Jonas Ohmanas: Apie Rusijos ir Artimųjų Rytų sąsajas

15min.lt

Po Jaltos konferencijos, kai buvo susitarta dėl Europos pasidalinimo ir Vakarai realiai atidavė jos rytinę dalį J.Stalinui, JAV prezidentas F.D.Rooseveltas namo tiesiai nevyko. Pakeliui jis užsuko į dar vieną Amerikai strategiškai svarbią vietą – Jungtinius Arabų Emyratus.

Su karaliumi Abdulu Azizu jie kalbėjosi kelias dienas. Pagrindinis tikslas – tartis dėl naftos tiekimo ir duoti JAV saugumo paramą ir garantijas. Galima sakyti, kad per kelis dešimtmečius santykiai su šiame regione esančiomis valstybėmis nesikeitė.

Situacija pradėjo radikaliai keistis tik 1991 m. sausio mėnesį, kai M.Gorbačiovas ir Sovietų Sąjunga tikėjosi, kad S.Husseinui okupavus Kuveitą, o JAV ir jos sąjungininkėms pradėjus puolimą, pasaulis „nepastebės“, kad stengiamasi numalšinti laisvės siekį Lietuvoje.

Net galima teigti, kad šie paraleliniai įvykiai tuo metu permetė geopolitinę energiją nuo žlungančios Sovietų Sąjungos į šį regioną, visų pirma, į Iraką, kur JAV jau 25 metus įsivėlusi į nesibaigiantį ir vis dar aštrėjantį konfliktą – šiuo metu su ISIS.

Rusija, savo ruožtu, padarė „pertrauką“ nuo savo „nuotykių“ Ukrainoje ir nusprendė nukreipti dėmesį kitur – perkėlė savo karingas ambicijas į Sirijos konfliktą.

Manau, kad sąsajos tarp Rusijos ir JAV geopolitinių ambicijų tiek Rytų Europoje, tiek Artimuosiuose Rytuose toli gražu nėra atsitiktinės ir gerokai subtilesnės, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Atitinkamai į tai reikia atkreipti dėmesį ir bandyti giliau suprasti, kuo tos sąsajos ypatingos.

Pastebėjau, kad nors skirtumų būta nemažai, Rusija iš principo ne tiek jau daug skiriasi nuo Artimųjų Rytų. Norėčiau čia padaryti tam tikrą palyginimą tarp, kaip aš pavadinčiau, Rusijos ir Artimųjų Rytų valstybinių modelių. Visų pirma kalbu apie Iraką, Jungtinius Arabų Emyratus ir Siriją.

Autoritarizmas, kaip valdymo modelis

Tiek Rusija, tiek minėtos šalys neturi jokių realių demokratinių įgūdžių; vietoj jų turi stipriai centralizuotą valdžią, kuri laiko visas vadeles. Tai gana primityvi, bet, ypač vidiniam naudojimui, sąlyginai efektyvi valdymo forma, kuri leidžia neprarasti kontrolės, bent iki tam tikro taško.

Korupcija ir nepotizmas šiame modelyje nėra blogis, tai net tam tikra modelio išlikimo sąlyga.

Žaliavų ekonomika

Nei Rusija, nei minėtos šalys negali išvengti priklausomybės nuo žaliavų. Palankios žaliavų kainos sudaro galimybę stipriai veikti. Tačiau priklausomybė nuo „bananų rinkos“ reiškia, kad esant nepalankioms sąlygoms gerokai silpnėja veikimo laisvė.

Kita vertus, būtent ši supaprastinta ekonomika ir yra vienas autoritarinės valstybės pagrindų. Stipriai diversifikuota ekonomika reikštų – diversifikuotą-dinamišką visuomenę, pasiruošusią rizikuoti ir imtis iniciatyvos, įskaitant politinės, kas netinka šiam modeliui.

Taigi – žaliavų ekonomika, bet kuria kaina.

Grandiozinės vizijos

Tiek Rusijoje (per „Slavų“ prizmę), tiek minėtose teritorijose (per „Islamo“ prizmę) kuriamos grandiozinės vizijos apie išskirtinumą ir neatidėliotiną „misiją“. Vizijos, žinoma, skirtingos, tačiau kaip tam tikri geopolitiniai įrankiai jos gali būti itin naudingos.

Jos gali veikti kaip galingos psichologinės diversijos priešinant su kitais, kuriant iliuzinę „lemtingą“ tapatybę ir nukreipiant dėmesį nuo kitų, vidinių problemų. Reikia atkreipti dėmesį, kad šioms vizijoms priešai reikalingi kaip oras, kuris palaiko vizijos „ugnį“.

