Tiesos ir gėrio paieška Lietuvoje, karštligiškai tęsiasi visą nepriklausomybės laikotarpį – kuriasi vis naujos partijos, iškyla ir nusileidžia vis nauji „gelbėtojai“, suskamba vis nauji šūkiai dar skambesni pažadai, o kur rezultatai? Lietuva vis daugiau praskolinta, vis daugiau nykstanti, nusivylusi, supriešinta ir nelaiminga. Kaltiname visi visus ir viską – vieniems kalčiausia Rusija, kitiems blogio centras Amerika ir Europa. Kairė kaltina dešinę, dešinė – kairę… ir taip nuolatos, ir be pabaigos.
Nesustodami, iš inercijos vis lipame ir lipame „ant to paties grėblio“ desperatiškai ieškodami vis naujų gelbėtojų, nesusimastydami, kad visas Lietuvos bėdas lemia ne asmenybės, ne valdžioje esantys žmonės, bet esama valstybės valdymo sistema, sukurta ir veikianti valdančiosios klasės diktatorinių galių užtikrinimui ir kurios įkaitas dabar esame visi – tiek ir Tauta – pilietinė visuomenė, tapusi bevalė ir beteisė savo išrinktųjų atžvilgiu, tiek ir išrinktieji, automatiškai tampantys ne rinkėjų, bet valdančiosios klasės atstovais, neprivalantys atstovauti rinkėjams, neprivalantys jiems atsiskaityti neprivalantys žinoti ir vykdyti jų valią, todėl tampantys pažeidžiami – lengvai manipuliuojami ir įtakojami suinteresuotų savanaudiškų jėgų, kurioms dažnu atveju yra įsipareigoję atidirbti – už paramą rinkimuose ar vietą sąraše.
Ne visuomet taip buvo. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje viskas buvo kitaip – geriau, teisingiau, demokratiškiau. Pagal 1990 metais galiojusius įstatymus mes rinkome Respublikos Aukščiausiąją ir kitas tarybas (miestų, rajonų ir apylinkių) tikrai laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose. Visi rinkimai vyko vienmandatiniu, teritoriniu principu: kvartalo ar kaimo gyventojai rinko savo atstovą į apylinkės tarybą, apylinkės rinkėjai rinko savo atstovą į rajono/miesto tarybą, miesto/rajono rinkėjai rinko savo atstovą į Seimą. Iki pilnutinės demokratijos trūko tik teisės rinkėjams savo rinktus atstovus atšaukti, bet ir be šios teisės tarp atstovų ir rinkėjų buvo įmanomas grįžtamasis ryšys, nes kiekvienas atstovas turėjo konkrečius savo rinkėjus, atstovavo konkrečios teritorijos gyventojams.
Atstovaujamajame valdyme, veikiant seniūnijų (tada vadinosi apylinkėmis) savivaldai, dalyvavo keletą kartų daugiau piliečių – su visomis atstovavimo teisėmis, turintys įsipareigojimus tik rinkėjams. Šios pirminės – pagrindinės, visus gyventojus jungiančios į savivaldos procesą – grandies atstovai (apylinkių tarybų nariai) turėjo interesą rūpintis savo atstovaujamųjų teritorijų gyventojų bendruomeniniais reikalais, taip pat siūlyti bendravalstybinių klausimų sprendimus – savo rinkėjų valią – aukštesnėms atstovybėms – rajonų/miestų taryboms ir Seimui.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad iki 1995 m. veikusi valstybės valdymo sistema buvo vienareikšmiškai gera – pritaikyta Tautos, visos pilietinės visuomenės suverenių galių nuolatiniam veikimui – Lietuvos ateities kūrimui visos Tautos suvienytomis pajėgomis.
Deja, ši sistema neturėjo kada įsibėgėti ir virsti realia gyvenimo praktika. Pradėjo Aukščiausioji Taryba, užbaigė Seimas – visuomenei nieko neįtariant, parengė įstatymus, pagal kuriuos 1995 m. seniūnijų savivalda ir teritorinis atstovavimas buvo panaikinti, o išskirtinės valdymo teisės suteiktos grupuotėms su partijų pavadinimais.
Sunaikinus pirminę – esminę – savivaldos grandį, mes, piliečiai, praradome visas galimybes aktyviai ir oriai dalyvauti savo gyvenamųjų teritorijų bendruomeniniame, o kartu ir visos valstybės reikalų tvarkymo procese. Netekome nei galimybių, nei teisių bent kiek daryti įtaką valstybėje vykstantiems procesams. Atidavus valdymą vien tik „politinėms partijoms“, kurios dažniausiai kuriamos ne ideologiniu, bet sportiniu „valdžios ėmimo“ principu, atsivėrė neribotos galimybės visų lygių valdžios savivalei, korupcijai, socialinei neteisybei.
Ypatingai skaudūs šios sistemos padariniai teko Lietuvos kaimui, paliktam be teisės spręsti savo išgyvenimo klausimus. Nesant vietos savivaldos, kaime nesikūrė darbo vietos, nesivystė kooperacija, leidžianti išgyventi smulkiems ūkiams ir žemės neturintiems kaimiečiams, nes partinėms grupuotėms, užėmusioms rajonuose valdžią, tai nebuvo ir nėra aktualu. To pasekmė – dauguma kaimo jaunimo buvo priversti emigruoti, kiti… degraduoti. Panaši padėtis ir miestuose – valdžia atitrūkusi nuo eilinių piliečių, nei gali, nei nori, nei sugeba rūpintis darbo vietomis, būstais ir kitais gyventojų poreikiais. Pasidarė net taip, kad biudžetinių įstaigų darbuotojai jaučia įtampą ir baimę, keičiantis valdžios grupuotėms, nes nauji užėmę valdžią stengiasi visur sustatyti savo žmones – lojalius, ištikimus ir artimus valdantiesiems. Nėra reikalo plėstis – visi žinome, kaip vykdomi įvairūs projektai, konkursai, valstybiniai užsakymai, pirkimai ir kitokie „atkatų“ organizavimo vajai.
