1830 metais jaunas prancūzų aristokratas apsilankė Jungtinėse Valstijose, kad pats pamatytų naują Amerikos demokratijos fenomeną, paremtą principiniu Bažnyčios ir valstybės atskyrimu. Natūralu, kad jis tikėjosi išvysti sekuliarią visuomenę, kurioje religija, netekusi galios, taip pat nebeturi ir jokios įtakos. Tačiau tai, ką jis pamatė, buvo visai priešinga – visuomenę, kuri iš tiesų buvo labai religinga, visuomenė, kurioje religija, tariant jo paties žodžiais, buvo „pirmoji iš visų politinių institucijų“, arba, kaip mes pasakytume šiandien, svarbiausia pilietinė institucija. Jaunasis aristokratas buvo Alexis de Tocqueville’is ir knygoje, kurioje jis aprašė savo patirtį, t. y. Amerikos demokratijos patirtį, jis teigė: „XVIII a. filosofai turėjo sukūrę labai paprastą paaiškinimą palaipsniui tikėjimo silpnėjimui: religinis įkarštis turėjo nuslopti plintant apšvietai ir laisvei.“ Kitais žodžiais tariant, A. de Tocqueville’is teigė, kad kiekvienas save gerbianti XVIII a. intelektualas manė, kad religija miršta paguldyta į intensyvios terapijos skyrių ir vienintelis dalykas, kurio reikia, tai šiek tiek pagalbos šiame kelyje – asistuojamos savižudybės. „Tačiau įdomu tai, kad faktai visiškai neatitinka šios teorijos“,– rašė Tocqueville’is. Tad jam kilo klausimas: kaip nutiko, kad religija vis dėlto nemirė, nors visi tai ir prognozavo?
Prabėgo 180 metų nuo to laiko, kai Tocqueville’is užrašė šiuos žodžius, tačiau intelektualai iki pat šiol daro tą pačią klaidą. Štai, pavyzdžiui, šiandien Amerikoje maldos namuose kas savaitę lankosi daugiau žmonių nei teokratiniame Irane: 40 proc. JAV ir 39 proc. Irane. Negana to, prabėgus pusei amžiaus nuo to laiko, kai pirmininkas Mao paskelbė, kad Kinijoje nebėra vietos religijai, praktikuojančių krikščionių šioje šalyje yra daugiau nei Komunistų partijos narių. Vienaip ar kitaip religija nemirė. 2009 metais „The Economist“ redaktorius ir korespondentas Vašingtone išleido knygą „Dievas sugrįžo“ – išskirtinis pavadinimas kaip „The Economist“ redaktoriui. 2000 metais Harvardo sociologas Robertas Putnamas išleido knygą „Baulingas vienam“, kurioje iškėlė savo žymiąją tezę, kad kaip niekada daug amerikiečių šiandien žaidžia boulingą, tačiau kaip niekada mažai jų stoja į boulingo klubus ar lygas. Kitais žodžiais tariant, jie žaidžia vieni. Putnamas tai pasitelkė kaip simbolį, iliustruojantį, kad JAV prarado bendruomenę, kad nebėra to, ką Amerikos ekonomistai ir sociologai vadina „socialiniu kapitalu“. Tad 2000 metais jis argumentavo, kad Amerikoje nebėra socialinio kapitalo. Po dešimties metų jis išleido knygą „Amerikos malonė“, kurioje aprašė savo atradimą, kad socialinis kapitalas Amerikoje puikiai gyvuoja vienoje vietoje – maldos namuose. Per ketverius tyrimo metus Putnamas atrado, kad reguliariai bažnyčioje ar sinagogoje besilankantys asmenys labiau yra linkę aukoti labdarą – nesvarbu ar religinėms, ar sekuliarioms organizacijoms – nei tie, kurie reguliariai nesilanko maldos namuose. Besilankantieji bažnyčioje ar sinagogoje taip pat dažniau yra linkę dirbti neatlygintiną savanorišką darbą, duoti išmaldą benamiams, palikti daugiau arbatpinigių pardavėjui, tapti kraujo donorais, padėti kaimynams apsipirkti, pagelbėti atliekant namų darbus, praleisti laiką su depresija sergančiu žmogumi, užleisti į priekį persirikiuoti bandantį vairuotoją, pasiūlyti nepažįstamam vietą atsisėsti ar padėti susirasti darbą. Nėra jokio gero darbo, kurį apklausoje dalyvavę sekuliarūs amerikiečiai praktikuotų labiau nei jų tikintys kolegos. Tačiau visa tai neapsiriboja tik šiomis išvadomis: dažnai maldos namus lankantys asmenys taip pat yra aktyvesni piliečiai – jie dažniau priklauso bendruomeninėms organizacijoms, ypač toms, kurios yra susijusios su jaunais žmonėmis, sveikatos, menų ar poilsio klausimais. Labiau tikėtina, kad jie prisijungs prie vietos bendruomenių ar pilietinių grupių, profesinių ar religinių asociacijų. Labiau tikėtina, kad šios grupėse jie bus pareigūnais ar komitetų nariais. Jie aktyviai įsitraukia į lokalinį pilietinį gyvenimą, pradedant vietos savivaldos rinkimais ir baigiant miestelio susibūrimais bei demonstracijomis. Jie yra neproporcingai atstovaujami aktyvistų, pasisakančių už socialines ir politines reformas, gretose. Jie dalyvauja, įsitraukia ir yra labiau linkę vadovauti. Skirtis tarp jų ir sekuliarių amerikiečių yra didelė.
