Bernardinai.lt
„Josepho Campbello įžvalgos padarė milžinišką įtaką ne tik mokslininkams, bet ir daugybei kitų žmonių, neabejojančių, kad jo klajonės mitologijos takais yra aktualios ir šiandien. Jo garsiausia knyga „Herojus su tūkstančiu veidų“ – tai fantastiška kelionė po seniausius herojinius mitus ir amžiną žmogaus kovą už tapatybę.“Taip apie vieną svarbiausių XX amžiaus knygų, lyginamosios mitologijos veikalą atsiliepė žurnalas „Time“.
Neseniai ir Lietuvoje išleista garsiausia jo lyginamosios mitologijos knyga „Herojus su tūkstančiu veidų“ (iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda, išleido „Tyto alba“) išversta į daugiau nei 20 kalbų, visų jos leidimų tiražas seniai perkopė milijoną egzempliorių. 2011 m. žurnalas „Time“ įtraukė ją į šimto reikšmingiausių negrožinės literatūros kūrinių, išleistų nuo žurnalo įkūrimo (1923), sąrašą.
1988 m. TV ekranus pasiekusi pokalbių su J. Campbellu serija „The Power of Myth“ buvo viena populiariausių televizijos istorijoje. Billas Moyersas, anuomet kalbinęs J. Campbellą, yra pasakęs: „Tai buvo vienas dvasingiausių mano sutiktų žmonių, tik jis neskleidė jokių ideologinių ar teologinių idėjų. Mitologiją jis laikė visatos giesme, muzika, kuri taip giliai įsiskverbė į mūsų kolektyvinę pasąmonę, kad mes šokame pagal ją net nežinodami jos pavadinimo.“ Šie pokalbiai buvo įrašyti paskutiniaisiais J. Campbello gyvenimo metais, jo draugo Georgeʼo Lucaso, sukūrusio garsiąją „Žvaigždžių karų“ trilogiją, rančoje, pavadintoje Skywalkerio (Lukas Skaivokeris – vienas iš trilogijos veikėjų) vardu. Ne paslaptis, kad G. Lucasas „Žvaigždžių karų“ siužetą sugalvojo paveiktas J. Campbello kūrybos.
Interviu Billas Moyersas kalbėjosi su J. Campbellu apie mito reikšmę, pirmuosius pasakotojus, meilę ir santuoką, deives ir dievus, religijas ir ritualus, meną ir psichologiją, bet J. Campbellas nuolat grįždavo prie savo mėgstamiausios temos – herojaus su tūkstančiu veidų…
Kodėl savo knygą pavadinote „Herojus su tūkstančiu veidų“?
Yra tam tikra herojaus veiksmų seka, kurią galima aptikti visų pasaulio tautų istorijose, ir visai nesvarbu, kada jos sukurtos, – tai būdinga visiems istoriniams laikotarpiams. Galima sakyti, kad tose istorijose atpasakojamas vienintelis žygdarbis, kurį atliko daugybė skirtingų žmonių.
Kodėl yra tiek daug istorijų apie herojus ir herojes?
Nes apie juos verta rašyti. Net ir populiariuose romanuose pagrindinis veikėjas yra herojus arba herojė, kurie turi atlikti kokį nors neeilinį žygdarbį, peržengiantį įprasto gyvenimo patirtis. Herojus – tai žmogus, kuris aukoja savo gyvenimą dėl aukštesnio gėrio, kažko didingesnio už save patį.
Kad ir kokios tautybės būtų herojus, visose kultūrose didžioji užduotis suvokiama vienodai. Kokia gi to žygdarbio esmė?
Egzistuoju dviejų tipų žygdarbiai. Pirmiausia, fizinis – pavyzdžiui, herojus pademonstruoja išskirtinę drąsą mūšyje arba išgelbėja kam nors gyvybę. Antrajam tipui priskirtinas dvasinis žygdarbis, kai herojus patiria tam tikrą dvasinį nušvitimą ir grįžta skelbti apie tai saviškiams, kitaip tariant, tampa dvasiniu mokytoju. Herojai išvyksta ir grįžta. Toks yra amžinasis tapsmo herojumi ratas.
Bet vėlgi į tai galima pažiūrėti kaip į tam tikrą iniciacijos ritualą, kai vaikas turi atsisveikinti su vaikyste ir užaugti, galima sakyti, jis turi nužudyti savo infantilųjį „aš“ ir grįžti kaip savarankiškas suaugusysis. Tai fundamentalus slenkstis, kurį turėjo įveikti kiekvienas iš mūsų paauglystėje, – kiekvienas iš mūsų turėjo išsivaduoti nuo psichologinės priklausomybės ir įsisąmoninti, kad nuo šiol patys esame atsakingi už savo veiksmus. Galima sakyti, tam reikia mirti ir prisikelti. Tai ir yra pagrindinis herojaus kelionės motyvas – pereiti iš vieno būvio į kitą, rasti gyvybinės energijos šaltinį, kuris padėtų subręsti, peržengti į kitą etapą.
Taigi, net jeigu nesame herojai, kuriems lemta išgelbėti visuomenę, vis tiek turime nueiti tam tikrą kelią, tik dvasiniu, psichologiniu lygmeniu?
Teisingai. Otto Rankas savo nuostabioje knygoje „Der Mythus von der Geburt des Helden“ tvirtina, kad kiekvienas žmogus yra herojus. Matote, žmogus patiria milžinišką transformaciją: iš pradžių jis plūduriuoja amniotinio skysčio vandenyne, paskui ateina į šį pasaulį kaip oru kvėpuojanti būtybė ir galiausiai tampa savarankiška asmenybe. Sutikite, tai protu nesuvokiama transformacija, pats tikriausias herojiškas aktas – ne tik kūdikiui, bet ir motinai. Galima sakyti, tai pati ankstyviausia, pati svarbiausia heroizmo forma.
