Bernardinai.lt
Rugsėjo 18 dieną Škotijoje įvyks referendumas, kurio dalyviai turės nuspręsti, ar jų valstybė ir toliau priklausys Didžiajai Britanijai. Kai buvo paskelbta šio referendumo data, atrodė, kad jis tik sukels diskusijų, tačiau nepritrauks pakankamai rėmėjų. O dabar situacija keičiasi ir labai tikėtina, kad referendumo šalininkai gali pasiekti sėkmę.
Neseniai gavau elektroninį laišką iš vieno kampanijos už Škotijos nepriklausomybę lyderių. Dar prieš pusmetį jis svajojo apie orų pralaimėjimą. Dabar jis buvo lakoniškas: „Panašu, kad tai jau vyksta.“ Iš tiesų pirmą kartą sociologinės apklausos rodo, kad atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos šalininkų kiek daugiau nei priešininkų. Toks įvykių posūkis, pasak vieno iš ekspertų, gali būti pretekstas „gaisrui miške“. Škotijos Britanijos sudėtyje šalininkų stovykloje jau dabar jaučiamas dūmų kvapas. Jie girdi gandų apie eiles, kuriose stovi žmonės, norėdami užsiregistruoti rugsėjo 18 dieną vyksiančiame referendume. Jie mato, kaip atsiranda vis daugiau baltų-mėlynų plakatų ir ženklelių, girdi pokalbių apie prognozuojamą rekordinį aktyvumą – ir jiems neramu, jog visa tai ženklai, rodantys, kad atsiskyrimas labai realus. Dar blogiau – referendumo priešininkų stovykloje prasideda rietenos ir tarpusavio kaltinimai. Tai primena dar gyvo paciento skrodimą. Vienas iš mano kalbintų aktyvistų įsitikinęs, kad viską baigia „sumauti“ konservatoriai. Škotams nepriimtina tokia Škotija, kurią siūlo konservatyvūs politikai: su visuomenei svarbių objektų privatizacija, išmokų mažinimu ir naujais keistais mokesčiais. Škotai mano, kad viso to nebūtų, jei Vestminsteryje posėdžiautų leiboristų valdžia. Tai gera galimybė išsilaisvinti nuo Britanijos, valdomos torių, kurių politika, dažniausiai už leiboristus balsuojantiems škotams, nepriimtina ir skatina galvoti apie atsiskyrimo privalumus. Tiesa, kiti apžvalgininkai tvirtina, kad Škotijos nepriklausomybės šalininkų pergalė įmanoma kaip tik dėl to negatyvo, kuris nuolat sklinda iš kampanijos už sąjungos išlaikymą.
Sąjungos šalininkų kampaniją derėjo pradėti nuo širdingumo ir šiltų tonų – nuo pagyrų tam, kuo Britanija visada buvo ir kuo siekia būti, ir negatyvą palikti tik paskutinei daliai, parodant atsiskyrimo pavojus. Tačiau kampanijos „Better Together“ atstovai nuo pat pradžių akcentavo negatyvą – nuolat kraipydami galvas ir tvirtindami, jog nieko iš to neišeis, – todėl dabar škotai nebekreipia dėmesio į jų perspėjimus. Ko dabar jie turėtų griebtis? Kiek gali pasitarnauti 1995 metais Kvebeke vykęs referendumas, kai pavyko vis didėjančią „taip“ tendenciją paskutinę minutę nuvairuoti į „ne“? Dar vienas perspėjimas apie ekonominę krizę, kurią pateiktų kuris nors bankas ar megakorporacija? Tačiau tokie perspėjimai daugiau neveikia škotų. Kalbant apie „Better Together“ taktiką, akivaizdu, kad jie padarė klaidą, nuspręsdami kovoti nacionalistų pasiūlytoje teritorijoje. Būtent Alexas Salmondas įrašys klausimą į referendumo biuletenį. Alistairas Darlingas jau palaimėjo jam kovą dėl formuluočių. Jis aktyviai aiškina, kad pasisako prieš „nepriklausomybę“. Tačiau pastarasis žodis apskritai neturėjo garsiai nuskambėti. Daug geriau buvo kalbėti apie „atsiskyrimą“ ar net „iširimą“.
