lcn.lt
Gegužės 1-oji Lietuvoje ir daugelyje pasaulio valstybių laikoma darbo arba darbo žmonių švente. Tai gera proga susipažinti ir su socialiniu Bažnyčios mokymu apie darbą, išdėstytu Jono Pauliaus II enciklikoje „Laborem exercens“ dar 1981 metais.
Pradžios knygoje
Bažnyčia yra įsitikinusi, kad darbas yra pagrindinis žmogaus egzistencijos žemėje bruožas. Tą įsitikinimą remia savo duomenimis įvairūs žmogumi besidomintys mokslai: antropologija, paleontologija, istorija, sociologija, psichologija ir kiti; visi jie neginčijamai įrodo šį faktą. Bažnyčia šį savo įsitikinimą vis dėlto pirmiausia semiasi iš apreikštojo Dievo žodžio, todėl jos protinis įsitikinimas įgyja ir tikėjimo tikrumo pobūdį. Bažnyčia taip daro todėl, – verta tai jau čia pažymėti, – kad ji tiki žmogumi. Ji mąsto apie žmogų ir kreipiasi į jį ne tik remdamasi istorine patirtimi ir įvairiais mokslinio pažinimo metodais: mąsto apie jį pirmiausia Gyvojo Dievo apreiškimo šviesoje, o kreipdamasi į jį, stengiasi išsakyti to Gyvojo Dievo – Kūrėjo ir Atpirkėjo – amžinuosius planus žmogaus atžvilgiu ir jo duotą žmogui transcendentinę paskirtį.
Jau pirmuosiuose Pradžios knygos puslapiuose Bažnyčia įžvelgia šaltinį savo įsitikinimo, kad darbas sudaro grindžiamąjį žmogaus egzistavimo žemėje bruožą. Nagrinėdami tuos tekstus, įsitikiname, kad juose – kartais gana archajiškais minties reiškimo būdais – pasakytos pagrindinės tiesos apie žmogų, ir pasakytos jau susietos su žmogaus sukūrimo paslaptimi. Tos tiesos nuo pradžios nusako žmogų ir drauge nubrėžia svarbias jo egzistencijos žemėje gaires tiek pirminio teisumo būklėje, tiek ir nuodėmei nutraukus tą pirmykštę sandorą tarp Kūrėjo ir jo kūrinio – žmogaus. Kai žmogus, sutvertas pagal „Dievo atvaizdą… kaip vyras ir moteris“[9], išgirsta žodžius: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, apgyvendinkite žemę ir ją apvaldykite“[10], tai, nors tie žodžiai tiesiog ir įsakmiai nekalba apie darbą, tačiau netiesiogiai, be abejo, nurodo veiklą, kurią žmogus žemėje turi atlikti. Dar daugiau, jie nurodo giliausią tos veiklos esmę. Žmogus yra Dievo atvaizdas, be ko kita, todėl, kad iš savo Kūrėjo gavo įsakymą apvaldyti žemę ir joje viešpatauti. Atlikdamas šią užduotį, žmogus – kiekviena žmogiškoji būtybė – atspindi paties pasaulio Kūrėjo veiklą.
Darbas, suprantamas kaip „tranzityvinė“ veikla, tai yra tokia, kuri kyla iš žmogaus – subjekto – ir yra nukreipta į išorinį objektą, suponuoja specifinį žmogaus viešpatavimą žemei ir savo ruožtu tą viešpatavimą patvirtina bei ugdo. Bibliniame tekste pavartotu žodžiu „žemė“, be abejo, pirmiausia suprantama ta regimojo pasaulio dalelė, kurioje žmogus gyvena; netiesiogine prasme juo galima suprasti visą regimąjį pasaulį, kiek jis yra žmogaus įtakos ir jo pastangų sferoje, tenkinant savuosius poreikius. Be to, žodžių „apvaldykite žemę“ reikšmė yra nepaprastai plati. Jie nusako visus turtus, kurie slypi žemėje (ir ne tiesiog regimajame pasaulyje), kurie sąmoninga žmogaus veikla gali būti atrasti ir tikslingai panaudoti. Šie žodžiai, užrašyti Biblijos pradžioje, yra aktualūs visiems laikams. Jie apima visas praėjusias civilizacijas ir ekonomikos epochas, taip pat dabartį ir ateities vystymosi fazes, kurios gal jau pradeda ryškėti, bet iš tikro žmogui dar nežinomos, paslėptos.
