Sąvoka „gerovės valstybė“ jau nebe pirmi metai vis kartojama viešojoje erdvėje. Naują postūmį lėmė Lietuvos Prezidentu labai didele rinkėjų persvara išrinkto dr. Gitano Nausėdos prieš porą metų pagarsintas įsipareigojimas kurti Lietuvą kaip gerovės valstybę.
Bet tai nėra vien tik Prezidento nuostata. Nors ir galima sutikti, kad tai yra pats svarbiausias kiekvieno doro politiko siekis, o juo labiau tiesioginiuose rinkimuose tapusio valstybės vadovu idealas, tačiau tam būtinas ir visuotinis piliečių nusiteikimas dalyvauti šio siekio įgyvendinime.
Visa esmė slypi pačiame gerovės suvokime. Daug kas mano, kad sąvoka „gerovės valstybė“ yra abstrakcija arba filosofinė kategorija, tačiau iš tikrųjų tai yra išmatuojama, kiekybiniais rodikliais išreiškiama sąvoka. Šiais rodikliais remiantis būtina kurti valstybės socialinę strategiją. Gerovės valstybė apima penkis svarbiausius piliečių socialinius poreikius.
Dažnas iš mūsų užklaustas „Kaip gyveni?“, atsakys „Gerai“. Dauguma nenorės dalintis net su bendradarbiais, kaimynais ar šiek tiek tolimesniais giminaičiais savo rūpesčiais, kurie parodytų, kad iki to „gerai“ neretai yra dar gana toli. Bet palygindami tai, kaip pasikeitė Lietuvos piliečių buitis su dar daugelio gerai atmenamu sovietmečiu, turime objektyviai pripažinti, kad dabar gyvename visai kitoje visuomenės raidos pakopoje. Jau ne kartą esu rašęs, kad „bilieto į, pavyzdžiui, 1985-uosius“ nenorėtų net tie, kurie anuomet naudojosi privilegijuota padėtimi.
Kai pirmajam Premjerui Algirdui Brazauskui kažkas pasiūlė palyginti „anos Vyriausybės“ darbą su dabartiniu, buvęs aukštas anų laikų funkcionierius net susipurtė iš pasišlykštėjimo ir nedvejodamas atrėžė, kad dabartinio valdžios veiklos stiliaus neįmanoma net palyginti su buvusiu okupacijos laikais. Jis su neslepiamu pasididžiavimu paaiškino, kad dabartiniai sprendimai priimami, Vyriausybės nariams nuoširdžiai tariantis, o svarbiausia – be jokios svetimųjų įtakos.
O juk tai buvo labai sudėtingas laikmetis. Kai sovietiniai kariniai junginiai užgrobė Lietuvos radiją ir televiziją, ne vienas su siaubu pagalvojome, kad bandoma vėl sugrąžinti Lietuvą į šlykštaus režimo laikus. Mums, kurie dalyvavome dabar jau tik retai prisimenamo „Europos kelio“ akcijose (už Lazdijų), kai prie savo sienos matėme iš įvairių imperijos pašalių suvarytus kareivius su šunimis, spygliuotos vielos užtvaras, iš už krūmokšnių kyšančius kulkosvaidžių vamzdžius, labai gerai žinojome, ką reiškia būti uždarytiems.
Kelias savaites iki to renginio per visokias „vremia“ laidas tiems suvarytiems kareiviams anuometinė propaganda bliovė ir bliovė apie „buržuazinius nacionalistus“, kurie kėsinsis pažeisti sovietinės valstybės sienas ir net į pasieniečių gyvybes, bet kariškiai prie tų užtvarų pamatė didžiules dainuojančių žmonių kolonas. Netoliese plaikstėsi milžiniško dydžio trispalvė.