Kokias išvadas turėtų padaryti tie, kurie gyvename ne Škotijoje? Kaip centro kairės britai, gyvenantys už Škotijos ribų, turėtų reaguoti į apklausų duomenis ir į tai, kad yra didelė galimybė, jog škotai pasirinks atsiskyrimą?
Kai kurie stebi tai, kas vyksta Škotijoje, su tam tikru pavydu: mes pasiilgome tokių audringų viešų debatų, nesibaigiančių audringų ginčų smuklėse, bendro pagyvėjimo visuomenėje. Jie puikiai supranta, kokia gundanti yra galimybė nutraukti ryšį su ta sistema, kurioje centras visada buvo ir bus Londono Sitis.
Jau esu rašęs: labai tikėtina, jei gyvenčiau Škotijoje, taip pat balsuočiau už atsiskyrimą. Tačiau aš gyvenu už kelių šimtų mylių ir dabar, kai šansai, jog Škotija taps nepriklausoma, labai išaugo, labai to nenoriu. Kai galvoju apie galimybę pabusti rugsėjo 19 dieną ir sužinoti, kad sąjunga nutraukta, mane apima liūdesys. Puikiai suprantu, jog škotai turi teisę patys spręsti savo likimą, ir kiekvienas sąjungos narys gali bet kurią akimirką palikti sąjungą. Tačiau tai, kad tai jų pasirinkimas, tikrai nereiškia, jog mes į tai neturime niekaip reaguoti. Net jei mūsų reakcija pernelyg emocionali. Kad ir ką kalbėtų politikai, valstybingumo klausimas visada kelia daug emocijų. Škotų sprendimas turės įtakos visiems britams. Mūsų valstybė keisis, Pradėkime nuo to, jog atsiskyrus Škotijai, Didžioji Britanija netektų trečdalio teritorijos ir dešimtadalio gyventojų. Škotijos kalnai ir ežerai nepranyks, tačiau jie jau priklausys užsienio valstybei. Jie jau nebebus mūsų bendro paveldo dalis. Gerai pamenu vieno čeko žodžius apie tai, jog kai jis sužinojo apie Slovakijos atsiskyrimą, jam tai priminė amputaciją.
Pati sąvoka „britiškas“ taps beviltiškai pasenęs, pernelyg platus ir vargiai ar tinkamas nusakyti, kas liko iš Jungtinės Karalystės. Toje valstybėje, kuri liks, anglai sudarys devyniasdešimt nuošimčių gyventojų, o dar dešimt procentų teks valams ir airiams. Sąvoka „britas“ buvo kritikuojama dėl prasminio neaiškumo, tačiau buvo labai patogus, ypač tautinėms mažumoms, kurios džiaugėsi Britanijos daugiakultūriškumu. Valstybėje, kur taikiai sugyvena keturios tautos, jaukiau jautėsi ir kitų tautų atstovai. Jau pripratome prie tokių sąvokų, kaip „britas musulmonas“, „britas žydas“ ar „britas juodaodis“. Tačiau jei škotai balsuos už atsiskyrimą, „brito“ sąvoką keis „anglo“ sąvoka, ir tada galime susidurti su kalbiniais sunkumais.
Dar vienas dalykas – leiboristams bus daug sunkiau įsitvirtinti Vestminsteryje netekus tradicinės paramos Škotijoje. Viskas dar sudėtingiau. Iki šiol Didžioji Britanija buvo įdomaus eksperimento vieta, kur vietinis suverenitetas buvo derinamas su bendryste vienoje valstybėje, kur buvo solidariai dalijamasi rizika ir pasiekimais. Škotijos nepriklausomybės pergalė bus to eksperimento pabaiga.
Taigi, puikiai suprantu škotų entuziazmą ir pagundas, tačiau kartu tikiu, kad jie dar nenuspręs atmesti įdomų ir perspektyvų neišnaudojusį Didžiosios Britanijos eksperimentą. Puikiai suprantu, kad mano noras egoistiškas: mane labai jaudina, kaip teks gyventi valstybėje, jei ji neteks labai svarbios savo dalies – Škotijos.
Parengta pagal The Guardian