Jonas Kazimieras Švagžlys | Judėjimas Dešinioji mintis“
Ne pirmą dešimtmetį Vakarų pasaulyje nesiliaujant ginčams, kuriuos amerikiečių filosofas George’as Weigelis pavadino „vertybių karais“, ne išimtis yra ir Lietuva, kurios viešojoje erdvėje taip pat matome aršias diskusijas, kokią Lietuvą norėtume matyti ateityje.
Tradicionalistinės stovyklos atstovams valstybė yra politinis darinys, susikūręs pirmiausia tautiniu pagrindu. Jų požiūriu, sienas tarp tautų ir valstybių ištrinti grasinantis multikultūralizmas bei tradicinės visuomenės tvarkos atsisakymas veda Europą ne į šviesią ateitį, o į civilizacijos žlugimą ir žmonijos pavertimą lengvai manipuliuojama, savo prigimtį atmetančia pilka mase. Todėl nieko keisto, jog tradicionalistai su nerimu, o ne euforija žiūri į augančius migrantų srautus, nykstančią pagarbą autoritetams bei religijai, galiausiai – į naujų šeimos modelių kūrimą ir panašius dalykus. Antroji stovykla – vadinamieji progresyvistai, kurių požiūriu, žmogaus neturi varžyti nei religijos, nei tautos pančiai. Todėl šios stovyklos atstovai į multikultūralizmą, sekuliarizaciją, kintančią šeimos sampratą žiūri kaip į dar vieną žingsnį išsvajotos naujos pasaulio tvarkos link.
Tačiau „vertybių karai“ neapsieina be paradoksų. Nors progresyvieji nesibodi tradicionalistams klijuoti homofobų, klierikalų, talibų ir panašių etikečių, akivaizdu, jog jų taip liaupsinamas multikultūralizmas tampa didžiausia grėsme Europos sekuliarumui ir neva ginamų mažumų saugumui. Jokia ne paslaptis, kad būtent atvykėliai iš musulmoniškų kraštų, progresyviųjų politikų dėka nematantys reikalo perimti vakarietiško gyvenimo būdo ir elgesio taisyklių (nes, pasak progresyvistų, visos kultūros yra lygios, o reikalauti iš atvykėlių prisitaikyti prie vietinių elgesio taisyklių – baisi netolerancija ir rasizmas), atsakingi už didžiumą pastarojo meto smurto protrūkių Europoje. Puikiausias pavyzdys – islamistų išpuolis dažno progresyvisto vertybes atitinkančio „Charlie Hebdo“ žurnalo redakcijoje.
Situacija primena tai, apie ką rašė žymus rusų disidentas Vladimiras Bukovskis: po žmogaus teisių gynėjų kauke besislepiantys neomarksistai iš tiesų visai nesirūpina savo neva ginamomis mažumomis, o tik naudojasi jomis kaip instrumentu, norėdami griauti nusistovėjusią visuomenės tvarką. Tik, skirtingai nei sovietiniai komunistai, neomarksistai pasitelkia ne proletariatą, o įvairias socialines mažumas.
Tačiau stebint vykstančias diskusijas, dar labiau už aprašytąjį paradoksą stebina tai, kokie argumentai pasitelkiami savo idėjoms ginti. 1951 m. amerikiečių filosofas Leo Straussas įvedė terminą „Ad Hitlerum“, siekdamas parodyti politinėms diskusijoms būdingo oponentų žeminimo, ieškant panašumų su Adolfu Hitleriu ir jo nacistine partija, absurdiškumą. Pavyzdžiui, ar rūpintis gyvūnų teisėmis amoralu vien dėl to, kad jomis rūpinosi Hitleris? Lietuvos viešojoje erdvėje taip pat gausu tokių pat absurdiškų apeliavimų į diktatoriškus režimus, tik oponentai gretinami ne su A.Hitleriu, o su Vladimiru Putinu.
Pasirodžius šiandieninių Vakarų šalių lyderių politiką kritikuojančiam Vladimiro Laučiaus tekstui, grupė progresyvių internautų ėmė dalintis nuotraukomis, kuriose apžvalgininkas gretinamas su Kremliaus ideologu Aleksandru Duginu, mat abu šie žmonės aršiai kritikuoja kairuolišką ES politiką ir tam pasitelkia neva panašią „apokaliptinę“ retoriką. Vadovaujantis sveiku protu, sunku suvokti, kaip galima gretinti apžvalgininką, siekiantį stiprinti Lietuvą bei ES ir todėl kritikuojantį ES problemas kaip keliančias grėsmę tolesnei jos raidai, ir priešiškos šalies propagandistą, manipuliuojantį Vakarų problemomis ir taip siekiantį kenkti posovietinių šalių eurointegracijos procesams. Toks nesulyginamų dalykų gretinimas verčia abejoti šių „pokštininkų“ intelektiniais gebėjimais ir vargu ar būtų vertas platesnio aptarimo, jei ne tokių „argumentų“ populiarumas politinėse diskusijose.
Siekdami diskredituoti tradicionalistus, progresyvieji imasi taktikos, norėdami parodyti tariamą tradicionalistų ideologinį artumą V. Putinui. Nepritari vienos lyties santuokoms? Vadinasi, esi V. Putino „sielos brolis“, nes jis juk irgi kalba apie tradicinę šeimą ir priešinasi LGBT emancipacijai! Iš pirmo žvilgsnio, toks primityvus skirtingų žmonių gretinimas atrodo įtaigiai (juk kas norės būti panašus į Rusijos diktatorių?), bet pažvelgus įdėmiau, yra demogogiškas ir piešiantis politinės tikrovės neatitinkantį vaizdą.
