiemas. Todel antroji didele svente buvo kai atvykes i JAV issudintus Lietuvoje batus galejau ismest.. Lygisi kaip pasiust nahier Niujorko konsulato darbuotuojus bandziusius man pretenzijas reikst del paso galiojimo laiko pabaigos. Laisvoje salyj visi ne joje isleisti popieriukai reiskia 0 arba maziau. Kaip pasake Paxas siki ir… Skaityti daugiau »