Pasirodo, kad religingumas tampa geriausiu indikatoriumi pilietiniam įsitraukimui nustatyti. Šis rodiklis yra tikslesnis nei išsilavinimas, amžius, pajamos, lytis ar rasė. Beje, religingi asmenys, kurie nuolatos lankosi sinagogoje ar bažnyčioje, dažniau teigia esantys laimingi ir taip pat gyvena ilgiau. Putnamo knyga parodo ne tik tai, kad religija nemirė, tačiau ir yra pamatinis ir pirminis bendruomeniškumo ir altruizmo šaltinis. Be to, Putnamas skelbia, kad tyrimas Didžiojoje Britanijoje, nors jo rezultatai dar nepaskelbti, tačiau patvirtina tas pačias išvadas.
Škotų istorikas Niallas Fergusonas savo knygos „Civilizacija: Vakarai ir kita“ pabaigoje pasakoja įdomią istoriją. Jis rašo, kad Kinijos socialinių mokslų akademija gavo užduotį atsakyti į klausimą, kaip Vakarai sugebėjo pralenkti Kiniją. Iki 1500 metų Kinija prieš Vakarus pirmavo praktiškai visais technologijos aspektais: spausdinimu, keramika, audimu, vandens malūnais ir t. t. Visose šiose srityse Kinija buvo visa galva aukščiau nei Vakarai. Tačiau XVI a. Vakarai aplenkė Kiniją ir pirmavo iki pat šiol. Tad Kinijos Socialinių mokslų akademijai buvo pavesta atrasti, kas gi Vakarams suteikė išskirtinį pranašumą. Tyrimą atlikę mokslininkai paskelbė tokią išvadą: „Pirmiausia mes manėme, kad buvo jūsų ginklai, nes jūs turėjote geresnių ir didesnių ginklų nei mes. Tada mes atlikome išsamesnę studiją ir nustatėme, kad ne, nes viską lėmė jūsų politinė sistema. Demokratija davė jums geresnių ginklų. Tada dar išsamiau pastudijavome ir supratome, kad tai būta rinkos, nes jūsų ekonominė sistema suteikė jums demokratiją ir geresnių ginklų. Išskyrus pastaruosius 20 metų mes atradome, kad tai buvo jūsų religija.“
Štai koks buvo Kinijos socialinių mokslų akademijos atradimas. Aš leidiniui „The Times“ parašiau apie tai žaismingą rašinį, kuriame teigiau, kad šiandien, jei esate vakarietiškas krikščionybės vartotojas, galite atrasti, jog ant jūsų produkto puikuojasi etiketė „Pagaminta Kinijoje“, tačiau, nepaisant to, tai vis tiek verta pirkti.
Tad štai kokia situacija: turime įrodymų, kaip sistemiškai intelektualai neteisingai suvokė religijos bei religingumo prigimtį, ir pastaruosius tris amžius be perstojo galvodavo, kad religija tikrai išnyks, nors to ir nenutiko. Kai kuriose pasaulio vietose religingumas netgi auga. XXI a. veikiausiai bus religingesnis nei XX a. Įdomu yra tai, kad religingumas auga tokiose vietose kaip Kinija, kur sparčiai auga ir ekonomika.
Mes turime savęs paklausti, kodėl yra būtent taip, nes visa tai atrodo labai keista. Pagalvokite apie tai: kiekvieną funkciją, kurią kažkada atliko religija, dabar gali atlikti kažkas kitas. Kitais žodžiais tariant, jei norite paaiškinti pasaulį, jums jau nebereikia Pradžios knygos, nes turite mokslą. Jei norite kontroliuoti pasaulį, jums nebereikia maldos, nes turite technologiją. Jei norite klestėti, jums jau nebereikia Dievo palaimos, nes turite globalią ekonomiką. Jei norite kontroliuoti valdžią, jums nebereikia pranašų, nes turite liberaliąją demokratiją ir rinkimus.