Jei kartais kalbama apie „pagreitintus“ laikotarpius ekonominiame bei civilizaciniame žmonijos ar atskirų tautų gyvenime, siejant šį „pagreitinimą“ su mokslo ir technikos pažanga, ypač su socialiniam bei ekonominiam gyvenimui svarbiais atradimais, tai vis dėlto galima pasakyti, kad nė vienas „pagreitinimas“ nepranoksta to esminio turinio, kurį nusako anas labai senas Biblijos tekstas. Žmogus savo darbu vis labiau tapdamas žemės valdovu, patvirtindamas – taip pat darbu – savo viešpatavimą regimajam pasauliui, kiekvienu šio proceso atveju ir kiekviename jo tarpsnyje lieka vagoje anos pirmykščio Kūrėjo nuostatos, būtinai ir neatskiriamai susijusios su faktu, kad žmogus, kaip „vyras ir moteris“, yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“. Šis procesas yra universalus: jis apima visus žmones, kiekvieną kartą, kiekvieną ekonominio ir kultūrinio išsivystymo tarpsnį; tas procesas vyksta ir kiekviename žmoguje, kiekvienoje sąmoningoje žmogiškoje būtybėje. Jis apima visus kartu ir kiekvieną atskirai. Visi ir kiekvienas atskirai savitu mastu daugybe būdų dalyvauja šiame gigantiškame procese, kuriuo žmogus „apvaldo žemę“, – darbo procese.
Darbas objektyviai imant: technika
„Žemės apvaldymo“ proceso universalumas ir kartu įvairumas išryškina žmogaus darbą, nes žmogus įsigali žemėje tik darbu ir darbe. Taip objektyviai suprasto darbo prasmė išryškėja, kai žvelgiame į darbą įvairiose kultūros ir civilizacijos epochose. Žmogus jau pradeda viešpatauti žemei, prijaukindamas ir augindamas gyvulius, gaudamas iš jų sau reikalingą maistą ir drabužį, taip pat paimdamas iš žemės ir jūros įvairius gamtos turtus. Dar labiau žmogus „apvaldo žemę“ pradėjęs ją dirbti, jos vaisius apdorodamas savo poreikiams patenkinti. Tuo būdu žemdirbystė visais laikais yra pirminė ūkinės veiklos sritis ir per žmogaus darbą ji yra būtinas gamybos veiksnys. Pramonė visada remsis mokėjimu sujungti žemės turtus – ar tai grynai gamtos produktus, ar žemdirbystės gaminius, ar mineralinius ir cheminius lobius – su fiziniu ir protiniu žmogaus darbu. Tam tikra prasme tai tinka ir vadinamųjų paslaugų pramonės sričiai, taip pat teoriniams ir taikomiesiems moksliniams tyrinėjimams.
Pramonėje ir žemės ūkyje fizinis žmogaus darbas šiandien dažnai nebėra svarbiausias, nes rankų ir raumenų pastangas paremia nuolat tobulinamos mašinos ir mechanizmai. Ne tik pramonėje, bet ir žemės ūkyje matome pakitimų, kurie pasidarė galimi tik nuosekliai ir nenutrūkstamai besivystant mokslui ir technikai. Visa tai visuomenėje tapo didelių civilizacijos lūžių istorine priežastimi – pradedant „pramonės amžiumi“ ir pereinant į tolesnes fazes toje srityje, kuria lemia nauja technika, tokia kaip elektronika ar pastaraisiais metais – mikroprocesoriai.
Nors gali atrodyti, kad pramoninėje gamyboje „dirba“ mašina, o žmogus tik ją aptarnauja įvairiais būdais įgalindamas ir palaikydamas jos funkcionavimą, bet iš tiesų pramonės išsivystymas davė progą naujaip kelti žmogaus darbo problemą. Tiek pirmoji industrializacija, sukūrusi vadinamąjį darbininkų klausimą, tiek ir paskesni industriniai ir poindustriniai pakitimai aiškiai rodo, kad ir vis labiau mechanizuoto „darbo“ epochoje žmogus pasilieka tikrasis darbo subjektas.
