Monika Midverytė OFS
Prieš porą metų, sulaukusi visuomenės pasipriešinimo, iš Lietuvos pasitraukė JAV energetikos bendrovė „Chevron“, pirmoji norėjusi išgauti skalūninę naftą ir dujas iš žemės gelmių. Šiuo metu šis klausimas grįžta ir vyriausybė tikisi pritraukti naujus investuotojus. Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas aiškina apie skalūnų angliavandenilių gavybos naudą ir mitus apie žalą aplinkai.
Pirmasis susitarimas dėl skalūninių angliavandenilių gavybos su „Chevron“ nepasisekė dėl visuomenės pasipriešinimo. Tikitės ir norėtumėte, kad antrą kartą pavyktų susitarti?
Esu Lietuvos geologijos tarnybos vadovas, todėl esu suinteresuotas, kad Lietuvoje būtų atliekami geologiniai tyrimai, teikiantys įvairiapusę naudą. Kartais sužinome tokių duomenų, kurie tuo metu atrodo nereikalingi ir beprasmiški, bet vėliau tampa labai svarbūs. Iš prieš kelis dešimtmečius kastų gręžinių buvo paimtas kernas ir dabar jis tarnauja tyrimams bei pačių skalūnų savybėms tyrinėti.
Šiuo metu kalbama apie angliavandenilių darbus, o konkrečiai – apie naftos žvalgybą. Jeigu investuotojams pasirodys prasminga ir ekonomiškai naudinga, atliks ir skalūnų tyrimus. Dabar visur skambant, jog vyksta skalūnų konkursas ir sudaryta skalūnų komisija, noriu pabrėžti, kad nei toks konkursas, nei komisija neegzistuoja. Tai visų pirma naftos darbų konkursas.
Lietuvoje šiuo metu dirba šešios naftos bendrovės, konkurso būdu gavusios licencijas išgauti angliavandenilius konkrečiuose plotuose. Pernai buvo išgauta 81 tūkst. tonų naftos, bet kasmet naftos tuose plotuose išgaunama vis mažiau, nes rastieji telkiniai senka. Mano galva, naftos sektorius turi teisę plėtotis, o ne užsidaryti.
Vyriausybei pateikėme nutarimą ir tikimės, kad bus išduotas leidimas septintai konkursą laimėjusiai bendrovei išgauti naftą Kudirkos–Kybartų plote. Ankstesni konkursai rengti prieš keletą metų ir bendrovės, laimėjusios konkursus, gavo licenciją konkrečiame plote atlikti angliavandenilių darbus. Mano minėtos bendrovės turi visą teisę ne tik išgauti naftą iš jų pačių išžvalgytų telkinių, bet ir dirbti su skalūnais. Skalūniniai darbai Lietuvoje gali būti vykdomi, tam nebereikia jokių papildomų konkursų. Dabar veikiančios bendrovės gali vykdyti skalūnų darbus, bet kol kas joms labiau apsimoka išgauti naftą.
Ketiname skelbti konkursą naftingam Šilutės–Tauragės plotui. Jeigu viskas vyks sėkmingai, konkursą laimėjusi bendrovė turės visas teises į angliavandenilių darbus. Nafta kol kas tebėra mums reikalinga.
Pradžioje buvo daug kalbama apie skalūnines dujas, jų naudą siekiant energetinės nepriklausomybės nuo rusiškų dujų. Dabar jau kalbama apie Lietuvos gelmėse esančią skalūnų naftą, o nebe dujas.
Taip, skalūnų tyrimų duomenys rodo, kad organinė medžiaga, esanti mūsų skalūnuose, nėra pakankamai subrendusi ir 70 proc. plote tebėra drėgnos naftos būsenos Tad Lietuvoje yra apie 70 proc. skalūnų naftos ir tikėtinai apie 30 proc. dujų. Labiausiai subrendusi organinė medžiaga kaip tik ir yra ties Šilute, ten galima hidrauliniu ardymu išgauti skalūninių dujų.
Kodėl, Jūsų nuomone, Lietuvai būtų naudinga hidrauliniu būdu išgauti naftą ir dujas, jeigu pagal dabartinius teisės aktus Lietuvai nubyrėtų trupiniai. Kitaip tariant, turime naudingųjų iškasenų savo žemės gelmėse, ateina kažkas iš užsienio, išgauna išteklius ir pirmus metus moka valstybei tik 1 proc. parduotos naftos, o likusį laiką – 15 procentų.