Jei sergate, jums nebereikia kunigo, nes turite daktarus. Jei jaučiatės kaltas, jums nebereikia išpažinties, nes vietoje to galite apsilankyti pas psichoterapeutą. Jei kamuoja depresija, jums nebereikia tikėjimo, galite tiesiog išgerti piliulę. Jei jums vis dar reikia išganymo, tai galite apsilankyti šiandienos katedrose – prekybos centruose ar, kaip vienas amerikiečių autorius juos vadina, masinio vartojimo ginkluose. Religija atrodo nebereikalinga atgyvena. Tačiau kodėl tada ji vis tik išlieka? Mano atsakymas yra paprastas. Religija išgyvena, nes atsako į tris klausimus, kuriuos privalo užduoti kiekvienas mąstantis žmogus. Kas aš esu? Kodėl esu čia? Kaip tuomet turėčiau gyventi? Mes visada kelsime šiuos tris klausimus, nes homo sapiens yra prasmės siekiantis gyvūnas, o religija visada buvo didžiausias mūsų prasmės paveldas. Galite paimti mokslą, technologijas, liberaliąją demokratiją ir rinkos ekonomiką – keturias institucijas, kurios simbolizuoja modernybę, – tačiau nė viena jų neatsakys į šiuos klausimus, kuriuos kelia žmogus. Mokslas paaiškins kaip, tačiau ne kodėl. Jis kalba apie tai, kaip yra, o ne tai, kaip turėtų būti. Mokslas yra deskriptyvus, tačiau ne preskriptyvus. Jis gali mums papasakoti apie priežastis, tačiau ne apie tikslus. Iš tiesų mokslas išsižada tikslų.
Technologija. Ji suteikia mums galią, tačiau nepasako ir negali to pasakyti, kaip gi tą galią panaudoti. Technologijos dėka mes galime bendrauti su visu pasauliu, tačiau ji vis tik nepasako, ką mes turime kalbėti. Kalbant apie liberalios demokratijos valstybę, tai ji suteikia maksimalią laisvę gyventi taip, kaip pasirenkame, tačiau minimalią kryptį, kaip gi mes turėtume rinktis. Tad kol tik kelsime šiuos klausimus, tol mes nuolat gręšimės į religiją ieškodami atsakymų.
Religija nėra vienintelis atsakymų šaltinis. Juo pateikia ir kitos sferos, tokios kaip literatūra. Tačiau religija lieka pagrindiniu šaltiniu, kuriame ieškome atsakymų klausimams apie prasmę. Pamatinis argumentas, kurį teigiu savo knygoje „Didžioji partnerystė“, kurios paantraštė skelbia „Dievas, mokslas ir prasmės paieškos“, yra toks, kad mokslas ir religija yra du kraštutiniai galvojimo apie pasaulį atvejai. Kad tai paaiškinčiau, pasitelkiu metaforą. Būtent metaforą ir ne daugiau, nes tai nėra tikras neuromokslas – smegenys yra labai kompleksiškos ir plastiškos. Taigi aš teigiu, kad mokslas atspindi kairįjį smegenų pusrutulį, nes yra atomistinis, analitinis, kai tuo tarpu religija yra sintetinė ir integruojanti, t. y. atspindi dešinįjį smegenų pusrutulį. Kad apibendrintume 120 tūkst. žodžių vienu sakiniu: „Mokslas dalykus išskaido, kad pažiūrėtų, kaip jie veikia, tuo tarpu religija viską sudeda draugėn, kad pažiūrėtų, ką tai reiškia.“
Tai yra du visiškai skirtingi mąstymo būdai ir knygoje aš pateikiu daug pavyzdžių su situacijomis, kur mes pasitelkiame du visiškai skirtingus mąstymo būdus. Žiūriu ir švietimo psichologą Jerome’ą Brunerį, kuris rašė apie skirtumus tarp sistemų ir istorijų. Arba Harvardo neuromokslų atstovę Carol Gilligan, kuri rašė apie tai, kaip skirtingais būdais vyrai ir moterys mąsto apie moralę. Vyrai mąsto atomistinėmis kategorijomis (kokios yra mano pareigos?), o tuo tarpu moterys yra linkusio mąstyti labiau sąryšių kategorijomis (kaip įvairūs dalykai siejasi tarpusavyje į visumą?).
Kembridžo psichologas Simonas Baronas Cohenas parašė labai įdomią knygą pavadinimu „Esminis skirtumas“ apie autizmą ir lyčių skirtumus tame, kaip mes bendraujame vieni su kitais. Taip pat pateikiu pavyzdžių iš Richardo Nisbetto Rytų/Vakarų percepcijų apie tai, kaip skirtingai nuo amerikiečių kinai ar apskritai žmonės iš Rytų apibūdins pateiktą sceną. Amerikiečiai yra labai atomistiniai, jie vadovaujasi kairiuoju smegenų pusrutuliu. Kinai yra labai racionalūs. Štai vienas paprastas pavyzdys iš skaitymo pratybų, kurias vaikai gauna mokykloje. Amerikiečių pratime randame tokias frazes: „Žiūrėk, Dickas bėga“, „žiūrėk Dickas žaidžia“, „žiūrėk, Dickas bėga ir žaidžia“. Tokiame pačiame kinų pratime skaitome: „Didysis brolis rūpinasi mažuoju broliuku“, didysis brolis myli mažąjį broliuką“, „mažasis broliukas myli savo didįjį brolį“. Viskas sukasi apie santykius.
