Jono Šapalo – kalinio sugebėjusio pabėgti iš Rainių žudynių vietos – liudijimas

Ištrauka iš liudytojo tardymo protokolo 1988 m. gruodžio 23 d.

Aš gimiau 1905 m. tada buvusios Telšių apskrities Tverų valsčiaus Zorūbų kaime. Šiuo metu šio kaimo jau nebėra. Šeimoje buvome keturios seserys ir trys broliai. Tėvai turėjo 16 ha žemės. Dirbau ūkyje. 1928 m. aš buvau pašauktas į karinę tarnybą, kurią atlikau Lietuvos kariuomenės inžinieriniame batalione Kaune. Tarnavau apie pusantrų metų laiko. Po tarnybos aš likau gyventi ir dirbti Kaune. Įsidarbinau Kauno apskrities viršininko naujokų priėmimo komisijoje, po to toje pat komisijoje pradėjau dirbti buhalteriu. Taip pradirbau panašiai iki 1941 m. sausio-vasario mėn.

Tuo metu užėjus tarybinei kariuomenei prasidėjo suėmimai be jokio preteksto, [tai] aš išsigandęs, kad galiu būti suimtas, pabėgau iš Kauno, nusprendžiau grįžti į namus – Plungės r. Zorūbų k. pas tėvus. 1941 m. kovo 10 d. aš atvykau į Telšius pas savo pažįstamą ir draugę Balkontaitę Oną, Kazio. Ji tuo metu dirbo Telšių ligoninėje akušere ir gyveno nuomodama kambarį Ligoninės g. Telšiuose. Pas ją tik spėjau permiegoti, o kitą dieną, tikriausiai kovo 11 d., pas Balkontaitę į namus atėjo trys uniformuoti vyriškiai.

Jie kalbėjo rusų kalba. Jų pavardžių ir vardų aš nežinojau, nes buvau Telšiuose išbuvęs tik vieną parą. Balkontaitę Ona irgi buvo tuo metu ir matė, kaip mane suėmė ir išsivedė, įlaipinę į sunkvežimį nuvežė į Telšių kalėjimą. Tuo metu Telšių kalėjimas buvo miesto centre, tuometinėje Laisvės gatvėje. Kai aš buvau nuvežtas ir uždarytas į kalėjimą, ten jau buvo nemažai žmonių.

Konkretaus skaičiaus aš nežinau, nes buvau atvežtas vėliau. Mane patalpino į kamerą, kur jau buvo trys asmenys. Juos aš pažinojau. Tai mokytojas Kuzminskas iš Tverų, vardo nepamenu. Toliau – pašto viršininkas Korza, taip pat iš Tverų, ir Jonas Jakštas tuo metu dirbęs Tverų viršaičiu.

Kuo mane ir mano pažįstamus kaltino, aš nežinau, nes jokio kaltinimo nepateikė, tik iš karto atvežę rusiškai klausė, kokiai partijai aš priklausau. Aš paaiškinau, kad priklausau Lietuvos šaulių sąjungai. Kas mane tardė, aš nepažinojau ir pavardės nežinau. Tardė mane rusiškai. Aš silpnai mokėjau rusų kalbą, bet klausiamas suprasdavau. Ar buvo kalėjimo prižiūrėtojų lietuvių, aš tiksliai nežinau. Tik žinau, kad rusai priklausė NKVD daliniams, nes jie patys taip prisistatė, kai mane suėmė.

Buvau tardomas iš viso du kartus: 1941 m. kovo mėn. pabaigoje ir dar po kelių dienų. Datų tiksliai neprisimenu. Tardydavo paprastai trys rusai. Tačiau, kaip aš pastebėjau, mano bylos dokumentai nebuvo rašomi, mano atsakymai niekur nebuvo užrašyti, tik kažkuris iš jų ant kažkokio lapelio kažką užsirašydavo.

