Veidaknygė
Pasibaigus egzaminų sesijai ir atsiradus kiek daugiau laiko, pamaniau, kad galbūt verta pasidalinti įdomesne info ir su facebooko draugais. Tiek apie studijų turinį, tiek apie studijų procesą bei kažkiek ir apie platesnį Londono kontekstą.
Jei trumpai, mano studijose King’s College of London svarbiausi yra du objektai – Rusija (jos politika ir ekonomika) ir energetika (iš politinės ekonomikos, o ne inžinerinės perspektyvos). Todėl jei nepabos, pabandysiu karts nuo karto pasidalinti įspūdžiais bei adaptuotais pasiruošimo seminarams ir paskaitoms užrašais. Turėtų būti tokie paskiri įdomesnių (bent jau man) kampų ir literatūros atmintinės gabaliukai.
Pradėkime, tarkim, nuo šio. Kiek iš viso yra Rusijų?
Lietuvos viešojoje erdvėje nuo Rolando Pakso netikėto išrinkimo prezidentu laikų atsirado populiari perskyra tarp dviejų Lietuvų. Viena – daugiau susikoncentravusi didmiesčiuose, ekonomiškai sėkmingesnė, labiau išsilavinusi, vartojanti įvairesnį informacinį turinį bei labiau linkusi balsuoti už centro-dešinę ir pozityviau vertinti Lietuvos pasiekimus bei ateitį. Antra Lietuva – atitinkamai priešingai.
O ar panašios perskyros pritaikytinos ir dabartinei Rusijai? Kaip pasidalinusi jos visuomenė plačiąja prasme bei kuri Rusijos dalis turi daugiausia potencialo pokyčiams pradėti?
Viena iš geriausių dabartinės Rusijos politinės bei socialinės geografijos eksperčių Natalija Zubarevich pateikia tokį atsakymą – yra 4 Rusijos.
Pirmoji Rusija – tai didžiųjų miestų Rusija. Tokių miestų, kur gyventojų skaičius viršija pusę milijono (o tokių yra daugiau nei 30). Be abejo, šie miestai nėra homogeniški ir Sankt Peterburgas bei Maskva labai stipriai skirsis nuo Novosibirsko ar Kazanės. Tačiau socialiniu požiūriu yra ir daug dalykų, kurie juos vienija labiau negu skiria. Juose veikia universitetai, didesnis pragyvenimo lygis bei platesni vartojimo pasirinkimai, didelė interneto skverbtis, veikia smulkus ir vidutinis verslas, jie nuolat pasipildo jaunimu, migruojančiu iš mažesnių miestelių bei kaimiškų vietovių. Pirmosios Rusijos santykinis dydis dėl vidinės migracijos nuolat auga ir artės link trečdalio gyventojų. Ir būtent čia yra didžiausias potencialas protesto judėjimams ir nepasitenkinimui režimu, nes čia koncentruojasi Rusijos išsilavinusi vidurinė klasė, kurią užknisa korupcija, nepotizmas, prastos viešosios paslaugos bei institucinė stagnacija.
Čia koncentruojasi paklausa Aleksejui Navalnui bei institucinei modernizacijai bei čia nuvilnydavo protestai, reikalaujantys pokyčių iš Kremliaus režimo. Ir pirmiausia, ne tik ir ne tiek ekonominių, bet institucinių bei politinių. Kita vertus, ekonominės krizės pirmiausia kerta per šią aktyvesnių, mobilesnių gyventojų dalį bei priverčia labiau susirūpinti darbo paieška negu skirti laiką protestams. Taip pat skatina jaunus profesionalus emigruoti ir darbo ieškoti už šalies ribų. Apibendrintai tariant, ekonominiai sunkumai mažina Pirmosios Rusijos aktyviosios dalies protesto potencialą.