Pramonės ir įvairiausių su ja susijusių sektorių – iki pat naujausių elektronikos technologijų, ypač miniatiūrizacijos, informatikos, telematikos ir kitose srityse – išsivystymas parodo, kokį nepaprastą vaidmenį darbo subjekto ir objekto sąveikoje (plačiausia žodžio prasme) atlieka žmogaus proto sukurtas jo darbo sąjungininkas – technika. Technika čia suprantama ne sugebėjimas ir mokėjimas dirbti, bet visuma įrankių ir mechanizmų, kuriuos žmogus panaudoja dirbdamas; tai neabejotina žmogaus sąjungininkė. Darbą ji palengvina, patobulina, pagreitina ir pagausina. Sparčiai progresuodama, ji padaugina darbo gaminių kiekį ir pagerina daugelio jų kokybę. Kai kuriais atvejais technika iš žmogaus sąjungininkės gali pasidaryti, sakytume, žmogaus priešu – tada, kai darbo mechanizacija „išstumia“ žmogų, atimdama iš jo bet kokį asmeninį pasitenkinimą, neskatindama kūrybiškai veikti ir jausti atsakomybę; taip pat tada, kai dėl jos daugelis iki tol dirbusių darbininkų netenka darbo arba kai pernelyg žavintis mašina žmogus paverčiamas jos vergu.
Kai Biblijos žodžius „apvaldyti žemę“, pasakytus žmogui iš pat pradžių, bandome perprasti naujųjų industrinių ir poindustrinių laikų fone, tai jie, be abejo, apima ir žmogaus santykį su technika, su tuo mechanizmų ir mašinų pasauliu, kuris yra ir žmogaus protinio darbo vaisius, ir istorinis žmogaus viešpatavimo gamtai įrodymas.
Naujausioji žmonijos istorijos epocha, ypač kai kuriose tautose, teisingai vertina techniką kaip pagrindinį ekonominės pažangos veiksnį; tačiau drauge su tuo vertinimu iškilo ir vis kyla esminių klausimų dėl žmogaus, kaip subjekto, darbo, tai yra dėl paties žmogaus. Tie klausimai kupini svaraus turinio ir etinio bei etinio-socialinio pobūdžio įtampų. Todėl jie yra nuolatinis iššūkis įvairioms institucijoms, valstybėms ir vyriausybėms, tarptautinėms sistemoms ir organizacijoms; jie yra taip pat iššūkis Bažnyčiai.
Darbas subjektyviai imant: žmogus – darbo subjektas
Toliau nagrinėdami darbą remdamiesi Biblijos žodžiais, kad žmogui skirta viešpatauti žemei, turime sutelkti dėmesį į darbą subjektyvia prasme dar labiau, negu žvelgdami į darbo objektyviąją prasmę: ten mes vos užsiminėme aną plačią problematiką, kurią puikiai ir detaliai žino įvairių sričių specialistai, taip pat ir patys darbo žmonės pagal savo specialybes. Pradžios knygos žodžiai, kuriais mes remiamės šioje analizėje, kalba apie darbą objektyvia prasme tik netiesiogiai; taip pat netiesiogiai jie kalba ir apie darbo subjektą; bet tai, kas ten pasakyta, yra labai pamokoma ir didžiai reikšminga.
Žmogus privalo apvaldyti žemę, privalo joje įsigalėti, nes, būdamas „Dievo atvaizdas“, yra asmuo, yra subjektinė būtybė, sugebanti veikti planingai ir tikslingai, pajėgi nuspręsti ir pasiryžusi save realizuoti. Todėl žmogus, kaip asmuo, yra darbo subjektas. Būdamas asmuo, jis dirba, atlieka įvairius darbo procesui priklausančius veiksmus, ir visa tai, nepaisant jų objektyvaus pobūdžio, turi jam tarnauti įgyvendinant jo žmogiškumą, vykdant asmeninį pašaukimą, kuris jam būdingas dėl jo žmogiškumo. Svarbiausias tiesas šia tema priminė II Vatikano Susirinkimas konstitucijoje Gaudium et Spes, ypač I skyriuje, nagrinėjančiame žmogaus pašaukimą.