Lygiai tokia pati sistema dabar egzistuoja ir su nafta. Dar 1993 m. Vyriausybė priėmė nutarimą, kad naftos įmonės yra privatizuojamos. Naftos darbus, kaip ir daugelyje pasaulio vietų, vykdo privačios bendrovės, nes tai labai brangus ir rizikingas verslas. Vienas gręžinys kainuoja 10 mln. eurų. Ar valstybė būtų pajėgi pati išgauti angliavandenilius? Ne. Taip jau įprasta, kad privatus verslas investuoja savo lėšas, rizikuoja, atlieka tyrimus, o valstybė gauna atitinkamą mokestį už gamtos išteklius. Tas mokestis tikrai nėra mažas – naftai nustatytas 12 proc. mokestis nuo parduotos vertės, o skalūniniams angliavandeniliams – 15 proc. Tai tikrai didelė dalis, kurią gaus Lietuvos biudžetas. Visos pasaulio valstybės, galbūt išskyrus Norvegiją, kuri turi valstybinę įmonę „Statoil“, ir Lenkiją, turinčią bendrovę „Pgnig“, remiasi privačiu verslu. JAV dirba tik privačios bendruomenės, kurios investuoja, išgauna naftą, gauna pelną ir moka valstybei ar žemės gelmių savininkui nustatyto dydžio mokestį už išteklius.
Lietuva iš naftos ir skalūninių angliavandenilių gavybos (jeigu tokia bus), gaus stabilias pajamas į valstybės biudžetą. Dar prisideda pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis. Skaičiuojama, kad viena naftininko darbo vieta sukuria šešias darbo vietas aptarnaujančiame sektoriuje. Ar tai blogai?
Kaip pažvelgsime. Atsinaujinančios energetikos sektorius lygiai taip pat kuria darbo vietas.
Taip, visi, kurie kažką daro, kuria darbo vietas, o nieko nedarant darbo vietų tikrai neatsiras.
Hidraulinio ardymo technologijai priešinasi dalis JAV gyventojų, iš kur kilo visas šis verslas. Pavyzdžiui, Niujorko valstijos gubernatorius Andrew Cuomo draudžia skalūninių angliavandenilių gavybą savo valstijoje kaip keliančią pavojų žmonių sveikatai. Didžiojoje Britanijoje tęsiasi demonstracijos ir keturiasdešimtyje potencialių gavybos teritorijų uždrausta išgauti skalūninius angliavandenilius. Ką galite atsakyti į tų žmonių nuogąstavimus, nes tikrai nepanašu, jog žmonės skirtingose šalyse išsigalvoja problemas neturėdami tam jokio pagrindo.
Yra tam tikras pagrindas, bet tai daugiau politikų pramanytas pagrindas. Pats lankiausi JAV skalūnų gavybos gręžinių verslovėse, bendravau su valstybės departamento pareigūnais ir specialistais. Valstybės departamentas formuoja prezidento politiką ir, jeigu departamento specialistai klaidintų ar teigtų melagingą informaciją, aišku, kuo baigtųsi prezidentui. Valstybės pareigūnų, atsakingų už aplinkos apsaugą, teigimu, Amerikoje nėra nė vieno įrodyto atvejo, kad dėl hidraulinio ardymo būtų buvęs užterštas požeminis vanduo. Nuogąstauti galima dėl bet kokių veiklų, bet kokia žmogiškoji veikla potencialiai yra kažkiek pavojinga. Hidraulinio ardymo pavojus aplinkai tikrai yra perdėtas, pramanytas ir realiai neegzistuojantis.
Žinoma, kai išgręžta šimtai tūkstančių gręžinių, be abejo, pasitaiko pavienių atvejų, kai kažkas buvo nesuvaldyta, hidraulinio ardymo skystis iššovė ar pateko į nuotekas netinkamai išvalytas. Taip, tokių atvejų yra, bet procesas kontroliuojamas ir tikrai nekelia ypatingos grėsmės aplinkai.
Nuvykęs bendravau su keletu aktyvių Amerikos bendruomenių, kurios priešinasi hidrauliniam ardymui, ir tikrai supratau, kodėl jos priešinasi. Viena iš jų – Dentono miestelio bendruomenė. Tai labai puikus akademinis miestelis Teksaso valstijoje. Klausėme, kodėl jie priešinasi gavybai. Žmonės paaiškino, kad vietos savivaldybė suteikė leidimus įrengti skalūninių dujų gręžinius 150 m atstumu nuo gyvenamųjų namų. Galite įsivaizduoti, koks tai didžiulis nepatogumas? Žmogus yra įsigijęs puikų namą, o šalia jo gręžiamas gręžinys. Tai tikrai baisiai nepatogu, triukšmas, dulkės, dyzelinių variklių teršiamas oras. Jeigu pas mus išdavinėtų tokius leidimus, aš irgi priešinčiausi skalūnų gavybai.
