Agnė Kairiūnaitė | LRT KLASIKAI laida „Manasis aš“ | LRT.lt
Šio meto žmonės patys baisiausi – jie enciklopediškai pakaustyti, bet neturi dvasios, iš žinojimo nieko nekuria, nėra proto ir širdies harmonijos. Taip LRT KLASIKAI sako režisierius Jonas Vaitkus. Anot jo, po truputį atsiras tokių, kurie atsigręš į save: „Arba pati gamta tai sutvarkys, arba gyvenimas taip trinktelės į pakaušį, kad žmonės atsipeikės – pamatys, kad esame žmonių, o ne gyvulių planeta.“
Į Nacionalinį Kauno dramos teatrą grįžote po dešimtmečio. Kodėl?
Taip jau atsitiko, reiškia, kažkokie ryšiai išlieka. Buvau tai pažadėjęs, kai švęstas teatro jubiliejus, kviesti visi režisieriai. Aš vis nesugebėdavau rasti laiko, bet turėjau tą įsipareigojimą. Dabar tam pats laikas, tad grįžau.
Koks jausmas dabar dirbti Kaune?
Jausmas, žinoma, prieštaringas, viskas jau yra kitaip. Bet jei teatras sugeba išlaikyti tą teatro bacilą, jis išlaiko ir gyvastį. Žmonės jau kitokie, kitokia pasaulėjauta, pasaulėžiūra. Nors, kiek man teko susidurti ir su jaunesniais, ir su vyresniais, bėdos ir skauduliai – tie patys. Gal tik yra daugiau abejingumo. Lyg ir skauda, bet niekas neišsako rimtos priežasties, kodėl.
Nesigilinama, nenorima gilintis arba manoma, kad gilintis į tokius dalykus – bergždžias reikalas. Niekas tuo netiki, tik pačiu savimi. Jaučiu lyg abejingumą, nusivylimą, lyg netikėjimą arba rimtos perspektyvos neturėjimą.
Sakote, kad žmonės kitokie. O ar jūs toks pat?
Aš taip pat kitoks. Bet aš neatšalau savo požiūriu į teatrą ar jo prasmę, jo reikalingumą. Gal kuo nors kitu ir negaliu užsiimti. Jaučiu, kad dar yra dėmesys ir kažkoks poreikis, yra žiūrovų, žmonių, kuriems įdomu, ką darau teatre. Tad tuo ir gyvenu.
Be to, visad dirbu su jaunimu, daug bendradarbiauju su studentais, jaunaisiais aktoriais. Tad turiu ryšį ir su jaunais žmonėmis, ir su vyresniais už save. Nėra kada ilsėtis, nurimti. Ir neturiu tokio jausmo, kad man neįdomu, nebetikiu ir pan.
Pagal Thomo Manno kūrinį „Fjorenca“ pastatėte spektaklį Kauno dramos teatre. Iki šiol jis statytas Lietuvoje nebuvo, kodėl?
Priežasčių nežinau. Nors rengiami festivaliai ir pan., rimto susidomėjimo nėra, užsiimama paviršutiniška veikla. Gal todėl ir neatkreiptas dėmesys.
Pati pjesė – apie liberalizmo krizę, apie kurią daug kalba Europos mąstytojai, visuomenė. Kaip, jūsų manymu, Europa priėjo iki tokios krizės?
Priėjo, nes nėra supratimo apie žmogų. Apie tai, kad žmogus ne daržovė, ne išnaudojimo, pavergimo objektas. Žmogų nuo pat pradžių pradeda bombarduoti įvairiais dalykais, kurie sunaikina pradinę – gamtos ar Dievo duotą – sielą. Ji tuoj pat gali užgesti, jei tik patenka į tam tikrą terpę, o tokia terpė labai akivaizdi. Ji labai nepalanki žmogaus vystymuisi – tai buvimas motinos įsčiose, gimimas ir kokie 3–5 pirmieji metai.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale LRT.lt ČIA.