Siūlome Tiesos.lt bičiulio Juozo Valiušaičio išverstą Jono Ohmano pokalbį su Ternopilio naujienų svetainės „Žvilgsnis“ žurnaliste Iryna Jurko. Interviu „Jei jau ‚Ukrajina – tai Europa!‘**, tai, po šimts, ir būkit europiečiais!“ paskelbtas šių metų gegužės 25 dieną naujienų svetainėje „Žvilgsnis“ („Погляд“).
Jonas Ohmanas (karinis vardas „Panda“) – švedų dokumentinio kino režisierius, žurnalistas, vienas tarptautinės savanorių organizacijos „ŽYDRAI-GELTONI“ („BLUE-YELLOW“ – pagal Švedijos ir Ukrajinos vėliavų spalvų pavadinimus anglų kalba) įkūrėjų, ilgus metus gyvenantis Lietuvoje, – šiomis dienomis 27 kartą (nuo karo veiksmų Rytuose) lankosi Ukrajinoje. Šiuokart jis pirmąsyk apsilankė Ternopilyje. Čia Jonas bendravo su vietiniais savanoriais, šiek tiek apie savo planus papasakojo ir „Žvilgsnio“ žurnalistei. Jūsų dėmesiui pateikiame kai kuriuos šio pokalbio užrašus.
Jonas Ohmanas Ukrainoje prie savo kariško vardo „ШАЛЕНА ПАНДА“ („Pasiutusi, padūkusi Panda“), savanorių išpiešto ant traukinio vagono. Iš Jono Ohmano fotoarchyvo, 2014.
„Beveik visa ukrajinų valdžia – arba idiotai, arba kyšininkai, arba kyšininkai idiotai“
Mes (Tarptautinė savanorių organizacija „BLUE-YELLOW“ – „Žvilgsnio“ red. past.) tęsiame savo darbą Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje. Tiesą sakant, bendradarbiaujame su įvairių šalių savanoriais ir organizacijomis Europoje, Baltijos šalyse, Skandinavijoje, JAV, Kanadoje.
Daug bendraujame su oficialiosios valdžios atstovais Ukrajinoje visais lygiais, tačiau lig šiol negaliu suprasti: kaip šalyje, kur dvejus metus trunka karas, tebesama šitiek kliūčių? Veik visa valdžia – arbavidiotai, arba kyšininkai, arba kyšininkai idiotai. Toks įspūdis, kad kai kurių vietos valdžios vienintelis tikslas – išlaikyti padėtį status quo – nė pimyn, nė atgal. Kas, akivaizdu, labai naudinga ir Rusijai, ir šiandienos valdžiai Ukrajinoje. Matau gana aiškią Rusijos taktiką – ji bando įbauginti, visomis priemonėmis išlaikyti įtampą.
Ką reikia daryti dabar ir tuoj pat
Dabar būtina 100% izoliuoti Rusiją ne tik nuo Ukrajinos, bet ir nuo Europos, bendrai nuo pasaulio – kaip yra izoliuota Šiaurės Korėja, į kurią ši valstybė šiandien yra labiausiai ir panaši: jokių santykių, jokio verslo! Galiausiai pasaulis tai supras ir pats, bet tik po kurio laiko, kai padėtis dar pablogės.
Ukrajinai privalo imtis reikalo į savo rankas ir kitaip, kūrybingai pradėti mąstyti, kaip išgyventi, kaip susigrąžinti Krymą ir Donbasą.
Suprantu, kad Ukrajinos likimas dabar ir nuo manęs priklauso. Ką daro mano organizacija: renkame ukrajinietiškus gaminius, kuriuos, viena vertus, planuojame patiekti Europai, kita vertus – kad šalis kiek uždirbtų ir atsistotų ant savo kojų. Metas kelti Ukrajinos gerą vardą Europoje. Tačiau, pagrindinė kliūtis – ukrajinai gali ir moka pagaminti europietiškos kokybės prekių, bet vis negali patikėti savo galimybėmis.
Jei jau „Ukrajina – tai Europa!“, tai, po šimts, ir būkite europiečiais! Pavyzdžiui, aš – esu šimtaprocentinis europietis. Pateiksiu pavyzdį: štai ši skepetaitė ant kaklo – Švedijos armijos aprangos detalė, kuriai jau 30 metų, bet ji idealios išvaizdos, taip pat ir striukė – švedų gamintojo. Tai gerai apgalvoti gaminiai, ir man ne gėda juos dėvėti. Ukrajinams derėtų susitelkti ties kokybe, kad „Pagaminta Ukrajinoje“ keltų pasididžiavimą. Reikia rengtis metui, kuris ateis pasibaigus karui.
