Jonas Ohmanas: Apie Švediją ir Baltijos regiono saugumą

15min.lt

Švedijos vaidmuo Baltijos jūros regione yra nenuginčijamai reikšmingas. Kaip didžiausia Skandinavijos šalis, ekonomiškai stipri, su veikiančia socialinio saugumo sistema, itin patraukli įvairių rūšių imigrantams ir eksporto lyderė su pasaulinio lygio prekės ženklais (Volvo, IKEA, Nobelio premija) Švedija yra tapusi gerovės simboliu. Kaip gimęs ir augęs ten, galiu tik patvirtinti, kad tai – šalis, kuri labai aktyviai galvoja apie klestėjimo mechanizmus, ir supranta jų kompleksiškumą.

Nuo Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo laikotarpiu Švedija taip pat turėjo galingą kariuomenę ir buvo pasiruošusi ginkluotam konfliktui. Negana to, kad kiekvienas jaunuolis (įskaitant mane) privalėjo tarnauti ir vykdyti pakartotinius mokymus, buvo išvystyta „totalinės gynybos“ koncepcija, kuri apėmė visą visuomenę.

Sovietų Sąjungai žlugus, Švedija greitai ir iš esmės persiorientavo nuo savarankiškos gynybos į tai, ką galima būtų pavadinti globalinio masto saugumo koncepciją su kokybiška, bet minimalia karine galia, visų pirma tarptautiniams įsipareigojimams.

Mačiau pats, kaip Švedija maždaug 1992-1996 metais aktyviai ir greitai sumažino savo karinį potencialą. Dalį jo, beje, perdavė Baltijos šalims. Vienas kitas turbūt prisimena, kaip Baltijos šalių besikuriančioms kariuomenėms buvo perduoti nemaži kiekiai technikos ir amunicijos. Ir šiandien ji naudojama, pavyzdžiui, automatinis karabinas AK4.

Tačiau (už)kariauti galima visaip. Švedija Baltijos jūros regione buvo ir yra šalis su tam tikromis, pavadinkime, imperinėmis ambicijomis. Gal ne kaip kadaise, kai ji realiai fiziškai valdė didžiąją dalį Baltijos jūros kranto. Dabar ji visų pirma savo ekonomine galia stengiasi kiek įmanoma užvaldyti regioną.

Jos „karinis planas“ susidaro iš tokių elementų, kaip strateginės investicijos, vadyba ir vadybos diegimas, įvaizdžio kūrimas, ilgalaikės eksporto strategijos ir finansinės sistemos kontrolė. Pavyzdžiui, beveik visa Baltijos šalių finansinė sistema yra švedų rankose.

Tačiau šiuo metu, kai „kieto saugumo“ poreikis didėja vos ne kasdien, Švedija labai stipriai sutrikusi. Matau, kaip per 25 metus įvyko tam tikras psichologinis „nusiginklavimas“. Švedai, bent iki šiol, giliai įsitikinę, kad „daugiau niekada nekariausime“. Bet kuri kalba apie karą yra priimama kaip savotiška provokacija.

Tačiau Rusijos vis agresyvesnis elgesys ir gausėjančių saugumo analizių atgarsiai stipriai veikia. Tą galima justi šalies gynybos struktūrose, kur aukšti karininkai ne kartą viešai yra pasisakę apie menką karinę ir gynybinę galią. Neseniai net sausumos pajėgų vadas atsistatydino, išreiškęs nepasitenkinimą dėl „neįmanomų sąlygų“. Visų pirma kalbama apie vieną iš viso regiono skaudžiausių taškų, Gotlando salą, kur šiuo metu keli šimtai savanorių palikti atlaikyti pirmą smūgį iš Rusijos.

Kaip bebūtų keista, išskyrus kai kada spaudoje, bet Švedijoje kalba apie narystę NATO viešai retai girdisi. Vyksta diskusija, taip, bet ji gana elitistinė ir gana toli nuo rimto politinio svarstymo. Tai nereiškia, kad nevyksta opinijos pokyčių, šiuo metu apie 40 proc. gyventojų yra „už“ narystę, o tiek pat pasisako „prieš“.

Valdžia, kuri supranta, kuo blogiausiu atveju kvepia, „patyliukais“ daro ką gali, kad pritrauktų šalį prie aljanso. 2014 m. pasirašytas sutarimas dėl NATO galimybės konflikto atveju, pavyzdžiui, Baltijos šalyse, naudoti Švedijos teritoriją ir bazes. Šis sutarimas gegužės pabaigoje bus „ratifikuojamas“ per siūlomus įstatymų pakeitimus.

Neseniai nuskambėję Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pasisakymai dar gerokai paaštrino padėtį. Ir parodė Švedijos svyravimą. Viena vertus, premjeras skelbia, kad tai – įsikišimas į kitos šalies reikalus ir nepriimtinas įžūlumas. Tuo pačiu jis duoda suprasti, kad, vis dėlto šalis tikrai buvo, yra ir bus neutrali. Stebiu ėjimus ir darau tam tikras išvadas.