Paprastai klausinėjo apie Šaulių sąjungos narius, vadovybę, kur jie gali būti šiuo metu. Aš nieko nepasakojau. Tiksliai aš nieko ir negalėjau paaiškinti. Kokių nors kaltinimų man nepateikė. Kai buvau tardomas pirmą kartą, tai buvau kalėjimo patalpoje surištas priekyje už rankų ir pakabintas už rankų palubėje, o per nugarą mušdavo rimbu. Mušdavo paprastai vienas iš tardytojų, t.y. tie, kurie apklausinėjo. Mušdavo, kol aš netekau sąmonės ir atsigavau tik po to, kai buvau perpiltas vandeniu.

Taip mane [tardė] vieną kartą. Antrą kartą, kai buvau nuvestas tardyti, tai mane pastatė prie sienos ir priekyje atsistojo trys NKVD darbuotojai. Jų taip pat aš nepažįstu. Tada jie man kumščiu daužė ausis iš abiejų pusių, kai kas pavargdavo, tai pradėdavo daužyti kitas. Man iš ausų ir nosies nuo to bėgo kraujas. Aš pradėjau šaukti, kad nieko negirdžiu, ir jie tada nustojo mušti.

Klausinėjo vėl apie Šaulių sąjungą. Aš nieko negalėjau paaiškinti. Po to vėl buvau nuvestas į kamerą. Daugiau manęs netardė. Taip kartu su mano paminėtais pažįstamais aš išbuvau iki 1941 m. birželio 25 d. Visą tą laiką mano būsima žmona Balkontaitę Ona atnešdavo man pavalgyti. Kad prasidėjo karas, aš sužinojau iš kalinių kalbų, be to, jau birželio 25 d. girdėjosi sprogimai ir šūviai iš vakarų nuo Klaipėdos pusės.

Naktį iš birželio 25 į 261 į kamerą įsiveržė keli uniformuoti NKVD darbuotojai. Jie surišo man ir Kuzminskui, Korzai, J. Jakštui rankas už nugaros ir išvedė į lauką. Pamačiau, kad kieme [stovi] keturi sunkvežimiai, kuriuose taip pat surištomis rankomis sutalpinti kiti kaliniai. Be to, kiekviename sunkvežimyje buvo ir po du NKVD darbuotojus, kurie stovėjo iš bortų galo. Kartu su NKVD darbuotojais rusais buvo ir keletas lietuvių, tačiau aš jų nepažinojau ir pavardžių nežinau.

Aš perkalbėjau su savo draugais ir nusprendėme, kad mus gali sušaudyti, nes kam gi kels vidurnaktį. Mus nuvežė kelis kilometrus nuo Telšių į miškelį vadinamą Rainiais. Tas vietas aš žinojau, nes esu vietinis gyventojas. Miškelyje visiems liepė išlipti iš mašinų. Mašinas sustatė aplink laukymę ir šviesomis švietė.

Kiek mūsų kalinių buvo atvežta į miškelį, aš tiksliai nežinau, bet buvo keturios mašinos. Kiek buvo NKVD darbuotojų aš tiksliai pasakyt negaliu, bet atsimenu, kad tarp jų buvo ir lietuvių.

Iš kalinių atrinko pirmus 10 asmenų ir sustatė miško aikštelėje.

Į tą pirmųjų dešimties tarpą pakliuvo mokytojas Kuzminskas, pašto viršininkas Korza bei Tverų viršaitis Jonas Jakštas, kitų nepažinojau. Mes galvojome, kad taip prasidės šaudymas. Be to, tuo metu įjungė visų mašinų variklius ir buvo nemažas triukšmas.

Tačiau niekas nešaudė, o tik prie kiekvieno iš dešimties asmenų priėjo iš priekio po du ar tris NKVD darbuotojus ir vienas stovėjo už nugaros, kuris laikė kalinį. Be to, kalinys ir taip negalėjo pasipriešinti, nes jam buvo užpakalyje surištos rankos.

Prasidėjo klaikus kalinių riksmas, aš pasibaisėjau, nes pamačiau, kad iš priekio stovintys NKVD darbuotojai peiliu pjauna tų dešimties asmenų liežuvius ir nutraukę kelnes, pjauna lytinius organus. Žmonės nežmoniškai raitėsi ir klykė. Ar po to jie numirdavo, aš nežinau, tik dar mačiau, kaip kareiviai buožėmis jiems suduodavo per galvą, matyt, pribaigdavo.

