laikmetis.lt
Kai postkrikščioniškuosius Vakarus krečia transseksualų kultūrinis karas, vis labiau virstantis smurtu, sveiko proto tebeturintys žmonės nuolat užduoda vieną klausimą: kaip nuo gėjų „santuokų“ per vieną naktį perėjome prie lyties kategorijų panaikinimo?
Į šį klausimą, žinoma, yra daugybė gerų atsakymų – istorinių, kultūrinių, filosofinių ir net (o gal net ypač) teologinių. Tačiau vienintelis svarbiausias veiksnys, lėmęs transseksualų judėjimo kultūrinės sėkmės šėlsmą, minimas retai: bailumas.
Transseksualų dominavimas
Gėjų teisių judėjimui prireikė dešimtmečių, kad pasiektų politinį dominavimą. Užtruko mažiau nei dešimtmetį, kol tai pavyko transseksualų aktyvistams, kurie įsiveržė jiems iš paskos. Kaip kadaise pasakė Vladimiras Leninas: „Jei randi plyšį, draskai. Jei randi plieną, atsitrauki.“
Translyčių aktyvistai daugiausia rado drebučius ir turiu omenyje ne tik JAV prezidento protą. Taigi, jie draskė ir štai mes atsidūrėme dabartinėje situacijoje. Ištisos institucijos griuvo domino principu.
Transaktyvistai greitai įsitikino, kokios veiksmingos yra šauksmų patyčios ir kaip greitai žmonės nusileidžia, bijodami etikečių. Jie suprato, kad, nepaisydami kalno priešingų įrodymų, gali šantažuoti savo oponentus, kaltindami juos stumiant „translyčius vaikus“ – dabar itin populiarią kategoriją – į savižudybę.
Jie tvirtina, kad yra „teisingoje istorijos pusėje“, nepaisant to, kad jų pusėje – vos keleri metai, o mūsų pusėje – tūkstantmečiai. Masės dažniausiai liko nebylios.
Taip, kilo sumaištis. Chaosas. Tačiau galiausiai būtent milijonų žmonių bailumas suteikė pranašumą lyčių ideologams: mokyklų tarybos, kurios pasitraukė iš kovos, medicinos įstaigos, kurios plačiai atvėrė duris mėsininkams ir ekstremistams.
Tai buvo tėvų baimė, kurie buvo priversti tylėti, nors jų sąžinė šaukė. Blogiausia, kad daugybė politikų, kurie, nors ir pasivadinę konservatoriais, stovėjo nuošalyje, kai būriai vaikų sekė paskui aktyvistus ir visą gyvenimą kankinami medikamentais „gydėsi“ nuo piktavalių gydytojų rankų.
Akimirką pagalvokite, kaip būtų reagavę daugelis mūsų vidutinio ir vyresnio amžiaus politikų, jei 2000 m. jiems būtų pasakyta, kad vieną dieną jie gins biologinių vyrų teisę netrukdomai patekti į moterų tualetus ir persirengimo kambarius, arba, kad juos įsileis į moterų kalėjimus ar leis varžytis moterų sporte. Įsivaizduokite, kaip jie reaguotų, jei pasakytume, kad po dviejų dešimtmečių dvigubą mastektomiją ir sveikų vaikų kastraciją jie vadins „žmogaus teise“.
Šie lyderiai būtų įsiutę. Geriausiu atveju jie apkaltintų mus šlykščiais šmeižtais, o blogiausiu – vitališkomis ir neapykantos kupinomis fobijomis. Jie būtų pasakę, kad mes meluojame. Tais laikais jie tikriausiai būtų tuo nepatikėję.
Bet tai buvo tada, o dabar yra dabar. Tiesa, kai kurie iš jų yra įžūliai pikti. Kai kurie patys pasidavė indoktrinacijai. Priėmę LGBT judėjimo prielaidas, jie žengė ant slidžios nuokalnės, apie kurią mus įspėdavo, kai iš mūsų šaipydavosi. Tačiau daugelis jų yra paprasčiausi bailiai – ir štai mes esame čia.
Kitas pavyzdys – naujas reiškinys, kai deklaruojami „pageidaujami įvardžiai“. Kadaise tai buvo marginalinė praktika, tačiau dabar daugelyje universitetų studentai turi pranešti apie savo pageidaujamus įvardžius.
Korporacijos reikalauja juos nurodyti vardų ženkliukuose ar elektroninio pašto parašuose. Sveikatos priežiūros ir valdžios institucijose tai tampa standartu. Politikai, žurnalistai, pramogų pasaulio atstovai ir kiti elito atstovai savo įvardžius nurodo socialinės žiniasklaidos biografijose.
Tokia praktika įvardijama kaip paprastas mandagumas, tačiau iš tikrųjų tai yra galinga translyčių aktyvistų pergalė. Jie supranta, kad įvardžiai yra prielaidos ir kad, deklaruodami savo, jūs patvirtinate jų biologinės lyties neatitinkančius įvardžius.
Dauguma šios praktikos dalyvių iš tikrųjų netiki lyčių ideologijos principais. Galėčiau pateikti daugybę pavyzdžių. Tačiau dauguma nusprendė, kad dėl minimalios drąsos, kurios reikėtų norint pasipriešinti šiam reikalavimui, neverta kovoti, todėl iš principo pritaria translyčių aktyvistų reikalavimams.
Vilties ženklai
Ar yra kokių nors gerų naujienų? Taip. Didėjančiam transseksualų judėjimo pasipiktinimui, daugelis šalių atsisako „lyties identifikavimo modelio“, kuris nepataisomai sužalojo (ir žaloja) vaikų kūnus ir protus.
Daugiau nei tuzinas JAV valstijų draudžia šią barbarišką praktiką. Vienur ir kitur pasitaiko sveiko proto ženklų, kuriuos lydi ryškūs drąsos ir pasipriešinimo pavyzdžiai, o tie, kurie pasisako prieš šią ideologiją, dažnai susiduria su smurtu dėl savo pastangų.
Tačiau nerimauju, kad masinio bailumo akivaizdoje to nepakaks. Daugeliui žmonių vis dar nepatinka transseksualų judėjimo ekstremizmas, bet tuo gali pasirūpinti negailestinga propaganda ir kelios kartos institucionalizuoto švietimo.
Nerimauju, kad krikščionybės kūnas nebeturi pakankamai gyvybės kovoti su galingu, energingu ir uoliu naujuoju kultu, dėl kurio institucijos žlunga, o masės tampa bailiais.
Liūdna pagalvoti, kad feminizmo aktyvistės, gėjai ir lesbietės rašytojai dažnai aršiau priešinasi šiai ideologijai nei daugelis krikščionių, galbūt, todėl, kad jie labiau įpratę būti kontrkultūriniais disidentais.
Nesakau, kad ši kova pralaimėta. Jokiu būdu – ne. Bet jei paprasti žmonės neatsisakys dalyvauti šioje masinėje iliuzijoje, taip ir bus. Nesiūlau, kad paprasti žmonės turi tapti aktyvistais. Bet jei kasdieniai pasipriešinimo veiksmai netrukus netaps įprasti, mūsų kolektyvinis bailumas užtikrins, kad transseksualų judėjimas visam laikui užvaldys Vakarų kultūrą.
Šaltinis: European Conservative