Tačiau neturiu faktų, jog kažkas būtų užteršta dėl hidraulinio ardymo. Juo labiau kad dirbame su lenkų kolegomis, važinėjame prie kiekvieno jų skalūninio gręžinio, kur vyksta didžiulio masto hidraulinis ardymas. Ten atliekamas kruopščiausias monitoringas, tiek seisminis, tiek požeminio vandens, tiek paviršinio vandens ir oro kokybės. Hidraulinis ardymas jokios įtakos aplinkai nedaro.
Seimas svarstys Žemės gelmių įstatymo pataisas, kuriomis siūloma „atsisakyti valstybės institucijų prievolės vykdyti kompleksinį (hidrogeologinį, seisminį, geocheminį, oro ir kt.) monitoringą išsklaidytųjų angliavandenilių išteklių tyrimo ir naudojimo plote. Šį monitoringą turėtų vykdyti ūkio subjektai.“ Ar tai neprasilenkia su logika, kad valstybė nebetikrintų to, kas daroma, o pats privatus verslas save tikrintų?
Ne visai taip. Aplinkos monitoringo įstatyme, kuris remiasi europine direktyva, nustatyta, jog privaloma atlikti valstybinį, savivaldybių ir ūkio subjektų monitoringą. Kiekvienas ūkio subjektas, vykdantis potencialiai taršią veiklą, privalo vykdyti savo veiklos stebėseną.
Kiekvienas ūkio subjektas negali būti stebimas valstybės lėšomis, jis pats moka už savo monitoringą. Lygiai taip pat dabar norima nustatyti, kad ir kompleksinį monitoringą finansuotų įmonės, vykdančios hidraulinį ardymą. Tokie reikalavimai nustatyti tik šiai verslo rūšiai. Tačiau ūkio subjekto vykdomą monitoringą kontroliuos valstybinės institucijos. Noriu pabrėžti, kad hidraulinio ardymo projektams bus nustatytas didžiulės apimties aplinkos monitoringas.
Kitas dominantis klausimas yra metano nuotėkis iš hidraulinio ardymo gręžinių. Tai viena iš priežasčių, kodėl šią gavybos rūšį skeptiškai vertina aplinkosaugos specialistai ir politikai. Paskaičiuota, kad JAV iš gręžinio „pabėga“ apie 3–8 proc. išgaunamų gamtinių dujų. Metanas yra apie 30 kartų agresyvesnės šiltnamio efektą stiprinančios dujos už anglies dioksidą. Todėl žala aplinkai gana žymi. Tuo labiau neaišku, ar kol pasistatysime gręžinius, skalūninių angliavandenilių gavyba tebebus suderinama su vis griežtėjančiais tarptautiniais aplinkosaugos reikalavimais.
Man nėra žinoma, kad metanas iš gręžinių patektų į atmosferą. Metanas išsiskiria į aplinką iš įvairių gamtinių objektų – pelkių, durpynų, dumblo nuosėdų. O kad jis patenka į aplinką iš skalūnų gavybos objektų, aš netikiu ir tokių duomenų neturiu. Tai nesuderinama su pačiu gavybos verslu, juk siekiama išgauti kuo daugiau dujų, niekas nesuinteresuotas, kad dalis jų nutekėtų į aplinką. Kiek teiravausi JAV aplinkos apsaugos pareigūnų, didesnių metano nuotėkių tikrai nebuvo pastebėta.
Vis dėlto nemanote, kad skalūninių angliavandenilių gavyba prieštarauja mūsų aplinkosaugos tikslams? Vienas iš argumentų už skalūninių dujų gavybą Lietuvoje buvo energetinė nepriklausomybė nuo rusiškų dujų. Tas argumentas tartum atkrito, nes turime savo SGD terminalą, o Lietuvoje daugiau nei dujų yra skalūnų naftos.
Niekaip nesiečiau ekonominės naudos ir energetinės nepriklausomybės su skalūnų išgavimu. Tai visiškai ne tie masteliai. Lietuva kasmet sunaudoja tris milijardus kubinių metrų dujų savo reikmėms. Tokių kiekių skalūnų dujų tikrai nebus: tai bus mažas lašas, turintis tik ekonominę vertę – naudą vietos bendruomenėms ir valstybės biudžetui. Pagal dabartinį įstatymą nustatyta, kad 10 procentų mokesčio už angliavandenilius tenka savivaldybės, kurioje vyksta gavyba, biudžetui.
Tačiau Lietuvoje galimų išgauti angliavandenilių kiekiai tikrai neturės įtakos energetinės nepriklausomybės tikslams.