Convivium | laikmetis.lt
Džonatonas Van Marenas (Jonathon Van Maren) pasakoja apie keletą garsių Vakarų intelektualų, kurie pripažįsta krikščionybės prisikėlimo būtinybę, tačiau patys nesugeba įtikėti. Skelbiame sutrumpintą jo publikacijos tekstą.
Mėnesio pradžioje telefonu kalbėjausi su Nialu Fergusonu (Niall Ferguson), škotų istoriku, Stenfordo universiteto Huverio instituto Milbanko šeimos vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, dėl jo naujausios knygos Doom: The Politics of Catastrophe („Pražūtis: katastrofos politika“) recenzijos. Pirmajame skyriuje Fergusonas kelis kartus pamini religiją kaip „magišką mąstymą“, todėl paklausiau jo, ar jis turi savo metafizinę sistemą įvykiams suprasti, o jei neturi, tai kokią norėtų, kad žmonės turėtų. Jo atsakymas buvo žavus.
„Aš buvau auklėjamas kaip ateistas – juo netapau, – sakė jis. – Ateizmą laikau religiniu tikėjimu, kuriame atsitiktinai buvau užaugintas. Žinoma, tai toks pat tikėjimas kaip krikščionybė ar islamas – ir aš esu paženklintas kalvinizmo, nes mano tėvai paliko Škotijos Bažnyčią. Iš esmės buvau auklėjamas kalvinistinėje etinėje sistemoje, bet be Dievo. Tai turėjo savų privalumų – buvau skatinamas labai kritiškai mąstyti apie religiją, taip pat apie mokslą, bet kaip istorikas supratau, kad negalima tuo grįsti visuomenės. Iš tiesų ateizmas, ypač kovingomis formomis, yra labai pavojingas metafizinis pagrindas visuomenei.“
„Žinau, kad negaliu pasiekti religinio tikėjimo, – tęsė jis, – bet manau, kad turėtume eiti į bažnyčią. Manau, kad mes neturime išvystytos etinės sistemos. Netikiu mintimi, kad vien dėl evoliucijos mes tampame moralūs. Ji gali pakeisti elgesį, bet yra per daug įrodymų, kad neapdorotoje aplinkoje, kai civilizacijos suvaržymai išnyksta, vieni kitų atžvilgiu elgiamės žiauriausiai. Aš labai tikiu, kad turėdami paveldėtą dviejų tūkstantmečių senumo religijos išmintį, turime gana gerą pagrindą, su kuriuo galime dirbti.“
Vieno žymiausių pasaulio istorikų, kuris pats yra agnostikas, teiginys, kad turėtume eiti į bažnyčią, yra gana stebinantis, tačiau atrodo, kad Fergusono mintys taip pat yra augančios tendencijos dalis. Prieš metus miręs filosofas seras Rodžeris Skrutonas (Roger Scruton) pradėjo lankytis bažnyčioje, nors ir kovojo su tikėjimu, reguliariai grodamas vargonais Visų Šventųjų bažnyčioje Garsdone. Jo sekuliarūs draugai teigė, kad Skrutono tikėjimas išliko kultūrinis; kiti draugai dėl to nebuvo tokie tikri. Žinome tik tiek, kad jis manė, jog krikščionybė daugeliu atžvilgių yra Vakarų civilizacijos siela, ir kad išskirtinė krikščioniška atleidimo samprata yra visiškai būtina jos išlikimui.
Skrutono draugas Daglas Murėjus (Douglas Murray), konservatyvus rašytojas, augintas pagal Bažnyčios mokymą, o suaugęs ją palikęs, kartais save vadindavo „krikščioniu ateistu“. Neseniai vykusioje diskusijoje su teologu N. T. Wrightu jis apibūdino save kaip „nepatogų agnostiką, pripažįstantį krikščionių tikėjimo atneštas dorybes ir vertybes“, ir pažymėjo, kad jį iš tikrųjų erzina tai, kaip Anglikonų Bažnyčia bėga nuo savo paveldo, „atsisakydama savo brangenybių“, tokių kaip „Karaliaus Jokūbo Biblija ir Bendrųjų maldų knyga“, mainais į progresyvias pamaldas.
„Bijau, kad Bažnyčia nedaro to, ko daugelis iš mūsų, esančių išorėje, norėtų, t. y. neskelbia savo Evangelijos, netvirtina savo tiesų ir reikalavimų, – sakė jis. – Kai matome, kad ji patenka į visus naujausius įvaizdžių spąstus, galvojame: na, tai dar vienas dalykas, kuris dingo, kaip ir absoliučiai visa kita šioje epochoje. Esu nusivylęs nepritapėlis.“
D. Murėjus mano, kad krikščionybė yra būtina, nes sekuliaristai iki šiol visiškai nesugebėjo sukurti lygybės etikos, kuri atitiktų sampratą, kad visi žmonės yra sukurti pagal Dievo paveikslą. Laikraščio The Spectator skiltyje jis pažymėjo, kad pokrikščioniška visuomenė turi tris galimybes. Pirmoji – atsisakyti idėjos, kad kiekviena žmogaus gyvybė yra vertinga. „Kita – įnirtingai dirbti, kad būtų įtvirtinta ateistinė individo šventumo versija“. O jei tai nepadės? „Tada lieka tik vienintelė išeitis – sugrįžti prie tikėjimo, nesvarbu, ar mums tai patinka, ar ne.“
Kitur jis buvo dar atviresnis: „Žmogaus gyvybės šventumas yra judėjų-krikščionių sąvoka, kuri turbūt neišliktų po judėjų-krikščionių civilizacijos išnykimo.“
Panašiai teigiama istoriko Tomo Holando (Tom Holland) nuostabioje knygoje „Kaip krikščionių revoliucija pertvarkė pasaulį“. Ilgus metus Hollandas – agnostikas – aprašė įtraukiančias senovės graikų ir romėnų istorijas, tačiau pastebėjo, kad jų visuomenėse vyravo atsitiktinis, socialiai priimtinas žiaurumas silpnųjų atžvilgiu, prievartavimas ir seksualinis išnaudojimas, didžiulė vergų socialinė klasė buvo neginčijamas gyvenimo būdas, o masinis priešų naikinimas – savaime suprantamas dalykas. Šios tautos ir jų etika, rašo Hollandas, jam atrodė visiškai svetimos.