„Viešpatavimas“, apie kurį kalba mūsų minimas Biblijos tekstas, siejasi ne tik su objektyviąja darbo prasme, bet įveda mus ir į subjektyviosios prasmės suvokimą. Darbas kaip procesas, kuriuo žmogus ir žmonija „apvaldo žemę“, tik tada atitinka pagrindinę Biblijos sampratą, kai visame tame procese žmogus pasirodo ir pasitvirtina esąs tasai, kuris „viešpatauja“. Valdymas labiau susijęs su subjektyviąja plotme negu su objektyviąja: subjektyvioji plotmė ir lemia etinę darbo esmę. Nėra abejonės, kad žmogaus darbas turi etinę vertę, kuri tiesiog, betarpiškai remiasi faktu, kad tas, kuris jį atlieka, yra asmuo, yra sąmoningai ir laisvai sprendžiantis subjektas.
Ši tiesa yra esminis ir antlaikinis krikščioniškojo mokymo apie žmogaus darbą branduolys. Ji tebeturi pagrindinę reikšmę suvokiant svarbias epochinės reikšmės problemas.
Antikinė senovė skirstė žmones sau būdingu mastu pagal jų atliekamą darbą. Darbas, reikalaujantis fizinių jėgų įtempimo, raumenų bei rankų darbas buvo laikomas žeminančiu laisvąjį žmogų: juos atlikti buvo skiriama vergams. Krikščionybė, plėtodama jau Senajame Testamente glūdinčias mintis, sukėlė tam tikrą pažiūrų perversmą. Ji remiasi Evangelijos turiniu, ypač faktu, kad tas, kuris, būdamas Dievas, tapo į mus viskuo panašus[11], didžiąją savo gyvenimo žemėje dalį atidavė dailidės darbui – fiziniam darbui. Pati ši aplinkybė yra iškalbingiausia „darbo evangelija“, parodanti, jog pagrindas vertinti žmogaus darbą – ne atliekamo darbo rūšis, bet faktas, kad jo atlikėjas yra asmuo. Darbo garbingumo šaknų reikia ieškoti ne objektyvioje, o subjektyvioje plotmėje.
Taip suvokiant darbą, savaime išnyksta pagrindas, kuriuo senovėje buvo skirstomi žmonės pagal jų atliekamo darbo rūšį. Tai nereiškia, kad žmogaus darbas, suprastas kaip objektas, negali ir neprivalo būti apskritai vertinamas bei kvalifikuojamas. Tai tiktai reiškia, kad pirmasis darbo vertinimo pagrindas yra pats žmogus – darbo subjektas. Su tuo čia pat siejasi labai svarbi etinio pobūdžio išvada: nors tiesa, kad žmogus skirtas ir pašauktas darbui, bet vis dėlto darbas yra žmogui, o ne žmogus darbui. Šioje išvadoje logiškai teikiama pirmenybė subjektyviai darbo reikšmei prieš objektyviąją. Taip suprantant, pripažįstama, kad įvairūs žmonių atliekami darbai gali būti didesnės ar mažesnės objektyvios vertės, tačiau pabrėžiama, kad jų vertinimo matas pirmiausia yra paties subjekto, arba asmens, taigi darbą atliekančio žmogaus orumas. Nepaisant darbo, kurį žmogus atlieka, ir priimant, kad jis yra žmogaus veikimo tikslas – kartais net labai sunkaus, – tas tikslas pats savaime neturi esminės reikšmės. Tikslas darbo – žmogaus atliekamo kiekvieno darbo, nors tai būtų grynai „paslauginis“, monotoniškas ar net niekinamas darbas, – galų gale lieka pats žmogus.
Grėsmė tikrajai vertybių gradacijai
(…) Naujaisiais laikais, vos pradėjus formuotis pramonės erai, krikščioniškoji tiesa apie darbą turėjo prieštarauti įvairioms materialistinėms ir ekonomistinėms srovėms.
