Jonas Jasaitis. Naujausios tautos istorijos pamokos

Tikriausiai kiekvienas žmogus ne kartą yra išgirdęs klausimus: „Ar buvai laimingas? Ar esi laimingas?“ Mūsų – Sąjūdžio eilinių – karta į pirmąjį klausimą be dvejonių atsakytų teigiamai, o štai atsakymai į antrąjį klausimą išsiskirtų.

1988-1991 metai buvo nepalyginamas su jokiu kitu naujausios Lietuvos istorijos laikotarpiu. Tie, kurie tuos metus išgyvenome, galime sakyti, kad gyvenimas padovanojo nepakartojamą tautos atsivėrimo, savigarbos atkūrimo, milžiniškų vilčių ir pasiekimų laikmetį. Mūsų akyse (ir mums tiesiogiai dalyvaujant) buvo atkurta Lietuvos valstybė.

Kelias į nepriklausomybės atstatymą prasidėjo ne nuo kokių nors administracinių pokyčių, o nuo svarbiausio dalyko – nuo tautos elgsenos perversmo. Būtent, perversmo. Paaiškėjo, kad ilgi dvasinės priespaudos, žeminimo ir niekinimo, įžūliausio tyčiojimosi ir teroro dešimtmečiai nesunaikino vilties ir savigarbos jausmų, kai į tėvynainius, net į visai nepažįstamus žmones pažvelgėme be baimės, su atvirumu ir pagarba vienas kitam. Kai pokalbis su kitu žmogumi prasidėdavo be jokio išankstinio nusiteikimo – tikintis abipusio supratimo ir nuoširdumo. Tai buvo svarbiausias pokytis, tai ir buvo perversmas, kurį pajutome pirmą kartą gyvenime.

Viskas – visi mitingai, eisenos, renginiai staiga įgijo visai kitą – laisvės prasmę. Nenusakomas susitelkimas „Baltijos kelyje“, nepakartojama nuotaika, atvykus į „Europos kelią“, milžiniško dydžio trispalvė Lazdijų parke, eisena link sienos sargybos posto, kurio dauguma nebuvo net matę. Anoje pusėje – svetimi kareiviai su šunimis, iš krūmokšnių kyšantys kulkosvaidžių vamzdžiai, kažkokios keistos užtvaros. Iš pradžių įsitempę, bet netrukus atsipalaidavę kariškiai netrukus ėmė pasakoti, kad ne tik tuometinė „Vremia“ („Laikas“ – pagrindinė sovietinės propagandos pranešimų laida), bet ir visa informacinė erdvė be perstojo trimitavo, kad pasienio užkardos postus tuoj tuoj užpuls armatūros strypais, degių medžiagų paketais apsiginklavę ir sieną šturmuoti pasirengę „riaušininkai“.

O ką jie išvydo? Prie tų sienos užkardos postų atėjo taikūs žmonės, su tautinėmis vėliavomis ir gėlėmis. Raukšlėtos močiutės kalbėjo kareiviams, kad ir jų vaikai tarnauja kažkokiuose tolimuose sovietinės imperijos sienos užkaboriuose ir yra baisiausiai išsiilgę savo namų ir artimųjų, o už tų vadinamų „užkardų“ gyvena tokie pat lietuviai dzūkai, buvę kaimynai, jaunystės draugai, tik atskirti penkiems dešimtmečiams.

Kariškiai patvirtino, kad ir šioje, ir kitoje užkardos pusėje žmonės kalba lietuviškai ir apie Lietuvą. Ir štai visiškai nelauktas sprendimas – užkardos vartai atsiveria ir minia vienas kito išsiilgusių tautiečių įžengia į tuometinę Lenkijos teritoriją. Žinoma, pabuvimui už sienos paskirtos tik kelios valandos, griežtai prisakius nustatytu laiku sugrįžti. Anoje pusėje nei giminių, nei pažįstamų neturėjau, todėl ir galimybe peržengti „ties ir ries“ sieną (taip savo tarpe ją vadinome) nepasinaudojau. Svarbiausia, kad buvo praleisti tie, kurie čia buvo atėję su viltimi susitikti gentainius ir kaimynus. Bet svarbiausia: visus apėmė nuojauta, kad ateis laikas, kai tokių užkardų nebeliks.

Nėra jokios prasmės kartotis, grįžtant į Kovo 11-osios ir po jos sekusių dienų įspūdžius. Tai jau aprašyta šimtuose tekstų…

Pedagogikos mokslinio tyrimo institute dauguma darbuotojų, pradedant mokslų daktarais, vadovėlių ir mokymo programų autoriais, baigiant prie rašomųjų mašinėlių sėdėjusiomis laborantėmis (kaip jas tada vadinome) buvome tie, kurie ne vienerius metus, nežiūrint visų tuometinės valdžios pastangų, saugojo Lietuvos mokyklas nuo surusinimo ir susovietinimo. Tam buvo panaudotos visos legalios (ir net kiek paslėptos) galimybės, pradedant lietuviškąja tautosaka ir drąsesnių poetų lyrikų eilėmis, Justino Marcinkevičiaus dramų trilogija ir skatinimu mąstyti, lyginti tai, ką skelbia sovietinė propaganda ir ką rodo kasdieninė tikrovė.

Bet slinko metai, vis labiau užpildyti reiškiniais, kurių niekas negalėjo tikėtis Sąjūdžio laikotarpiu. Dirbau Seime Lietuvių tautininkų frakcijos (parlamentinės grupės) patarėju, kai pas signatarą dr. Leoną Milčių atvyko solidi Kauno mokslininkų ir gamybininkų grupė. Jie prašė išgelbėti svarbiausias Kauno pramonės gamyklas nuo sunaikinimo.