Gal pati didžiausia, skaudžiausia sistemos daroma žala yra ta, kad visuomenė, matydama valstybėje besitęsiančią, valdžių vykdomą destrukciją, suvokdama savo beteisiškumą, bejėgiškumą, negalėjimą nieko pakeisti, nusivilia savo valstybe, pasidaro jai abejinga, netgi pyksta ant jos. Pagrįstas nepasitikėjimas savo valdžia, jos sprendimais, oficialia pozicija visuomenę daro įtarią, pažeidžiamą ir labai imlią Lietuvos priešų skleidžiamam melui.
Artinasi rinkimai – eilinis pseudodemokratijos cirkas, kuriame eilinį kartą išsirinksime naujus ir atsinaujinusius „gelbėtojus“, eilinį kartą neatšaukiamus ir neprivalančius atstovauti mums, rinkėjams. Dar sykį, vieną kartą per ketverius metus, pažaisime demokratiją – nueisime prie urnos ir atiduosime savo suverenų balsą – be jokios grąžos, be galimybės juo pasinaudoti. Po šio veiksmo tapsime visiškai nereikalingi – absoliutūs nuliai savo valstybėje…
Sunku suprasti mūsų tautinę, savą, ne kokių okupantų primestą, pačių renkamą valdžią – kokiems reikia būti savanaudžiams, kaip labai reikia nemylėti savo šalies, kad dėl valdžios, dėl jos teikiamos asmeninės ar grupinės naudos, dėl garbės ir savęs sureikšminimo, iš kvailumo ar dar dėl velniai žino ko taptum savo valstybės griovėjais – dalyvauti savotiškoje vagių kompanijoje (Seime), 1994 m. iš Lietuvos piliečių pavogusioje valstybę, ir daryti viską, kad skriauda nebūtų atitaisyta – kad Lietuvoje neatsirastų demokratija: pilietinė savivalda, apjungianti visą Tautą – visą pilietinę visuomenę, į darnią ir solidarią visumą, galinčią užtikrinti darnų ir teisingą Lietuvos ateities kūrimo procesą. „Apsukrieji“, susimetę į partines grupes bendrapiliečiai, 1994 m. pavogę iš Tautos valstybę, suluošino ją – užgesino jos tautinę, patriotinę dvasią, taip ryškai liepsnojusią Atgimimo laikais.
Kad ir kaip mus bekankintų klausimas: kodėl mūsų Tautos elitas, Atgimimo laikais besąlygiškai pasisakęs prieš svetimos valstybės valdžią – prieš Maskvos sovietinę diktatūrą, jau trečias dešimtmetis laiko Lietuvą pasmerktą Vilniaus partinei – tegul ir tautinei, ir neva diaugiapartinei – diktatūrai? – toli atsakymo neieškokime, nes atsakyti į jį galime tik patys – kiekvienas Lietuvos pilietis asmeniškai. Neieškokime ir priešų savo tarpe. Pripažinkime ir prisipažinkime: kalti esame visi ir kiekvienas. Kalti, kad nesirūpinome savo išsilaisvinusia Tėvyne, kad leidome savo išrinktiesiems savivaliauti, kurti ir įteisinti suktus įstatymus, jų pagrindu leidome Tautos suverenitetą pasisavinti godžiai ir savanaudiškai, valdančiajai klasei. Leidomės padaromi savo valstybėje beteisiais ir bevaliais prieš savo išrinktuosius. Taip, leidomės, nes viskas yra padaryta mūsų visų – visos Tautos – vardu. Padaryta prieš Tautos valią, bet tik todėl, kad mes, Tauta, jos – savo valios – nesugebėjome ir iki šiol nesugebame išreikšti.
Supratus ir pripažinus klaidas, nebūtų vėlu viską pakeisti – pakeisti be pykčio, be susipriešinimo: sutartinai, sutelktai ir solidariai.
Netgi ir keisti mažai ką reikia – tik atstatyti nepriklausomybės pradžioje buvusias Tautos teises:
1) visus rinkimus organizuoti tik vienmandatiniu principu (balsavimas ne už sąrašą, bet už konkretų, konkrečios teritorijos rinkėjams atstovausiantį asmenį);
2) suteikti rinkėjams teisę savo rinktus atstovus bet kada atšaukti ir išsirinkti į jų vietą kitus (šios teisės rinkėjai 1990 m. neturėjo, bet ji būtina užtikrinant teisingą atstovavimą ir atsiskaitymą rinkėjams);
3) įteisinti demokratiškai renkamas seniūnijų Tarybas, seniūnijoms suteikti pilnas savivaldos teises.
Šie trys punktai, trys sakiniai yra demokratijos – visos Tautos solidaraus bendradarbiavimo ir klestėjimo – būtina sąlyga, kurią įgyvendinti galima tik vienu vieninteliu būdu – visuotiniu Tautos referendumu, nes Seimas, taip lengvai 1994 m. atėmęs iš Tautos suverenitetą, niekados neturės „politinės valios“ grąžinti jį Tautai.