Kai kurie tokių idėjų šalininkai suprato ir laikė darbą tam tikros rūšies „preke“, kurią darbėmys – pirmiausia pramonės darbininkas – „parduoda“ darbdaviui, o tasai yra kapitalo, arba visų darbą įgalinančių įrankių ir priemonių, savininkas. Toks darbo supratimas ypač vyravo pirmojoje XIX amžiaus pusėje. Vėliau tokie aiškūs formulavimai beveik visiškai išnyko ir užleido vietą humaniškesnei pažiūrai į darbą ir jo vertinimą. Santykiai tarp darbo žmogaus ir gamybos įrankių bei priemonių visumos buvo akstinas lygiagrečiai atsirasti įvairioms kapitalizmo ir kolektyvizmo formoms. Dėl naujų konkrečių sąlygų prie tų formų prisidėjo ir kiti socialiniai bei politiniai elementai: darbininkų sąjunga ir valdžios organų veikla, taip pat didelių transnacionalinių įmonių atsiradimas. Vis dėlto nuolatos tebegresia pavojus laikyti darbą savotiška „preke“ arba anonimine gamybai reikalinga „jėga“ (kalbama tiesiog apie „darbo jėgą“), ypač kai visą ekonominę problematiką lemia materialistinio ekonomizmo prielaidos.
Nuolatinė sistematinė proga, o tam tikru atžvilgiu net paskatinimas taip mąstyti ir vertinti glūdi pagreitintame visapusiškos materialinės civilizacijos vystymosi procese, kur didžiausia reikšmė skiriama objektyviajai darbo plotmei, paliekant nuošaly subjektyviąją plotmę – visa, kas tiesiog ar netiesiogiai siejasi su darbo subjektu. Visais tokiais atvejais, kiekvienoje tokioje socialinėje situacijoje atsiranda maišatis arba net atbulai pasukama tvarka, pirmąkart nusakyta Pradžios knygos žodžiais. Imama žmogų laikyti gamybos įrankiu[12], o turėtų jis – jis vienas, nepriklausomai nuo atliekamo darbo, – būti laikomas gamybos subjektu, jos kūrėju ir atlikėju. Tokį tvarkos apvertimą, nesvarbu, kokios programos vardu nei kokiu pavadinimu jis reikštųsi, derėtų pavadinti „kapitalizmu“ toliau išdėstoma prasme. Beje, „kapitalizmas“, kaip ekonominė-socialinė sistema, turi savo istoriškai susiklosčiusį turinį, priešingą „socializmui“ ir „komunizmui“. Tačiau analizuojant viso ekonominio proceso, o pirmiausia gamybos struktūros pagrindą – darbą, reikia pripažinti, kad pirmykščio kapitalizmo klaida gali pasikartoti visur, kur žmogus traktuojamas maždaug viename lygyje su materialinių produkcijos priemonių visuma, taigi laikomas įrankiu, o ne – sutinkamai su tikruoju žmogaus darbo orumu – subjektu ir atlikėju, kartu ir tikruoju viso gamybos proceso tikslu. (…)
Darbas ir asmens orumas
(…) Šis pagrindinis, pirminis Dievo planas iš atžvilgio į žmogų, sukurtą „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“[15], nebuvo atšauktas nei panaikintas nė tada, kai žmogus, nutraukęs pirmykštę sandorą su Dievu, išgirdo žodžius: „Veido prakaite valgysi duoną“[16]. Šiais žodžiais kalbama apie triūsą, neretai apie sunkų triūsą, kuris nuo tada lydi žmogaus darbą, nepakeisdamas tačiau fakto, kad darbas yra kelias, kuriuo eidamas žmogus įgyvendina savo viešpatavimą regimajam pasauliui, „apvaldydamas“ žemę. Triūsas yra visiems žinomas, nes tai visų patiriama realybė. Žino tai fizinio darbo žmonės, kuriems kartais tenka dirbti labai sunkiomis sąlygomis. Žino tai ne tik žemdirbiai, ilgas darbo dienas skirdami įdirbti žemei, kuri kartais teaugina „erškėčius ir usnis“[17], bet ir darbininkai kasyklose ir akmenų laužyklose, metalurgijos pramonės darbininkai prie aukštakrosnių, žino statybininkai, kurių gyvybei ir sveikatai gresia dažni pavojai. Jį patiria ir protinio darbo žmonės, žino mokslininkai, žino tie, kuriuos slegia atsakomybė už visuomenei svarbius sprendimus. Žino gydytojai ir ligonių slaugytojai, dieną naktį budintys prie ligonių. Žino moterys, kurių kartais tinkamai neįvertina visuomenė, net savoji šeima, bet kurios, kasdien triūsdamos, prisiima atsakomybę už namus ir vaikų auklėjimą. Tai žino visi darbo žmonės, kadangi darbas yra visų pašaukimas: tai žino visi žmonės.