Antroji Rusija – tai santykinai nedideli miestai – paprastai nuo 50 (bet kartais ir nuo 20) iki 250 tūkst. gyventojų bei papildomai 12-a didesnių industrinių miestų. Čia dominuoja dviejų tipų darbai – a) viešajame sektoriuje; b) žemos kvalifikacijos darbai pramonėje – gamyklose, fabrikuose. Politinio protesto potencialas mažas, nes darbo vietos labai priklausomos nuo valdžios (tiesiogiai arba per subsidijas gamykloms), silpnai išvystytas smulkaus ir vidutinio verslo sektorius, o aktyvesnė ir sėkmingesnė gyventojų dalis, ypač jaunimas, migruoja iš čia į didžiuosius miestus, kur geresnės tiek išsilavinimo, tiek užimtumo galimybės. Kita vertus, skirtingai nuo Pirmosios Rusijos, kuriai ekonominiai sunkumai ir krizės mažina motyvaciją protestuoti, gal kiek paradoksalu, bet stiprios ekonominės krizės atveju Antroji Rusija kaip tik būna pasirengusi išeiti į gatves.
Motyvacija visiškai skirtinga – protestuotų ne dėl politinių laisvių ir ne dėl reformų ar valdžios korupcijos, o priešingai – dėl to, kad valdžia ir toliau užtikrintų socialinį stabilumą bei subsidijuotų neefektyvias pramonės šakas bei konkrečias bendroves. Kitaip tariant, kad žmonės turėtų darbo ir už ką pavalgyti. Tipiškas ir chrestomatinis pavyzdys galėtų būti, kaip Putinas per krizę po darbuotojų protestų nedideliame Pikalevo miestely įjungęs rankinį valdymą atvyksta į bendrovę ir paniekinamai numesdamas tušinuką priverčia įmonės savininką milijardierių Olegą Deripaską pasirašyt po įmonės gelbėjimo susitarimu bei po to atima tušinuką atgal (vertas peržiūros šis trumpas BBC video).
Trečioji Rusija – iš lėto nykstanti kaimiškoji ir mažujų miestelių Rusija, gyvenanti periferijoje ir daugiausia besiverčianti iš žemės ūkio bei natūrinio ūkio (renka grybus, uogas, žvejoja), smulkios šešėlinės ekonomikos, yra žemo išsilavinimo, labai mažų pajamų ir mažo mobilumo, protesto potencialas yra minimalus. Jie save suvokia kaip labiau priklausomus nuo derliaus ir gamtinių sąlygų nei nuo valdžios politikos, kuri yra labai toli ir jie neturi net menkiausių vilčių ją pakeisti. Gabesnis jaunimas migruoja iš Trečiosios Rusijos į Antrąją.
Galiausiai – Ketvirtoji Rusija. Tai yra iš ankstesnės tipologijos, grindžiamos populiacijos dydžiu, išsiskirianti kategorija. Tai Šiaurės Kaukazo ir Pietų Sibiro (Tuvos ir Altajaus) Rusija. Čia gyvena apie 6 proc. populiacijos. Čia yra miestų, kurių dydis su priemiesčiais artėja prie milijono (pvz., Machačkala Dagestane), o kaimo vietovėse, skirtingai nuo kitų Rusijos regionų, čia gyventojų skaičius auga, jaunimas iš kaimų važiuoja į miestus, bet ten darbo nėra, išsilavinimo gero taip pat. Klesti korupcija, egzistuoja klanai, rusena ir religinė bei etninė įtampos ir konfliktai. Rusijos federalinė valdžia remiasi klanų lyderių kooptacija bei pumpuoja į šį regioną dideles lėšas, tačiau dėl korupcijos daugumos gyventojų jos nepasiekia. Ketvirtoji Rusija – rusenanti parako statinė, bet vėlgi galima protesto vidinė dinamika yra dėl visai kitokių priežasčių nei Pirmosios ir Antrosios Rusijos atvejais.
Apibendrinant: ką stengiasi daryti Kremlius – tai supriešinti šias sąlygines Rusijas, o ypač Pirmąją ir Antrąją. Pateikdamas save kaip stabilumo (nors ir neefektyvaus) garantą Antrosios Rusijos akyse, jis vaizduoja Pirmosios Rusijos reformų siekius kaip pražūtingus Antrajai Rusijai.
Kremliaus pamatai rimtai pradėtų drebėti ypač tada, kai Pirmosios ir Antrosios Rusijos interesai ir ateities matymas sutaptų bei iškiltų jų interesų suderinamumą galintys pademonstruoti nauji lyderiai.
Pagal Natalia Zubarevich, „Four Russias: Human Potential and Social Differentiation of Russian Regions and Cities“ iš „Russia 2025: Scenarios for the Russian Future“, sudarytojai M. Lipman ir N. Petrov, Palgrave Macmillan UK, 2013.