Daug kalbuosi su Europos politikais, ypač Skandinavijoje – nuo konservatorių iki socialdemokratų. Susidaro įspūdis, jog Ukrajinoje politika – tai valdžios dalijimasis tarp kažkokių feodalų. Be to, Ukrajinoje praktiškai nesama jokios normalios profsąjungos – tai būtų svarus veiksnys ginant žmonių teises, užtikrinant kasdienį saugų gyvenimą savo valstybėje. Reikia susitelkti į pilnakraujį smulkaus ir vidutinio verslo išugdymą Ukrajinoje.
Ukrajinai dar nesupranta, dėl ko jie moka valstybės mokesčius, tai jiems palieka nesaugaus reiškinio pojūtį. Kaip švedas, aš suprantu, kam mano šalis išleidžia mano pinigus ir kodėl tai svarbu.
Iš savo pusės stengiuosi padėti Ukrajinai, nes tai išgyvenu kaip savo pareigą. Nors pats turiu užtektinai savo rūpesčių, atvažiuoti čia kainuoja ir laiko, ir sveikatos, ir pinigų. Bet žinau, kad turiu tęsti pradėti darbą – kitaip neišeina.
Rusija ir jos „Europobaimės planas“
Dabar lietuvių kalba rašau komentarus lietuviškiems laikraščiams. Yra noro ir paklausa rašyti anglų ir rusų kalbomis apie rūpesčius, iškylančius dėl Ukrajinos susidūrimo su Rusija. Bet dabar labai stinga laiko.
Man labai nepatinka, kaip amerikiečiai vertina „padėtį Ukrajinoje“. Švelniai tariant, ne visai teisingai, nors pastebimai blaiviau, nei, tarkim, prieš metus. Reikia suprasti, kad „padėtis Ukrajinoje“ – tai Europos, ne JAV rūpestis. Putinui pagrindinė grėsmė – Europa. Istoriškai susiklostė, kad Rusijos ir Europos santykiai visada buvo „slidi“ tema. Dabar Rusija eilinį kartą įgyvendina savo „gąsdinimo Europa“ planą: piliečiai tarsi negerbia vadinamosios „gėjų Europos“, tuo tarpu nesibodi važiuoti į Europos kurortus, pirkinėti europietiškas prekes – tai keistenybė!
Ukrajina, kuri išreiškė savo užtikrintą „Taip!“ buvimui Europoje, yra Rusijos ir Europos paribyje. Rusijos piliečiai, kurie Ukrajiną laikė „beveik Rusija“, patyrė sunkų smūgį savo tapatybei. Šia prasme Ukrajina yra nugalėtoja, o Rusija pralaimėjo.
Seniai supratau: Ukrajina nugalės, bet tą turi įrodyti. Tuo tikslu per pastaruosius pusantrų metų čia apsilankiau 27 kartus. Kaskart kirsdamas sieną, matau, kaip Ukrajina tampa vis šviesesnė, supratamesnė, atsimainanti.
Šiandien (gegužės 22-ąją – „Žvilgsnio“ red. past.) esu pirmąkart Ternopilyje. Labai gražus miestas, draugiški žmonės, išsiskiriantys tikru ukrajinams būdingu charakteriu. Nors ir čia pastebima visuotinai tvyranti depresija, žmonės netikri dėl ateities…
————————-
Su Jonu susipažinome 2015-ųjų spalį Vilniuje, kai rengiau medžiagą apie lietuvių savanorius (apie šį susitikimą tekstas paskelbtas „Ukrajinos tiesoje“. Tai žmogus, kuris tiki Ukrajina kaip neatsiejama Europos dalimi, o savo žodžius pagrindžia daugeliu konkrečių darbų įvairiose plotmėse Europoje, Amerikoje. Tikiu, kad jo „Pandos planas“ suveiks! Ir, žinoma, dėkoju už visa, ką Jūs, Jonai, darote mano šaliai, pamiršdamas asmeninį nuovargį, mėgstamus užsiėmimus ir kt.
Iryna Jurko
Jonas Ohmanas ir Ternopilio miesto Logistikos pagalbos ATO kariams savanoris Tarasas Hermanas su dukrele 2016 m. gegužės 22 d. susitikimo Ternopilyje metu. Nuotrauka – redakcijos „Pohliad“ fotografo, 2016
Iš ukrajinų kalbos išvertė Juozas Valiušaitis
* Dėl specifinės ukrajinietiškos vardų ir pavardžių rašybos reikėtų prirašyti pastabą, kad Kalbos inspekcija (jei kartais turėtų priekaištų) gali kreiptis tiesiogiai į mane, Juozą Valiušaitį. Jau nieko nebestebina, kad 80 proc. Ukrajinos pavadinimų ir vardų Vikipedijoje rašomi kitaip, pvz. Lvivas (nebe Lvovas), Ternopilis (nebe Ternopolis), Charkivas (nebe Charkovas) – taip, kaip sako patys ukrajinai (ne ukrainiečiai!), t.y. jau atsisakoma sovietmečiu primesto jų tarimo.
** ukrainiečių mėgstamas šūkis