Ir vis dėlto darbas su visu šiuo vargingu triūsu – gal ir dėl šio triūso – yra didelis žmogaus gėris. Nors šis gėris, kalbant šv. Tomo Akviniečio[18] žodžiais, paženklintas „bonum arduum“ – „sunkaus gėrio“ žyme, vis dėlto jis – žmogaus gėris. Jis yra ne tik „naudingas“ ar „malonus“ gėris, bet „garbingas“ gėris, žmogaus orumą atitinkantis, jį išreiškiantis ir padauginantis gėris. Norint tiksliau apibrėžti etinę darbo reikšmę, reikia pirmiausia turėti prieš akis šią tiesą: darbas yra žmogaus gėris – jo žmogiškumo gėris, nes darbu žmogus ne tik pertvarko gamtą ir pritaiko ją savo poreikiams, bet ir realizuoja pats save kaip žmogų, tam tikra prasme labiau „tampa“ žmogumi.
Be šios sampratos neįmanoma suvokti darbštumo dorybės reikšmės, negalima iš viso suprasti, kodėl darbštumas laikomas dorybe: dorybe (arba moraliniu įgudimu) vadiname juk tai, kuo žmogus, kaip žmogus, darosi geras[19]. Tačiau šis faktas nepaneigia mūsų teisėto susirūpinimo, kad žmogus, darbu sutaurindamas medžiagą, pats per darbą nepatirtų nuostolio savo orumui[20]. Juk darbas gali būti įvairiopai panaudotas prieš žmogų: galima žmogų nubausti priverstiniu koncentracijos stovyklos darbu, galima darbą paversti žmogaus priespaudos priemone, galima įvairiais būdais ir išnaudoti darbą, tai yra darbo žmogų. Iš to aiškėja moralinė pareiga darbštumą, kaip dorybę, sieti su socialine darbo tvarka, kuri leistų žmogui dirbant labiau „tapti žmogumi“, bet ne degraduotis darbu prarandant ne tiktai fizines jėgas (kas tam tikru mastu neišvengiama), bet, svarbiausia, ir savo orumą bei asmenybę.
Darbas ir visuomenė: šeima, tauta
Įvertinus žmogaus darbą asmens plotmėje, reikia pereiti į kitą, su darbu neatskiriamai susijusią vertybių sritį. Darbas sudaro pagrindą šeimos gyvenimui, kuris yra žmogaus įgimta teisė ir pašaukimas. Šios dvi vertybių sritys – viena susijusi su darbu, kita kylanti iš žmogaus gyvenimo šeimyninio pobūdžio – turi būti deramai tarpusavyje sujungtos ir tinkamai viena kitą remti. Galima sakyti, darbas yra sąlyga šeimai kurti, nes jai išlaikyti reikalingas priemones žmogus normaliai įgyja dirbdamas. Darbas ir darbštumas lemia visą auklėjimo procesą šeimoje kaip tik dėl to, kad kiekvienas „tampa žmogumi“ per darbą, tapimas žmogumi yra pagrindinis viso auklėjimo proceso tikslas. Čia aiškiai susitinka du darbo aspektai: vienas, įgalinantis išlaikyti šeimą, ir antras, padedantis įgyvendinti šeimos tikslus, ypač auklėjimą. Abu šie darbo aspektai yra susiję tarpusavy ir įvairiopai vienas kitą papildo.
Apskritai reikia priminti, kad šeima yra vienas iš svarbiausių orientacinių punktų, pagal kuriuos turi būti nustatoma žmogaus darbo socialinė etinė tvarka. (…)
Visą tekstą skaityti ČIA.
Tekstą internetui parengė Katalikų interneto tarnyba