Snieguolė Dovidavičienė | Alfa.lt
Dokumentinių filmų apie Lietuvos partizanus autorius, režisierius, konfliktų stebėtojas, švedas Jonas Ohmanas konstatuoja: tai, apie ką kalbėjo 70 metų „amerikonų“, išvaduotojų nuo ruso laukę, bet taip ir nesulaukę jo filmų herojai, Lietuvos partizanai ir disidentai, tampa realybe. „Amerikonai“ ateina.
Šiomis dienomis Lietuvos prašymu potencialaus priešo atgrasymui Lietuvoje dislokuojami JAV sausumos pajėgų kariai, kurie čia bus „tiek, kiek reikės“.
„JAV desantininkų siuntimas į Baltijos šalis ir Lenkiją yra didelis, milžiniškas simbolinis žingsnis. Galima pasakyti, kad nuo pokario 70 metų laukti amerikiečiai ateina. Į Lietuvą Amerika siunčia vieną geriausių, kovingiausių savo dalinių. 173 brigada – labai labai kovingas dalinys. Jis dalyvavo visuose karo veiksmuose, pavyzdžiui, Irake, ir jie tikrai yra labai patyręs“, – patikino J. Ohmanas, buvęs švedų desantininkas, 1990 metais, griūvant Sovietų Sąjungai, rengtas nusileisti jos teritorijoje.
Jonai, galite pasakyti, kad amerikiečiai patyrę labiau nei Kryme, Ukrainoje siaučiantys vadinamieji „žalieji žmogeliukai“?
Kariavimo prasme – taip. Jie turi didelę patirtį. Tiesa, yra įpratę kariauti kitaip nei „žalieji žmogeliukai“, kariaujantys šešėlinį, „morodierinį“, negarbingą karą. Jų nėra daug, bet simboline, moraline prasme JAV desantininkai mums yra labai didelis dalykas. Amerika šitaip rodo savo „dantis“.
Aišku, bet kodėl amerikiečiai turėtų mus ginti, saugoti? Kas mes jiems?
Tai – įrodymas, kad NATO veikia, egzistuoja, vykdo savo įsipareigojimus savo šalims narėms. Rusija meta iššūkį NATO, ir NATO privalo – nori nenori – parodyti savo tvirtumą. Nors Lietuva – supermaža valstybė, bet kartu su Latvija ir Estija bendrame politiniame kontekste, pagal savo galimybes, žaidžia neblogai.
Ir dėl to įtampa Ukrainoje gali atslūgti?
Įtampa tarp Ukrainos ir Rusijos niekada neatslūgs – prasidėjo amžinas karas. Mano manymu, po 4–6 savaičių pamatysime Rusijos kariuomenės invaziją Ukrainoje. V. Putino karo mašina užvesta, be to, jo valdymo forma remiasi ekspansija į užsienį. Kaip ir bet kurios totalitarinės valstybės su tam tikromis nesveikomis ambicijomis. Nebūtinai didinant savo teritoriją, bet didinant savo įtaką. V. Putinas pasirengęs įvykdyti misiją – atkurti Sovietų Sąjungą, kuriai žlugus, jo manymu, už šalies ribų atsidūrę rusai pasijuto skriaudžiami ir persekiojami. Jo supratimu, jis turi atkurti istorinį teisingumą. Jį užvaldė istorija. Jis apsėstas istorijos.
Vadinamasis tautiečių gelbėjimas, gynimas – išskirtinė Rusijos ypatybė?
Ko gero, taip. Vakarų demokratinės valstybės savo įtaką didina keldamos savo piliečių gerovę, garantuodamos įvairias laisves, kuriančias visų gerovę, bet Rusija taip elgtis negali, todėl viską verčia aukštyn kojomis – savo vertės, reikšmės siekdama žeminant kitus. Tie „kiti“ gali būti ir šalies viduje – nebūtinai išorėje. Kitų grupių žeminimas, teisių atėmimas. Lipdymas etikečių „žydai“, „gėjai“, „totoriai“, „liaudies priešai“, kurių buvo ieškoma visais laikais. Esmė yra ne grupė, o pats procesas. Rusija ieško aukos, ją randa ir į ją nukreipia savo dėmesį.
Į kokią grupę patenka jos taip pat atakuojama Lietuva, Baltijos valstybės?
Baltijos valstybės patenka į tarpinę grupę, kurias Rusija kažkada „paleido“. Kaip ir Suomiją, kuri per Antrąjį pasaulinį karą jai pasipriešino. Kaip Lenkiją ir Lietuvą, kurios 1918 metais parodė savo tvirtumą. Ir tai yra tarpukario Lietuvos indėlis į mūsų dabartinės Lietuvos istoriją. Bet Rusija niekada nepamiršta istorijos, to, kas jai priklausė, ir, formuodama naują politiką, naujus veiksmus, į tai atsižvelgia.
Kokie, jūsų manymu, Rusijos planai Ukrainoje? Artimiausi scenarijai?