Tai yra iš esmės skirtingi mąstymo būdai, panašiai skirtingi yra ir religija bei mokslas. Visa tai mums teigia, kad subalansuota asmenybė turi turėti prasmės dimensiją, o taip pat ir analitinę-aiškinančiąją dimensiją, o jos yra skirtingos. Sunkumai kyla, kai ne visi suvokia, kad reikia matyti dviem akimis, mąstyti dviem pusrutuliais ir girdėti stereogarsus.
To neigimas veda į du galimus paklydimus. Pirmasis yra įsitikinimas, kad religija yra vienintelis galutinės tiesos šaltinis, ir ji gali pasakyti mums, kad mokslas yra tiesiog klaidingas. Antrasis yra įsitikinimas, kad mokslas yra vienintelė galutinė tiesa, religija yra klaidinga. Tai yra du klaidingi mąstymo keliai.
Religija nėra vienintelis, nors ir pagrindinis prasmės šaltinis. Rezultate daugelis mokslininkų daro klaidą argumentuodami, kad mokslas yra vienintelis kelias suprasti pasaulį, o kadangi mokslas neteikia prasmės, iš to tarsi mokslinis faktas seka, kad gyvenimas apskritai neturi prasmės. Štai čia Jacquesas Monod gali teigti, kad „žmogus privalo nubusti iš savo tūkstantmečio sapno ir suvokti savo vienatvę, savo fundamentalią izoliaciją. Jis tarsi čigonas privalo suvokti, kad gyvena ant svetimo pasaulio ribos, pasaulio, kuris yra kurčias jo muzikai ir yra abejingas tiek jo viltims, tiek kančiai ar nusikaltimams“. Arba Nobelio premiją fizikos srityje laimėjęs Steve’as Weinbergas, kuris teigia, kad kuo labiau visata yra suvokiama, tuo beprasmiškesnė ji atrodo.
Šie pasakymai nėra moksliniai. Jie tik atspindi tai, kas nutinka tada, kai esate kurčias prasmei. Judaizme mes galime su tuo gyventi, tačiau judaizme tai yra nuotaika, o ne tiesa. Judaizme yra kažkas panašaus į tai, kaip skamba Weinbergo ar Monod žodžiai: „Beprasmiška, beprasmiška, teigia mokytojas, visiškai beprasmiška, viskas yra beprasmiška. Žmogaus likimas yra toks pat kaip ir gyvulio, tas pats likimas laukia jų abiejų: kaip vienas miršta, taip mirs ir kitas, abu taip pat kvėpuoja, o žmogus neturi jokio pranašumo prieš gyvulį. Viskas yra beprasmiška.“ (Koheleto knyga)
Tačiau judaizme mes turime pakankamai humoro, kad pasakytume: „Tu išsivaduosi nuo šios blogos nuotaikos“. Mes galime tai priimti kaip nuotaiką, tačiau ne tiesą. Savaime suprantama, kad kartais ateistai, turiu mintyje didžius ateistus, gali skambėti labai iškalbingai. Iškalbingiausia, ką kada nors esu skaitęs iš visų ateistų, yra Bertrandas Russelas, kuris iš tikrų buvo stilių įvaldęs ateistas, rimtas ateistas ir mąstytojas, kurį labai mėgstu. Štai ką jis rašo apie blogą dieną: „Žmogus yra priežasčių, kurioms visiškai nerūpi galutinis tikslas, produktas. Tai reiškia, kad jo ištakos, jo augimas, viltys, baimės, meilės ir įsitikinimai yra tik atsitiktinės atomų samplaikos rezultatas. Jokio ugnis, joks heroizmas, joks minties ar jausmo intensyvumas negali išgelbėti žmogaus gyvybės anapus kapo. Todėl visi amžių darbai, visas pasišventimas, visas įkvėpimas, visas tas vidurdieniškas žmogaus genijaus ryškumas yra pasmerktas išnykimui milžiniškoje saulės sistemos mirtyje, o visa žmogaus pasiekimų šventovė bus neišvengiamai palaidota po visatos griuvėsiais. Visi šie dalykai, jei ir nėra nediskutuotini, vis dėlto yra beveik garantuoti, kad nė viena juos atmetanti filosofija neturi vilties išlikti. Tik pagal šias tiesas, tik remiantis tvirtu nepalenkiamu nevilties pamatu galima saugiai pasiektii sielų išganymą“.