Nors progresyvieji su V. Putinu mėgsta lyginti multikultūralizmo ar federacinio ES modelio kritikus, tačiau tokie palyginimai neturi nieko bendro su realybe. Nacionalizmas kaip politinė ideologija pasisako už tautų teisę į savarankiškumą ir teisę savarankiškai tvarkytis savo žemėse. Būtent tokiomis idėjomis praėjusio amžiaus pradžioje rėmėsi nacionaliniai judėjimai, kovoję už nepriklausomybę. Nacionalistu V. Putiną galėtume laikyti nebent tada, jei jis suteiktų nepriklausomybę visoms Rusijoje gyvenančioms mažesnėms tautoms, pasmerktų sovietų vykdytą Baltijos šalių okupaciją, vykdytų griežtą imigracijos politiką ir t.t. Bet to V. Putino politikoje mes toli gražu nematome.
Taip, teisybė yra tai, jog V. Putinas pasisako už konservatyvią šeimos politiką (tiesa, vengia tai rodyti asmeniniu pavyzdžiu) ir aršiai priešinasi LGBT teisių plėtrai. Kaip ir tai, jog šį klausimą Kremliaus propagandininkai eskaluoja norėdami diskredituoti Vakarų šalis ir taip atbaidyti Rytų Europos šalių gyventojus nuo euroatlantinės integracijos siekio. Bet ar tai byloja apie visų, oponuojančių, pavyzdžiui, vienos lyties santuokoms, idėjinį bendrumą su V. Putinu? Be to, jeigu laikomės požiūrio, jog pavieniu klausimu sutampanti (ar iš dalies sutampanti) pozicija su nedemokratinės šalies lyderiu yra didelė gėda, gal tada tokiu požiūriu derėtų vadovautis ir kitais klausimais? Pavyzdžiui, Rusijos pilietybę gavęs ir aršiu V. Putino liaupsintoju tapęs prancūzų kino legenda Gerardas Depardieu į Rusiją išvyko protestuodamas prieš Prancūzijos socialistų vyriausybės sprendimą padidinti mokesčius turtingiesiems. Nejaugi dėl to visus, kritikuojančius progresinius mokesčius, gretinsime su G. Depardieu ir vadinsime Kremliaus propagandos aukomis?
Pirmoji valstybė pasaulyje, įteisinusi abortus, buvo Sovietų Sąjunga, o šiandieninė Rusija pasižymi liberalia abortų politika ir itin dideliu jų skaičiumi. Tad jeigu, pavyzdžiui, vienalyčių santuokų priešininkus progresyvieji gretina su V. Putinu, gal tokiu atveju abortų tvarkos griežtinimo priešininkus reikėtų lyginti su Vladimiru Leninu? Šiame tekste nesiimu analizuoti abortų klausimo bei argumentų „už“ ir „prieš“, tačiau noriu atkreipti dėmesį į „pažangiečiams“ būdingą demagogišką oponentų pozicijų gretinimą su autoritarinių šalių lyderiais, selektyviai nutylint klausimus, kuriais jų pačių pozicijos atitinka odiozinių figūrų požiūrį.
Progresyvioji stovykla, siekdama formuoti opiniją, jog tradicionalistai savo ideologija yra palankūs V. Putino režimui, nuolat baksnoja pirštais į Marine Le Pen, Viktoro Orbano, Donaldo Trumpo pavyzdžius. Matote, kuo baigiasi nenoras prisitaikyti prie „europinių“ vertybių (nes, pasak progresyvistų, europinėmis laikytinos tik jiems priimtinos vertybės)?! Sunku ginčytis – minėtųjų asmenų poelgiai ir prorusiški pasisakymai tikrai nekelia žavesio, o šiandieniniame geopolitiniame kontekste puikiai pasitarnauja agresiją Ukrainoje vykdančiam Rusijos režimui. Tačiau nereikėtų pamiršti, jog a) toli gražu ne vien nacionalistinių ar tradicionalistinių pažiūrų politikai gali pasižymėti prorusiškomis pažiūromis (puikus pavyzdys – Krymo aneksiją teisinanti Ispanijos ultrakairioji partija „Podemos“ ar „Russia Today“ laidose besilankanti viena JAV žaliųjų lyderių Jill Stein); b) ne visi tradicionalistinių pažiūrų politikai pasižymi Rusijai palankia politika.
Taigi akivaizdu, jog progresyviųjų apeliavimas į V. Putino režimą, siekiant sumenkinti ideologinius priešininkus, tėra demagogija, nedaug ką bendro turinti su politine realybe. Tiesa, šioje vietoje atsiskleidžia dar vienas paradoksas. Progresyviųjų stovyklos atstovai nuolat giriasi, kad būtent jų idėjas neva palaiko jauni ir išsilavinę žmonės. Tačiau stebint viešojoje erdvėje vykstančias diskusijas, susidaro visiškai priešingas vaizdas. Į rimtus konservatyvių pažiūrų apžvalgininkų straipsnius tesugebama atsakyti lėkštais juokeliais socialiniuose tinkluose, ad hominem įžeidinėjimais, iš konteksto ištrauktų frazių citavimais ir panašiomis blevyzgomis. Tad gal vis dėlto tas progresyvus jaunimas nėra toks jau gabus ir išsilavinęs, o tradicionalistai nėra tokie jau neišprusę tamsuoliai?
Šaltinis: delfi.lt