Nė vienas iš tos dešimties nebuvo nušautas. Kiti kaliniai, tame tarpe ir aš, stovėjome už nugarų ir matėme. Pasibaisėję vaizdu kaip ir kiti mes puolėme bėgti į visas puses, nes buvo naktis. Tačiau tai buvo sunku padaryti, nes aplink buvo NKVD darbuotojai, o be to, rankos buvo surištos. Mačiau kaip kareivis su šautuvo buože sudavė vienam iš kalinių, kurio pavardės aš nežinau.

Aš dar vežamas beveik išsilaisvinau rankas, nes, matyt, virvė buvo nestipriai surišta. Tad kai visi išsisklaidė, aš griebiau šalia stovėjusį kareivį ir parverčiau ant žemės, o pats ėmiau bėgti miškeliu. Po kelių sekundžių į mane pradėjo šaudyti, aiškiai girdėjau šūvius už nugaros.

Griuvau ant žemės ir kelis metrus šliaužiau, o po to vėl bėgau. Manęs atrodė nesivijo, nes buvo tamsu. Kas atsitiko su kitais kaliniais, aš nemačiau. Po to pėsčiomis parėjau į Zarūbų kaimą pas tėvus. Ten niekas manęs neieškojo, nes jau 1941 m. birželio 27 d. Telšiuose pasirodė vokiečiai.

Kurį laiką aš buvau namuose pas tėvus, dirbau ūkyje. 1941 m. birželio pabaigoje aš atvažiavau su kitais žmonėmis iš Tverų į Telšius, nes pasklido gandas, kad iškasami Rainiuose užmušti žmonės. Aš, kiek atsimenu, važiavau su kai kuriais tų žmonių giminaičiais, pavardžių nepamenu.

Rainiuose pamačiau tikrai iškastus kalinius su sudaužytomis galvomis ir nupjautais lytiniais organais, veidai buvo subjauroti. Mačiau suskaldyta galva mokytoją Kuzminską ir Korzą. Daugiau negalėjau žiūrėti ir išėjau iš tenai. Po to grįžau į Zarūbų kaimą ir iki 1942 m. pradžios dirbau tėvų ūkyje.

Po to aš iš savo pažįstamų sužinojau, kad kažkokie asmenys, rusai, kurie nespėjo išvažiuoti iki vokiečiams ateinant, ruošiasi mane nužudyti, tada išvažiavau iš tėvų į Telšius ir kreipiausi į Telšių policijos viršininką Kirkutį, kad paieškotų man darbo. Pradėjau dirbti policijos sekretoriumi. Gyvenau pas savo būsimą žmoną Balkontaitę.

Pradirbau apie 1,5 metų. Po to vėl buvau pas savo tėvus. Apie įvykius Rainiuose niekam nesakiau, nes ir taip jau visi Telšiai žinojo, kas tuos kalinius nužudė. 1945 m. rudenį, kai jau baigėsi karas, turbūt lapkričio mėnesį aš gyvenau pas tėvus, į namus vėl atvyko su uniformomis NKVD darbuotojai ir išvežė mane į Telšius, į kalėjimą.

Kažkas rusiškai pasakė, kad vieną kartą išsprukai, tai dabar nebepabėgsi. Kalėjime jau buvo nemažai asmenų, visi man nepažįstami lietuviai. Dėl ko suėmė, nieko nesakė ir nekaltino. Po kelių dienų mane ir kitus kalinius traukiniu nuvežė į Latviją ir Estiją, ten irgi dar pakrovė suimtus žmones. […]

Atsimenu, kad nuvežė iki Onegos ežero ir išlaipino ant sniego kažkokio dvaro arklidėse. Nemažai žmonių mirė. Po dalį asmenų pėsčiomis, tame tarpe ir aš, buvome išvaryti prie Belomor kanalo į lagerį darbams. […] 1947 m. pavasarį buvau paleistas iš lagerio ir išvykau į Lietuvą. […] 1988 m. rudenį, kai sužinojau, kad sudaroma komisija Rainių įvykiams tirti, aš parašiau laišką Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai apie tuos įvykius, nes buvau jų liudininkas. Anksčiau bijojau kam nors apie tai kalbėti, nes buvo visai kiti laikai.