Ar tai nedidinga? Tačiau yra įmanoma visą šią pastraipą perrašyti iš visiškai priešingo požiūrio taško, iš visiškai teistinės perspektyvos ir pasakyti praktiškai tą patį. Štai mano bandymas atsakyti Bertrand‘ui Russelui: „Žmogus, nors tariamai ir yra aklų priežasčių rezultatas, nėra aklas, nes buvimas Dievo atvaizdu yra daugiau nei tik atsitiktinė atomų sankaupa. Būdamas laisvas, jis gali pakilti virš savo baimių ir su Dievo pagalba sukurti teisingumo bei atjautos oazes erdvės bei laiko laukymėse. Nors gyvenimas ir yra trumpas, žmogus gali pasiekti nemirtingumą savo užsidegimu ir herojiškumu, savo minties bei jausmo intensyvumu. Žmonija taip pat, nors vieną dieną ir gali nustoti egzistuoti, prieš stojant šiai nakčiai gali pademonstruoti vidurdienišką žmogaus dvasios šviesą. Nors nebebus nė vieno mūsų, kuris galėtų tai atminti, tačiau Dievo akyse nė vienas mūsų pasiekimas nėra pamirštamas. Visi šie dalykai, nors ir nėra nediskutuotini, tačiau yra laiko bei istorijos patikrinti, nes mes tampame didingi dėl savo tikėjimo ir maži – dėl jo trūkumo. Tik šių tiesų rėmuose, tik ant nepalenkiamos vilties pamato galima saugiai pastatyti sielos išganymą“.
Niekada nesupratau, kodėl turėtų būti manoma, jog pasiduoti nevilčiai yra didesnė drąsa nei gyventi viltimi. Vilčiai reikia drąsos, nevilčiai jos nereikia. Freudas sakė, kad religiniai įsitikinimai yra iliuzija – paguodžianti iliuzija, kad yra tėvo figūra. Tačiau tikintysis gali Freudui teigti, kad ateizmas yra paguodžianti iliuzija, kad jokio tėvo nėra ir dėl to pavyks išsisukti kad ir ką bedarytum. Tad nesuprantu, kodėl ateizmas kartais yra laikomas labiau herojišku nei teizmas. Vadinu tai paauglių svaja.
Be to, norėdamas apginti savo poziciją savo knygoje citavau tik ateistus ir agnostikus. Mano argumentai remiasi tokiais ateistais kaip Nietzsche ir agnostikais kaip Wittgensteinas ir t.t. Pradžioje aš cituoju tris mąstytojus, kurių mes tradiciškai nelaikome religingais žmonėmis – Einsteiną, Freudą ir Wittgensteiną. Visi jie vis tik teigia, kad gyvenimo prasmės klausimas yra identiškas religijos klausimui. Štai čia pateikiu citatas:
Albertas Einsteinas: „Kelti ir atsakyti į klausimą, kokia žmogaus gyvenimo prasmė, reiškia būti religingam.“
Freudas: „Idėja, kad gyvenimas turi tikslą, kyla ir remiasi religine sistema.“
Wittgensteinas: „Tikėti Dievu reiškia regėti gyvenimą kaip turintį prasmę.“
Tuomet aš cituoju Tomą Stoppardą, kuris teigė, kad „tada, kai mes įminsime visas paslaptis ir prarasime visą prasmę, liksime vieni tuščiame krante.“ Nemanau, kad esame vieni, nes nepraradome prasmės.
Visa tai veikia ir atvirkštiniu būdu: jei tikėjimas gali gerbti mokslą, tai ir mokslas gali gerbti tikėjimą. Richardas Dawkinsas sako štai ką: „Manau, kad galima teigti, jog tikėjimas, kuris yra pagrindinė kiekvienos religijos nuodėmė, yra vienas didžiausių pasaulio blogių, kurį galima palyginti su raupais, tačiau jį sunkiau išnaikinti. Tikėjimas yra didžiausias išsisukinėjimas.“ Tačiau Nobelio premijos laureatas fizikos srityje ir kvantinės teorijos atradėjas Maxas Planckas teigia, kad „kiekvienas, kuris rimtai užsiima bet kokiu moksliniu darbu, suvokia, kad ant vartų, vedančių į mokslo šventyklą, kabo užrašas „privalai tikėti“.“ Tai yra savybė, be kurios neišsiverstų nė vienas mokslininkas.
Einsteinas sako kažką panašaus: „Tačiau mokslas gali būti kuriamas tik tų, kurie yra pripildyti troškimo siekti tiesos ir supratimo. Tačiau šis jausmo šaltinis kyla iš religijos srities, kuriai priklauso ir tikėjimas galimybe, kad taisyklės, galiojančios fiziniam pasauliui, yra racionalios, t. y. gali būti suvokiamos protu. Negaliu įsivaizduoti tikro mokslininko be šio gilaus tikėjimo.“ Vėliau jis išsakė savo garsiąją ištarą: „Situacija gali būti nusakyta įvaizdžiu: mokslas be tikėjimo yra luošas, o tikėjimas be mokslo yra aklas.“
Galiausiai eilė ateina ir įžvalgiausiam ateistui Nietzsche‘i: „Mūsų tikėjimas mokslu vis dar remiasi metafiziniu tikėjimu. Net mes, šiandieniniai tiesos siekėjai, bedieviai antimetafizikai, savo įkvėpimo ugnį vis dar imame iš liepsnos, įžiebtos tikėjimo, kuris yra tūkstantmečių senumo.“ Taigi Nietzsche teigia, kad, jei mes neturėtume tikėjimo, kodėl tokiu atveju mes vis dar turėtume tiesą laikyti vertybe? Jei esi politikas, ne visada nori tiesos, nori galios. Kodėl tiesa turi būti vertybe, jei ne dėl fakto, kad mes turime religinį tikėjimą? Štai kokia Nietzsche‘s mintis.