Būtent krikščionybė, daro išvadą Hollandas, visa tai pakeitė per revoliuciją, kad net krikščionybės kritikai turi, ko iš jos pasiskolinti. (Be krikščionybės, rašo jis, „niekas nebūtų prabudęs.“) Ne taip seniai tokie netikintieji kaip Christopheris Hitchensas teigė, kad „religija viską nuodija“ – panašu, kad šis jausmas vis labiau traukiasi, nes vis labiau žengiame į pokrikščioniškąją erą.
Hitchensas dažnai teigė esąs ne ateistas, o „antiteistas“ – jis netikėjo į Dievą ir džiaugėsi, kad netiki. Žavinga matyti, kaip intelektualai išsako visiškai priešingas mintis – jie netiki, bet kažkodėl nori tikėti. Psichologas Džordanas Petersonas (Jordan Peterson), dažnai kalbantis apie krikščionybę, yra geras to pavyzdys. Aptardamas krikščioniškos istorijos istoriškumą su Džonatanu Pedžo (Jonathan Pageau), jis, tramdydamas ašaras, pasakė: „Tikriausiai aš tuo tikiu, bet mane stebina mano paties tikėjimas, ir aš to nesuprantu“.
Ne taip seniai ateistai, kurie pasitraukė į savo darvinistinius bokštus ir užsibarikadavę šaudė strėlėmis į tikinčiuosius, norėjo ten būti. Jų intelektualiniai bunkeriai buvo prieglobstis nuo tikėjimo, nes jie nenorėjo, kad krikščionybė būtų tiesa. Jie jos nekentė ir manė, kad mums būtų geriau be jos. Jie, kaip ir Hitchensas, džiaugėsi radę argumentų, leidžiančių ją atmesti. Vis dažniau kai kurie įvairių disciplinų intelektualai – istorijos, literatūros, psichologijos, filosofijos – žvelgia iš to, kas kadaise buvo jų bokštai – prieglobstis, ir trokšta, kad kažkokiu būdu dar galėtų tuo tikėti. Jie suprato, kad krikščionybė yra ir būtina, ir graži, tačiau jų intelektiniai suvaržymai daugeliui jų neleidžia priimti jos kaip tiesos.
Žvelgdami į Vakarų civilizaciją, netekusią krikščioniškosios sielos, daugelis dabar nori pasakyti: „Mums reikia Kristaus“. Tačiau kol kas jie nesugeba pasakyti: „Man reikia Kristaus“. Tačiau politinis klausimas turi tapti asmeniniu. Atrodo, kad Petersonas tai supranta, ir yra sukrėstas šios tikrovės.
Kol kas tokie istorikai kaip Nialas Fergusonas pripažįsta, kad krikščionybė yra pagrindinė trapios civilizacijos, kurioje gyvename, atrama.
„Manau, kad mintis, jog galime susidoroti su šiomis skandalingos laimės strėlėmis be kokio nors nusistovėjusio ir laiko patikrintų paguodos priemonių rinkinio, yra beveik neabejotinai klaidinga, – sakė jis man. – Esu vienas iš tų žmonių, kurie į ateizmą atėjo ne savo noru, ir beveik iš jo išėjau remdamasis istorinėmis studijomis. Didžiausios nelaimės, su kuriomis greičiausiai susidursime, iš tikrųjų yra susijusios su totalitarizmu, nes tai yra XX a. pamoka. XX amžiuje daug žmonių pražudė pandemijos, bet totalitarizmas pražudė daugiau“.
„Man kelia nerimą tai, kad daugeliu atžvilgių totalitarizmas šiandien įgauna vis didesnį svorį, – sakė Fergusonas. – Totalitarizmas buvo blogas dėl daugelio priežasčių, o viena iš jo blogumo apraiškų buvo išpuolis prieš religiją. Kai matau, kad totalitarizmas įsitvirtina ne tik Kinijoje, bet ir subtiliais būdais mūsų pačių visuomenėje, atrodo, kad tai yra nelaimė, nuo kurios mums tikrai reikia apsisaugoti. Kodėl esu konservatorius, o ne tik klasikinis liberalas? Nes klasikinis liberalizmas nesustabdys vokeizmo ir totalitarizmo. Jis nepakankamai stiprus. Galiausiai mums reikia paveldėtų civilizacijos idėjų ir apsaugos nuo šios konkrečios katastrofos formos.“
Krikščionybės išlikimas yra būtinas Vakarų išlikimui. Bloga žinia ta, kad šis suvokimas ateina per vėlai. Geroji naujiena yra paprastesnė. „Krikščionybė patyrė daugybę revoliucijų, ir per kiekvieną iš jų krikščionybė mirė, – rašė G. K. Čestertonas knygoje „Amžinasis žmogus“. – Krikščionybė daugybę kartų mirė ir vėl prisikėlė, nes ji turėjo Dievą, kuris žinojo, kaip prisikelti“.