Jie rodė jau sudarytus susitarimus su „General Motors“ ir kitomis JAV kampanijomis. Vienas iš projektų – gaminti mažagabaritinę žemės ūkio techniką. Tai buvo labai perspektyvus projektas, kuris būtų atvėręs kelią tokia technika aprūpinti visą Rytų Europą.

Kauno gamyklos tam turėjo visas galimybes ir galėjo išsaugoti kelias dešimtis tūkstančių specialistų ir kvalifikuotų darbininkų darbo vietų. Buvo ir kitų šios industrinės bazės panaudojimo galimybių. Tačiau Kauno gamyklos buvo sunaikintos. Kaip viename interviu yra pasakęs šį nusikalstamą procesą stebėjęs Seimo narys Kazys Starkevičius, gamyklų naikinimą koordinavo asmenys su „antpečiais“. Bet iki šiol jokia rimtesnė gamyklų naikinimo byla net nepradėta, o naikinamas gamyklas kažkas išsidalino, pardavė, perpardavė ir … kaltų nėra. Ir taip vyko ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos didmiesčiuose, net regionuose, pavyzdžiui, Telšiuose, Plungėje ir kt.

Joks dekomunizacijos procesas Lietuvoje net neprasidėjo. Yra priimti keli nutarimai, kad Lietuvos komunistų partija buvo tiesioginė okupantų nusikaltimų vykdytoja, tačiau per tris dešimtmečius nė viena stambesnė byla nepasiekė teismo. Keli kaltinimai buvo iškelti, bet bausmės už sovietinio laikotarpio nusikaltimus niekam nepaskirtos.

Dar daugiau: aršūs kolaborantai apibūdinti, kaip „veikę pagal tuometinius įstatymus“. Vyriausybinius apdovanojimus ir solidžias premijas gauna asmenys, apšmeižę tautos pasipriešinimą okupantams, išniekinę valstybės vėliavą. Blokuojami net Seimo nutarimai įamžinti tautos ilgaamžę kovą už nepriklausomybę. Neskiriamas finansavimas patriotinės tematikos projektams, užtat apmokami jokios meninės vertės neturintys „vamzdžiai“ ir „kapčiai“. Lietuvos mokyklų vadovėliuose nebeliko programų, skatinančių pažinti naujausio valstybės istorijos laikotarpį ir tautos paveldą, gerai išmokti valstybinę kalbą.

Kai buvo kuriama Lietuvos mokslininkų sąjunga, turėjome aiškią valstybės gyventojų skaičiaus viziją – KETURIŲ MILIJONŲ LIETUVĄ. Tačiau darbo vietų sunaikinimas, apėmęs visus regionus, palietęs net mažus miestelius, sukėlė tai, ką ir turėjo sukelti – masinę emigraciją. Lietuva prarado daugiau kaip milijoną piliečių, kurių daugumą sudaro labiausiai darbingo amžiaus ir ekonomiškai aktyviausi žmonės.

Girtis tuo, kad dabar lietuviai gyvena daugiau kaip 50-tyje pasaulio valstybių, gali tik piktavališkai nusiteikę žmogėnai. Niekas nesiūlo pagal sovietinį pavyzdį uždaryti valstybės sienų, tačiau švaistyti valstybės darbo jėgos išteklius (be jokios garantijos jiems sugrįžti) yra nusikaltimas.

Pati didžiausia problema, kurią jau antras dešimtmetis kelia Lietuvos pilietinės visuomenės likučiai, yra nutrūkęs ryšys tarp piliečių ir valdžios. Žmonės jau seniai pastebėjo, kad po eilinių Seimo rinkimų jokių tikrų permainų nėra: nuolat perrenkami ir valdo tie patys, bėgiojantys iš vienos „partijos“ į kitą.

Nė vienos politinės partijos klasikine tos sąvokos prasme Lietuvoje nėra. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga buvo išblaškyta. Sunaikintos krikščionių demokratų ir tautininkų politinės jėgos, net nespėjus joms sutelkti savo intelektinio kapitalo. Užpulti arba atstumti net Kovo 11-sios Akto signatarai, bandę aktyviau dalyvauti šių dienų politiniame gyvenime.

Masiškai platinama demagogija, menkinanti ir niekinanti visą Sąjūdžio veiklą. Korupcijos lygis valdžios institucijose jau pasiekė tokią pakopą, kad tikėtis realių permainų po eilinių rinkimų nebeverta. Kai rinkimuose nedalyvauja daugiau kaip pusė turinčių balsavimo teisę gyventojų, yra pats svarbiausias rodiklis, liudijantis apie pilietinės visuomenės eroziją, o tiksliau kalbant, apie jos tyčinį sistemingą ardymą.

Na ir kas, kad išryškėja korupcijos apraiškos: kai visuomenė tyli, žiniasklaida paversta valdžios tarnaite, o teisėsauga nuolat „nebespėja“ arba neturi jokių realių instrumentų, net didžiausi sukčiai nebesitiki tikros bausmės.

Nusikalstamumas valdžios struktūrose skatina ir nebaudžiamumo plitimą net buitiniame lygmenyje. O Seimas, užuot sprendęs esminius strateginius klausimus, užpilamas trečiaeiliais klausimais arba išgalvotomis problemomis. Kėsinamasi net į šeimą ir pačią žmogaus prigimtį.

Autorius yra “Mokslo Lietuva” vyr. redaktorius