Manau, kad mums reikia abiejų. Mums reikia religijos ir mums reikia mokslo. Mums reikia mokslo, kad paaiškintų visatą, ir mums reikia religijos, kad ji paaiškintų žmogaus egzistencijos prasmę. Mes labai daug neteksime, jei prarasime religinį tikėjimą. Mes prarasime savo vakarietišką supratimą apie žmogaus orumą. Manau, kad mes prarasime savo vakarietišką suvokimą apie laisvą visuomenę. Manau, kad mes prarasime supratimą apie moralinę atsakomybę. Manau, kad mes prarasime supratimą apie santykių sakralumą, ypač kalbant apie santuoką. Mes prarasime supratimą apie prasmingą gyvenimą. Manau, kad religiniai įsitikinimai yra fundamentaliais svarbūs Vakarų civilizacijai ir mes prarasime viso to esmę, jei prarasime tikėjimą.
Nesakau, kad yra neįmanoma būti radikaliu ir nuosekliu ateistu. Priešingai, mano doktorantūros vadovas, vėlyvasis seras Bernardas Williamsas, vienas didžiausių savo amžiaus filosofų, buvo radikalus ateistas, kategoriškas ateistas ir aš jam jaučiau didžiulę pagarbą. Tačiau jo vizija buvo tikrai tragiška. Jis iš tikro tikėjo, kad gyvenimas neturi prasmės. Aš manau, kad jis padėjo suprasti, kas nutiks Europai, jei ji praras religinį tikėjimą. Savo nuostabiausioje knygoje „Gėda ir būtinybė“, jis pateikia šiandienės Europos, šiandieninės Vakarų civilizacijos paveikslą. Jis teigia, kad Europa ir Vakarų civilizacija šiandien yra tokioje pačioje padėtyje kaip ikisokratinė Graikija. Ir jis gali būti teisus.
Praėjusiais metais Ferdinandas Mountas parašė įdomią knygą pavadinimu „Pilnas ratas“, kurioje argumentuoja, kad mes grįžome į situaciją, kokioje buvo Graikija III a. prieš kristų. Man tai yra labai prasmingas pastebėjimas, nes tai, ką girdime iš šiandienos filosofų ir mokslininkų, labai primena stoikų, skeptikų, kinikų ir epikūrininkų poziciją. Tačiau tai nėra laiminga buvimui vieta, nes, nors III a. prieš Kristų graikai to ir nežinojo (apskritai sunku žinoti prieš ką tu gyveni), tačiau netrukus sekė II a. prieš Kristų, kai Graikija patyrė nuosmukį ir ilgai nebeišsilaikė kaip gyvybinga visuomenė. Prabėgus amžiui, ji patyrė daugiau ar mažiau visišką politinį užtemimą. Jei šiandiena gali būti palyginta su III a. prieš Kristų Graikija, tai tuomet mūsų visuomenė dabar yra nuosmukio stadijoje ir baiminuosi, kad tai įvyks, jei mes prarasime tikėjimą. Nepaisant to, aš „Didžiojoje partnerystėje“ mėginau rasti bendrą pamatą su ateistais, rimtais ateistais, su Nietzsche ir kitais. Knygoje yra pastraipa, kuri, man atrodo, yra labai svarbi mūsų dabartinei situacijai. Nuo ketvirtojo iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio rašęs amerikiečių istorikas Willas Durantas paskelbė 11 tomų dydžio „Civilizacijos istoriją“.