Manau, Švedijos ir Rusijos nesusikalbėjimas, visų pirma, susijęs su radikaliai skirtinga regiono geopolitine traktuote. Kol Švedija iš esmės žiuri į Baltijos regioną kaip į tam tikrą „potencialą“ pritraukti palankumą (ir, žinoma, pelną), Rusija jį traktuoja kitaip – kaip gyvybiškai svarbią savo „kordono“ dalį.

Nepaisant savo didžiulės teritorijos, Rusija modernioje istorijoje visada save suvokdavo kaip „engiamą“ iš visų pusių. Tai ne tik Putino sugalvota idėja, ji eina gilyn į šalies istoriją. Net mažiausia – Rusijos akimis žiūrint – rizika, kad Švedija (ir, kartu, Suomija) įstotų į NATO, traktuojama kaip beveik visiškas Baltijos jūros erdvės kontrolės praradimas ir, atitinkamai, milžiniškas geopolitinis pralaimėjimas.

Rusija modernioje istorijoje tradiciškai traktuodavo Švediją kaip savo kordono „antrą liniją“, tiesiogiai neliečiančią Rusijos pasienio, bet vis dėlto strategiškai reikšmingą. Švedija Šaltojo karo metu tai suprato ir atitinkamai elgėsi. Neutralumas šiame kontekste buvo tam tikras geopolitinis „neagresijos paktas“. Tačiau po Sovietų Sąjungos žlugimo Švedija tiesiog pradėjo – „amžinos taikos sąlygom“ – aktyviai diegti savo regioninį supratimą, kur tradicinis požiūris į saugumą ne prioritetas.

Tačiau su savo „žaidimais“ Rusija, lėtai, bet užtikrintai Švedijoje yra pažadinusi NATO idėją ar bent rimto priartėjimo prie aljanso mintį. Nors esama padėtis gan sumaniai naudojama Putino režimo vidinėje propagandoje, realiai ji pamažu pradeda stipriai suktis prieš Rusiją ir mesti rimtus šešėlius jos strateginėms paradigmoms.

Didžiausia Rusijos problema yra ta, kad šiuo metu jos vienintelis argumentas yra baimė. Rusija baime intensyviai naudojasi, gąsdina tiek retorika, tiek savo įvairiomis taktinėmis ir strateginėmis pratybomis.

Tačiau baimės taktikos naudojimas turi rimtų trūkumų. Visų pirma, jis gali būti traktuojamas kaip ultimatumo pareiškimas, kas tarptautiniame kontekste yra itin rizikingas elgesys. Visų antra, netiesiogiai išduoda paties gąsdintojo realias baimes. Visų trečia, tai sukuria labai nemalonų įvaizdį, kas informacinio karo fone gali skaudžiai atsiliepti.

Paskutinis punktas svarbesnis, negu gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. S.Lavrovas, švedų akimis, atrodo labiau panašus į nepatenkintą „marozą“ negu į valstybės tarnautoją. Jo naudojama retorika – jokia naujiena, tarkime, Lietuvos kontekste, bet tokia šnekai su taikingais, prie tokios leksikos nepripratusiais skandinavais gali turėti atvirkščią efektą. Tai irgi, manau, ženklas, kad Rusija pamažu praranda pusiausvyrą ir, atitinkamai, Švedijai parodo savo „tikrąjį veidą“.

Rusijos desperacija ne be reikalo. Kartu su realiu Ukrainos „praradimo“ scenarijumi – kur, kaip bebūtų, Europa ir kartu NATO kasdien de facto vis labiau įsitvirtina – šalis faktiškai per labai trumpą laikotarpį rizikuoja netekti vos ne viso savo likusio Vakarų pasienio „kordono“.

Stebiu Švediją ir jos santykius su Rusija. Kadangi šalys, ir jų matymas bei mąstymas ženkliai skiriasi, jų tarpusavio įtampa labai daug sako apie tai, kaip toli ir iki kokio lygio šis konfliktas vystysis ir tęsis. Matau tam tikrus ženklus, kad Švedija pamažu pradeda kiek griežčiau kalbėti su Rusija, bet taip pat vis dar bando išgelbėti „sugadintą balių“. NATO ir JAV, tuo pačiu, ryškiai pradeda kelti uodegą Europoje ir Baltijos regione, kas turės kol kas nenusakomas pasekmes Švedijos laikysenai. Bet, kad „statymai“ didės, ir greitai, yra nenuginčijama.

Švedija vis dar atlieka lemiamą regiono lyderio vaidmenį. Tačiau geopolitinio saugumo iššūkio akivaizdoje ji ženkliai, dėl savo strateginių (ne)pasirinkimų, svyruoja ir, ko gero, iki tam tikro taško toliau svyruos. Aiškiai matau, kaipsaugumo „sprendimas“ yra vis labiau perleidžiamas regiono rytų pusėn. Tai daroma per NATO, bet ne tik. Norint Lietuvai ir Baltijos šalims įsitvirtinti kaip regiono saugumo rimtiems žaidėjams ir apskritai kelti savo regioninę vertę, dabar yra metas tai daryti.

15min.lt