Keli karininkai ėmė aiškinti, kad ir ten, „kitoje sienos pusėje“ gyvenantys žmonės kalba lietuviškai. Jie suprato, kad susirinkusieji tik trokšta apkabinti giminaičius ir kaimynus, kurių nematė visą pusę amžiaus. Tai buvo visiškai skirtingas vaizdas, nei tikėtasi, net sovietų kariškiams.
Pusamžės moterys, primenančios kažkur paliktas tų kareivių motinas, nuoširdžiai pasakojo, kad ir jų vaikai yra priversti saugoti toli besidriekiančius imperijos pakraščius. Niekas iš susirinkusių „Europos kelio“ dalyvių nei svetimų kareivių, nei jų vadų neįžeidinėjo. Todėl pastarieji gal tik pirmą kartą pajuto, kaip įžūliai meluoja sovietinė propaganda. Ir štai netrukus pasklido žinia, kad keliems tūkstančiams renginio dalyvių leista pereiti sieną ir susitikti su tuometinės Lenkijos valdomose apylinkėse gyvenančiais tautiečiais. Negirdėtas dalykas, kad buvo leista nueiti nuo sienos net kelis kilometrus (tik prisakyta po kelių valandų sugrįžti).
Šiandieniams mūsų studentams sunku net suvokti, kad visą pusę amžiaus Lietuva buvo tarsi užrakinta. Kai didelė jų dalis, dar studijų metais per „Erasmus“ ir kitas bendradarbiavimo programas jau suspėjo pagyventi ne vienoje valstybėje ir dažnas būsimo darbo vietą renkasi net gana egzotiškose šalyse, jie net nebesivaizduoja, kad dar taip neseniai tai būtų buvę neįmanoma.
Atsivėrusiame pasaulyje jau niekas nenorėtų net prisiminti, ką reiškė gyventi nuolat stringančio ir labai skurdaus prekių pasirinkimo sąlygomis. Baigiame užmiršti, kieno gamybos transporto priemonės važinėjo apytuštėse gatvėse, nes naujausių markių hibridiniai automobiliai ir elektromobiliai tapo mūsų gatvių ir kiemų kasdienybe.
Daugybė tautiečių pragyvenimui užsidirba ne Lietuvoje, bet šiandien gyvename visiškai kitų problemų apsuptyje ir reikalauja kitų sprendimų. Gerovė nebėra išreiškiama tik prekių gausa ar laisvo tarptautinio susisiekimo rodikliais. Ir gal tik retas pagalvoja, kad piliečių gerovę galima apibūdinti svarbiausiais valstybės tikslais ir ją galima charakterizuoti mums gerai suprantamais išmatuojamais parametrais.
Šie rodikliai yra tarpusavyje susiję ir apibrėžia prasmingo gyvenimo pilnatvę. Tai:
1) žmogaus lūkesčius atitinkantis būstas;
2) asmenybės profesinius gebėjimus atitinkantis ir orų pragyvenimą garantuojantis darbas;
3) galimybė nuolat atnaujinti profesinį ir bendrąjį pasirengimą;
4) gera sveikata;
5) darni, visos visuomenės lūkesčius atitinkanti dorovinių vertybių ir orientyrų sistema. Visų šių rodiklių įgyvendinimas ir turėtų tapti Vyriausybės programos šerdimi. Lieka tik vienas klausimas, kokius išteklius turi mūsų visuomenė ir kaip juos pasitelks Vyriausybė.
1. Svarbiausia programinė nuostata, privaloma kiekvienai Vyriausybei: Valstybė yra tautos namai. Pagrindinė priemonė, telkianti visuomenę ir stabdanti tautos išsklaidymą, yra ilgalaikė šeimos sodybų kūrimo ir plėtros programa. Kiekvieno piliečio lūkestis – turėti „stogą virš galvos“ savo valstybėje. Judriame pasaulyje bet kuris žmogus gali susipažinti su galimybe dirbti kitose valstybėse ir gyventi labiausiai jo sveikatai atitinkančioje teritorijoje, bet jis visada privalo turėti galimybę sugrįžti į savo šeimos namus, perduodamus iš kartos į kartą ir sukurti juose palankias sąlygas savo ir kitų šeimos narių gyvenimo raidai. Pradinis valstybės tikslas, kuris buvo iškeltas, atkūrus nepriklausomybę – keturis milijonus gyventojų turinti Lietuva.