Būdamas jaunas, Durantas norėjo tapti kunigu, tačiau prarado tikėjimą ir tapo vienu didingiausių civilizacijų istorijos studentų. Penktajame tome jis pasako tai, kas, mano manymu, atitinka dabartinę mūsų situaciją: „Tam tikra įtampa tarp religijos ir visuomenės žymi aukštesnius kiekvienos civilizacijos etapus. Galiausiai religija užbaigia kaudamasi savižudišką kovą pralaimėtame mūšyje. Kai žinios nuolatos kaupiasi ir keičiasi, jos susiduria su mitologija ir teologija, kurios kinta geologiniu lėtumu. Kitais žodžiais tariant, mokslas juda greičiau nei rabinai ir kunigai. Kokia to prasmė? Mokslas tiesiog juda greičiau, kad mes nebegalime jo pavyti. Tuomet dvasininkijos vykdoma menų ir rašto kontrolė pradedama jausti kaip smaugiantys pančiai ar nekenčiama kliūtis. Intelektualinė istorija virsta konflikto tarp mokslo ir religijos erdve. Institucijos, kurios iš pradžių buvo dvasininkijos rankose – teisė ir bausmės, švietimas ir moralė, tuoktuvės ir skyrybos – yra linkusios išsprūsti iš religinės kontrolės ir tapti sekuliariomis, netgi veikiausiai bedieviškomis. Intelektualų klasės apleidžia senovinę teologiją ir po tam tikrų dvejonių ir su ja sietą moralinį kodeksą. Literatūra ir filosofija tampa antiklerikalinėmis. Išsilaisvinimo judėjimas virsta energingu proto garbinimu, kuris paralyžiuojančiai panaikina visas iliuzijas dėl dogmų ir idėjų. Elgesys, netekęs savo religinio ramsčio, greitai nusirita iki apikūriško chaoso. Pats gyvenimas, iš kurio atimtas guodžiantis tikėjimas, tampa sunkia našta tiek sąmoningam skurdžiui, tiek nuvargintam turtuoliui. Galiausiai visuomenė ir jos religija žlunga kartu kaip kūnas ir siela harmoningoje mirtyje.“
Tai buvo užrašyta šeštojo dešimtmečio pradžioje, tačiau kiekvienas, kuris kada nors studijavo civilizacijų istoriją, ar tai būtų XIV amžiaus islamo istorikas Ibn Khaldunas, ar XVIII amžiaus filosofas Giambattista Vico, ar net tokie ateistai kaip Johnas Stuartas Millis ar Bertrandas Russelas, priėjo tą pačią išvadą: individai gali gyventi gerai ir be religijos, nes moralinis jausmas yra dalis to, kas daro mus žmonėmis, tačiau visuomenė to negali, o moralė pačia savo esme yra socialinis fenomenas. Tai yra rinkinys principų, praktikų ir idealų, kurie mus visus kartu sujungia į kolektyvą. Rinka ir valstybė gali būti vedinos savo interesų vaikymosi, tačiau visuomenes įprasmina kažkas didesnio ir platesnio – visiems bendra bendrojo gėrio vizija. Be jos visuomenės ima fragmentuotis. Žmonės apie moralę ima galvoti kaip apie asmeninį pasirinkimą. Pradeda atrofuotis jausmas, kad mes visi tarpusavyje esame susaistyti (tai yra ir termino „religija“ esminė prasmė) didesniame darinyje. Prarandama socialinė sanglauda. Vakarai iškilo ant to, ką šiandien vadiname judėjokrikščionišku paveldu, kuris suteikė unikalią vertybių bei dorybių konfigūraciją. Prarasime tai, prarasime ir Vakarų civilizaciją tokią, kokią ją žinojome per didžiąją paskutinių dviejų tūkstantmečių dalį.
Ar judaizmas čia gali kažką pridėti? Viena svarbiausių įžvalgų yra ta, kad beveik nuo pat pradžių rabinai jautė, kad mokslas yra vienas dalykas, o religija – kitas ir jie vienas su kitu nesikauna. Jie tiesiog yra du skirtingi dalykai. Tai yra nuostabiai pabrėžiama palaiminime, kurį rabinai nukalė prieš du tūkstantmečius sutikę didį ne žydų kilmės mokslininką: „Palaimintas yra Dievas, kuris kūnui ir kraujui suteikė Savo išminties.“ Apie kokius mokslininkus rabinai kalba? Jie buvo graikai arba romėnai. Žiūrint iš rabinų pozicijų, jie buvo pagonys, kurie priešinasi viskam, už ką pasisako judaizmas. Tačiau patys rabinai nukalė palaiminimą dėkodami Dievui už tokius mokslininkus. Iš esmės jie pasakė: „Mes mąstome skirtingai nei jūs, mes su jumis kovojome mūšius, tačiau mes vis tik gerbiame jūsų mokslinį meistriškumą ir laiminame jus dėkodami Dievui.“ Religijai yra svarbu pripažinti nepriklausomą mokslo integralumą ir religinį orumą.