Dabartinė Rusijos taktika Ukrainoje – labai gudri, labai sumani. Ji naudojasi tuo, ką turi, ir tai daro gana sėkmingai. Žinoma, pagal Rusijos logiką. Bet ateina momentas, kai tie dalykai „nebegroja“. Pastatų užgrobimai, informaciniai karai. Ukraina jų nelaimi, bet ir nepralaimi. Kai viskas vyko Kryme, kurį jie atėmė iš Ukrainos, okupavo, laikas buvo Rusijos pusėje. Dabar laikas pradeda „groti“ prieš Rusiją. Ukraina nepasiduoda, daro pusiau sėkmingus veiksmus, ir Rusija pradeda pralošti kovą laike.
Tuo metu Rusija, pagal jos logiką ir veikimo standartus, anksčiau ar vėliau turi parodyti savo kumštį. Todėl manau, kad po 4–6 savaičių pamatysime Rusijos invaziją Ukrainoje.
Jai galima ir kaip galima pasiruošti?
Taip, be abejo. Tiek karine, tiek politine prasme. Nors kai kurie mūšiai – pralaimėti, bet karas – ne. Ukraina veikia pakankamai aktyviai ir pamažu mažina Rusijos moralinę persvarą, todėl tikrai nežinia, kas jos laukia. Galbūt vieną dieną įvyks tikras lūžis, pasirodys, kas yra kas, ir atsiskleis, ką rusai iš tiesų veikia užgrobtose ukrainiečių teritorijose. Neabejojama, kad „žalieji“ ar kiti agresyvūs asmenys, taip pat žvalgybininkai, užėmę pastatus, rengia sąlygas rusų kariuomenei įvesti. Žvalgo teritoriją, minuoja kelius, verbuoja žmones, fiksuoja jų nuotaikas. O prie Ukrainos sienos sukaupta rusų kariuomenė laukia tam tikros valandos. Kada ji ateis, niekas nežino.
Tuo metu Lietuvoje vyksta kandidatų į prezidentus ir ES parlamentą mūšiai. Bėdos atveju sugebėtume susivienyti?
Ne viskas čia yra taip blogai… Kad ir kaip keista, Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariuomenės yra labiausiai integruotos į NATO. Bet, kaip žinia, sėkmę karo veiksmų atveju lemtų ne tik kariuomenė, bet ir visuomenės, paprastų žmonių, piliečių jai išreikštas palaikymas. Ypač savo teritorijoje. Tai yra lemiamas veiksnys.
Labai tikime, kad to nebus, bet vis dėlto… Kaip agresijos atveju elgtis civiliams? Kur lietuviams slėptis, trauktis?
Kur trauktis lietuviams? Niekur! Reikia pasiruošti atlikti pilietinę pareigą – gintis. Ir svarbiausia – išlikti. Kaip Švedijos pilietis, noriu patikinti, kad mes visai neblogai savo laiku žinojome, ką tokiu atveju daryti. Puikiai prisimenu, kaip kiekvieno mėnesio pirmą pirmadienį buvo skelbiamas patikros pavojus – įsijungdavo sirenos ir mes, mokiniai, bėgdavome slėptis į rūsį po mokykla. Taikos metu jis buvo paverstas sandėliu, bet prireikus per kelias valandas jį buvo galima išlaisvinti ir paversti funkcionaliu bunkeriu, kur buvo galima pasislėpti net nuo stipraus bombardavimo.
Buvo platinamos instrukcijos ir kiekvienas Švedijos pilietis žinojo, kad, pavyzdžiui, jis turi įsigyti radijo imtuvą, maitinamą baterijomis. Tie, kurie namuose turi tokius radijo imtuvus, yra gerokai dėkingesnėje padėtyje nei visi kiti. Juk kurios nors stotys būtinai veiks ir kokią nors informaciją apie tai, kas vyksta, tikrai bus galima gauti. Taip pat svarbu namuose turėti maisto produktų, pavyzdžiui, makaronų, kurie, skirtingai nei kruopos, negenda. Arba pripilti pilną vonią vandens, nes vanduo – tai gyvybė. Neišleisti vandens net iš tualeto bakelio. Vanduo pravers viskam – netgi kilusiam gaisrui užgesinti.
Namuose turėti konservų, šokolado batonėlių. Pasiruošti kuprinę su visais būtinais ekstremaliai situacijai dalykais. Labai pravartu turėti dviratį, nes benzino nebus, ir jis taps vienintele transporto priemone traukiantis į užmiestį, kur saugiau ir paprasčiau išgyventi nei mieste.
Bet pirkti maisto, panikuoti tikrai nereikia. Bent aš asmeniškai nematau jokių ženklų, kad mums reikėtų ruoštis kažkokiam ekstremaliam dalykui. Apie tokius dalykus tikrai sužinosime iš anksto. Tai neįvyks per vieną minutę… Na, nebent verta nusipirkti baterijomis veikiantį nediduką radiją. Kiek žinau, Švedijoje civilinės saugos sistema šiuo metu taip pat atnaujinama.
Kodėl po daugybės taikos metų kalbame tokia bloga tema? Juk tiek daug metų rusai teigė, kad karo jie nenori…
Pasirodė, kad rusai kitaip negali, kitaip nemoka. Jiems įdiegta, kad jie nuolat privalo ką nors „gelbėti“. Deja, jie yra labiau priklausomi nuo istorijos, nei manome. V. Putinas tiesiog apsėstas Rusijos istorijos. Savo doktrinoje jis bando suderinti Petro I, Jekaterinos II, Ivano Rūsčiojo valdymo metodus ir madas.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.