Paradoksas yra tai, kad racionaliai mąstant šios vizijos yra ne tik abejotinos savo turiniu, tačiau jos neturėtų funkcionuoti, kadangi jų įgyvendinimo kaina kosminė.

Bet autoritarizmo ir ekonominės priklausomybės šešėliuose jos įgauna visiškai kitą svorį. Nors iš išorės, tuo labiau moderniajame pasaulyje, atrodo, kad šis valstybinis modelis turėtų griūti, tačiau jis išsigimsta ir atsinaujina tiek Rusijoje – per Putiną, tiek Artimųjų Rytų regione – per ISIS.

Ką mes šiandien matome tiek Rusijos agresyviuose veiksmuose, tiek ISIS peripetijose (su sąsajom tiek su Irako buvusia valdžia, tiek su Jungtinių Arabų Emyratų elitu), galima pavadinti minėto valstybinio modelio „ekstremalia veikimo padėtimi“.

Vienu atveju tai daro pripažinta šalis, kitu atveju, ad hoc susiformavusi „valstybė“, bet veikimas kai kuriom prasmėm – panašus. Būtų per daug supaprastinta brėžti visiškas paraleles tarp Rusijos ir to, kas vyksta Artimuose Rytuose. Bet, manau, apmąstymams tikslinga palyginti. Grėsmės kiek skirtingos, bet dažnai jos kyla iš tų pačių šaltinių.

Labiausiai pastebėtinas efektas yra itin brutalios geopolitinės energijos paleidimas. Jis turi katastrofiškų pasekmių aplinkai, bet su savo vidine „filosofija“ ir per savo „įtaigumą“ labai tinkamas tam tikrų valdymų modelių plėtrai.

Tuo pačiu turime suprasti, kad šie mechanizmai dažnai nenaudingi ir galimai net pavojingi paprastiems piliečiams, kurie dažnai stengiasi palikti tokias teritorijas. Pabėgimas nebūtinai vyksta karo metu. Nepamirškime, kad paraleliai su pabėgėlių krize iš Sirijos Vokietijoje jau yra šeši milijonai „pabėgėlių“ iš Rusijos.

Klausimas, kaip modernus pasaulis tokių grėsmių akivaizdoje reaguoja. Mano nuomone, sutrinka, ne visiškai žino, kaip elgtis. Pavyzdžiui, stengiasi į savo pusę patraukti net visai netradicinius „sąjungininkus“, kurie dažniausiai nelabai palankiai vertinami, – Iraną ir Baltarusiją.

Tačiau manau, kad vienas įdomiausių ir baisiausių efektų kai kuriose šalyse Europoje ir, visų pirma, JAV yra galima orientacija į atvirą totalitarizmą. Neabejoju, tai iš didelės dalies yra „atsakas“ į minėtus iššūkius. Vaizdžiai tariant, tapti tokiam pat kaip priešas.

Manau, Lietuvos vaidmuo šiuose reikaluose, ypač, kas susiję su Rusija (tačiau ne tik), gali būti itin svarbus. Tai šalis, kuri savo kailiu patyrė šio modelio „pranašumus“ ir dėl to juos gerai supranta. Tuo pačiu ji kryptingai renkasi naujas gaires ir dėl tų gairių pasiruošusi pasistengti.

Manau, artimiausiu metu geriau suprasime, ką turiu omeny.

15min.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
5 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Nepasiraysiu

Na štai. Beveik bet kurio šių dienų straipsnio vakaru „nepriklausomoje” žiniasklaidoje kopija is Ohmano. Na ir patikek tu man po to, kad jis nedirba Švedijai.
Laukiame straipsnio apie migrantų ir tolerancijos nauda Europai. Nors, turbut, ta vaidmenį patikėta atlikti Aušrinei ir dar keliems. Kiekvienam savo.

Ajajai

Kažkaip nuvalkiojo tą Rusijos temą, jau atbukau. Kad nebūtų, kaip su piemeniu, kuris vis rėkė „vilkas”.

ruta

..nora dominuoti pasaulyje turi ir JAV ir Rusija , ir ta ir ta, tam pasitelkia finansus ir lindimo i svetima valstybe ‘ginti demokratijos’ taktika, na ir propaganda per lojalius rezimui ‘informacijos ‘ saltinius …

Kol kas

nesimato Lietuvos politikoje tų minimų kryptingų gairių, nes nėra kam jas formuoti Lietuvai naudinga linkme.

5
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top