2. Orų pragyvenimą suteikiantis ir profesinius lūkesčius bei gebėjimus atitinkantis darbas. Visa valstybės teritorija laikoma vieninga gyvybine erdve. Šiandieninis ekonomikos vystymasis numato tolygią visų ekonomikos sričių ir regionų raidą, optimaliai panaudojant žmonių, gamtos ir infrastruktūros išteklius. Būtina nedelsiant atsisakyti atokesnių vietovių vertinimo tik kaip agrarinio sektoriaus sferos, visuose regionuose tolygiai plėtojant pramonę, statybą, energetiką, logistiką, prekybą, socialines paslaugas, užtikrinant bet kurio regiono gyventojams galimybę pasirinkti profesiją ir gauti orų atlyginimą, leidžiantį tenkinti asmens ir šeimos poreikius (maistas, išsilavinimas, sveika gyvensena, saugumas). Valstybė turi optimaliai naudoti gamtos (rekreacinius ir energetinius, įskaitant geoterminius) išteklius ir gamtą išsaugančias technologijas. Jokia vietovė negali būti laikoma neperspektyvia ekonomikos raidai: yra tik vietovės, kurių pažangos galimybės dar neatskleistos ir nepanaudotos.
3. Visapusiška sveikatos apsauga, kuri apima sveiką gyvenseną, sveikatai saugią aplinką, pastovų ir reguliarų sveikatos rodiklių stebėjimą, kuris leis įgyvendinti savalaikę susirgimų diagnostiką. Medicinos įstaigos turi persiorientuoti nuo „ligų gydymo“ prie visuotinės gyventojų sveikatos stebėjimo ir operatyvios medicinos paslaugų teikimo sistemos, kurios tikslas – pilnavertis asmens gyvenimas, leidžiantis visuose amžiaus tarpsniuose jaustis gebančiu dalyvauti visuomenės gyvenime.
4. Nuolatinė visuotinė gyventojų edukacija, įgyvendinanti mokymosi visą gyvenimą strategiją. Sugrąžinti švietimo sistemos, šeimos ir bendruomenės sąveiką, leidžiančią kiekvienam visuomenės nariui įgyti pilnavertį išsilavinimą. Šiuolaikinės visuomenės idealas – visuotinį universitetinį išsimokslinimą įgijusi visuomenė. Visa tai, ką iki šiol vadiname aptarnavimo paslaugomis, labai sparčiu tempu perduodama automatizacijai ir robotizacijai, iki šiol gana netiksliai vadinamai „dirbtiniu intelektu“. Mąstymas, kaip ir jausmai, yra tik žmogaus veiklos ypatybė, kurios jokiomis techninėmis priemonėmis pakeisti neįmanoma.
5. Visuomenės elgsenos dorovinių vertybių sistemos įgyvendinimas. Tik visuomenė, besivadovaujanti per tūkstantmečius patikrinta dorovine sistema gali užtikrinti laimingą asmens savijautą. Tvirta šeima, darnūs tėvų ir vaikų santykiai, pastovus kartų bendradarbiavimas, tautos paveldo pažinimas ir puoselėjimas leis visuomenei gyventi pilnavertį gyvenimą, palaikyti orius, tarpusavio pagarba pagrįstus tarptautinius santykius. Tik vadovaujantis dorovinių vertybių sistema įmanoma įgyvendinti svarbiausią žmogaus pilnaverčio gyvenimo sąlygą – asmens, šeimos, bendruomenės, verslo, gamtos. valstybės ir žmonijos saugumą. Tik suvokiantis ir įgyvendinantis pilnaverčio gyvenimo misiją žmogus gali jaustis laimingas.