Žydai taip pat yra pratę prie ginčų. Visi kanoniniai judaizmo tekstai yra ginčų antlogijos. Todėl, jei mes esame giliai tikintys, neturime ko baimintis dėl mokslo atradimų ar ateizmo iššūkių. Praėjusiais metais aš sukūriau seriją televizijos laidų, kuriose pakalbinau keturis netikinčiuosius, iš kurių trys buvo žydai: Howardas Jacobsonas, Alainas de Bottonas ir Lisa Jardine (ketvirtasis buvo Oksfordo neuromokslininkas profesorius Colinas Blakemore’as). Šie susitikimai buvo praturtinantys: nuoširdūs, atviri, rimti ir civilizuoti. Lygiai taip pat aš labai vertinau draugystę su vėlyvuoju seru Isaiah Berlinu – sekuliariu žydu. Pirmą kartą apsilankęs mūsų namuose jis pasakė: „Vyriausiasis rabine, kad ir ką darytum, nekalbėk su manimi apie religiją. Kai kalba pasisuka apie Dievą, aš neturiu klausos.“ Tuomet jis pasakė: „Ko nesuprantu, tai, kaip jūs galėjote studijuoti filosofiją Kembridže ir Oksforde, ir vis tik tikėti.“ Aš atsakiau: „Isaiah, jei tai padės, galvok apie mane kaip nebepraktikuojantį eretiką.“ Ir jis atsakė: „Beveik supratau, mielas žmogau, beveik supratau.“
1997 metais išleidau knygą pavadinimu „Vilties politika“, kurioje teigiau, kad pasaulis pasikeitė nuo to laiko, kai Berlinas 1957 metais paskelbė savo paskaitą „Dvi laisvės sampratos“. Teigiau, kad dabar laisvei kyla kitoks pavojus: ne totalitarizmo, o veikiau vidinio laisvų visuomenių moralinio nuosmukio. Paklausiau, ar jis malonėtų peržvelgti knygą, nes man labai knietėjo sužinoti jo nuomonę. Jis pasakė man atsiųsti knygą, o jis savo ruožtu pasakys savo nuomonę. Ėjo mėnesiai, o aš nesulaukiau jokios žinios, todėl paskambinau jam į namus. Ledi Aline atsiliepė telefonu ir pasakė: „Vyriausiasis rabine, Isaiah kaip tik apie jus kalbėjo.“ Rabinai nebuvo dažna Isaiaho Berlino pokalbių tema, tad aš paklausiau, kokiame kontekste jis mane paminėjo. Ji atsakė: „Isaiahas tik ką paprašė, kad jūs vadovautumėt jo laidotuvėm.“ Akivaizdu, kad Isaiah žinojo. Po keturių dienų jis mirė, o aš vadovavau jo laidotuvėms. Jo biografas Michaelas Ignatieffas paklausė manęs, kodėl Isaiahas, sekuliarus žydas, norėjo religinių laidotuvių. Aš atsakiau, kad viliuosi klaidingai nesupratęs, tačiau manau, kad Isaiahas buvo sekuliarus žydas, tačiau lojalus žydas. Todėl aš jam jaučiau tokį artumą, nors jo religinės pažiūros ir buvo kitokios nei mano.
Šis bendrystės jausmas tarp skirtingų srovių žydų intelektualų yra tolygus nuostabiai angliškai idėjai „valgyti kartu su opozicija“, t. y. gebėjimas išlaikyti asmeninę draugystę net tada, kai skiriasi pažiūros. Šis saitas yra sutraukomas, kai mokslininkai ir religiniai lyderiai ima svaidytis įžeidinėjimais, juodina vieni kitus ir klaidingai perteikia vieni kitų pažiūras. Tai negali būti gerai nė religijai, nė mokslui, nė žmonijos, kuriai visi priklausome, ateičiai.
Tad grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – Roberto Putnamo. Putnamas savo knygoje „Amerikos malonė“ argumentavo, kad žmonės gerais piliečiais ir gerais kaimynais tampa ne dėl to, kuo jie tiki, o dėl to, ar priklauso bendruomenei. Jis rašė, kad ateistas, kuris reguliariai lankosi sinagogoje ar bažnyčioje, veikiausiai bus geresnis žmogus nei tikintysis, kuris niekada neprisijungia prie bendruomenės.
Stebėtinu būdu rabinai pasakė kažką panašaus. Žymiame rabiniškame tekste Dievas sako: „Jei jau jie liausis Manimi tikėję, tai bent testudijuoja Torą. Nes, jei jie studijuoja Torą, tai jos šviesa sugrąžins juos pas mane.“ Tai yra labai radikalus pareiškimas, kuris gali būti tas pamatas, ant kurio vienas kitam draugystei rankas išties tikintysis ir netikintysis. Religijos sociologė Grace Davie teigė, kad Anglijos krikščionybė susideda iš tikėjimo nepriklausant. Žydų bendruomenėje kaip tik yra priešingai – čia viršų ima priklausymas nebūtinai tikinti. Roberto Putnamo dėka mes žinome, kad būtent priklausymas yra esminis faktorius. Aš tikėjimą kadaise apibrėžiau kaip vienatvės atpirkimą. Jis šventina santykius, kuria bendruomenes ir kreipia mūsų žvilgsnius nuo savęs į kitą, suteikia emocinio pagrindo altruizmui ir skatina geresniuosius mūsų prigimties angelus. Tai yra dalis dovanų, gaunamų iš mūsų susidūrimo su transcendencija. Ir nesvarbu, ar pas Dievą mus veda žmonijos meilė, ar atvirkščiai, svarbu yra tai, kad ši gravitacijos jėga laiko mus kartu neleisdama nuklysti į savo uždaras orbitas. Vietoje to esame sutvirtinami begalėje kolektyvinės palaimos formų. Visuomenė be tikėjimo yra tolygi visuomenei bei meno, muzikos, grožio, malonės. Jokia visuomenė ilgai negali išgyventi be tikėjimo.
Parengė Donatas Puslys