Na gerai, bet grįžkime prie mūsų didžiosios kelionės. Juk mes jos sąmoningai nesirenkame. Ar herojai leidžiasi į tą kelionę patys, savo iniciatyva, ar priversti?
Įmanomi abu variantai. Pavyzdžiui, keltų sakmėse dažnai pasakojama apie žmones, kuriuos elnias ar kitas gyvūnas nuviliojo į miško tankmę ar kokią nepažįstamą vietą, o paskui virto fėjų karaliene arba kita paslaptinga būtybe. Tai klasikinis pavyzdys, kaip žmogus, pats to nežinodamas, atsiduria nuotykių sūkuryje.
Nemažiau populiarus ir kitas motyvas – kai žmogus sąmoningai apsisprendžia leistis į pavojingą kelionę. Prisiminkite Odisėjo sūnų Telemachą, kuris, deivės Atėnės palieptas, leidžiasi ieškoti tėvo. Tėvo paieškos jaunam žmogui yra didžiausias herojaus nuotykis, tai reiškia, kad jis turi išsiaiškinti savo būsimą „profesiją“, pažinti save ir savo šaknis. Ir Telemachas sąmoningai leidžiasi į šį nuotykį.
Egzistuoja dar ir trečias variantas – kai herojus yra įtraukiamas, kitaip tariant, įsviedžiamas į nuotykį. Pavyzdžiui, paimamas į kariuomenę. Jis to nenorėjo, neplanavo, bet yra priverstas paklusti. Toks herojus patiria visai kitokio pobūdžio transformaciją. Jis privalo žūti ir prisikelti, užsivilkdamas uniformą jis tampa kitu žmogumi.
Bet juk herojiški poelgiai turi ir moralinį aspektą?
Heroizmo tikslas – išgelbėti žmones, kokį konkretų žmogų ar kovoti už tam tikrą idėją. Herojus aukojasi dėl aukštesnio gėrio. Kita vertus, jūs galėtumėte sakyti, kad yra dalykų, kurie neturėtų būti realizuojami. Bet net ir toks požiūris nesumenkina herojiškumo ir žygdarbio didybės.
Vaikystėje teko skaityti mitą apie Prometėją – titaną, kuris pavogė ugnį, perdavė ją žmonėms ir už tai turėjo atkentėti.
Taip. Prometėjas dovanojo žmonėms ugnį ir, galima sakyti, civilizaciją. Tiesą sakant, tai labai populiari tema. Ugnies vagies motyvas dažnai siejamas su bėgimu, savotiška estafete. Pavyzdžiui, kėkštas ar genys pavagia ugnį, o paskui perduoda ją kam nors kitam, šis – dar kam nors ir taip toliau. Pasakojama, esą nešdami ugnį kai kurie gyvūnai šiek tiek apdegė, todėl jų kailio ar plunksnų spalva dabar skiriasi. Ugnies vagies mitas plačiai paplitęs visame pasaulyje.
Žygdarbio motyvas panašus, bet juk mitų herojai skiriasi?
Tuos skirtumus lemia herojaus veiksmai ir pasakojimo pobūdis. Tipiškas ankstyvųjų kultūrų herojus iškeliaudavo žudyti monstrų. Monstrai atkeliavo iš to istorijos laikotarpio, kai žmogus pradėjo formuoti aplinką, bandydamas pritaikyti savo reikmėms laukinį, žiaurų pasaulį, kuriame klesti suirutė. Tas pasaulis netiko žmogui, todėl jis buvo priverstas kautis su monstrais.
Kaip suprantu, ilgainiui herojai evoliucionavo – kaip ir dauguma idėjų ir koncepcijų?
Vystantis civilizacijai, lygiagrečiai evoliucionavo ir herojus. Pavyzdžiui, Mozė įkopė į Sinajaus kalną, jo viršūnėje kalbėjosi su Dievu ir grįžo su įstatymais, kurių dėka turėjo susiformuoti visiškai nauja visuomenė. Tai herojiškas aktas, vadinasi, jis – herojus. Jis išvyko, įvykdė misiją ir grįžo. Tokių pavyzdžių gausu ir kitose religijose.
Pavyzdžiui, Buda yra Kristaus tipo herojus, tik gyvenęs 500 metų anksčiau. Abiejose istorijose galima rasti daug panašumų, netgi tarp jų mokinių. Naujajame Testamente laikomasi klasikinės dvasinio žygdarbio formulės, tad Kristus yra triskart išbandomas. Šėtonas 40 dienų pasninkavusį Kristų gundė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“ Bet Jėzus atsakė: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ Tada velnias pastatė jį ant šventyklos ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn.“ Jėzus jam atsakė: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“ Velnias vėl perkėlė jį ant aukšto kalno ir, rodydamas viso pasaulio karalystes, tarė: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Tada Jėzus jam atsakė: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ Taip buvo gundomas Jėzus dykumoje. O Buda išėjo į mišką, kalbėjosi su žymiausiais guru, meditavo ir galiausiai po fikuso medžiu pasiekė nušvitimą – žinoma, po trijų išbandymų: geidulio, baimės ir pareigos daryti, kas liepta. Po šių išbandymų tiek Kristus, tiek Buda grįžo atgal ir išsirinko sau mokinius, padėsiančius skleisti tai, ką jie sužinojo ir patyrė. Tai to paties tipo herojai, kitaip tariant, jų žygdarbiai yra dvasiniai – šiam tipui priskirtini Mozė, Buda, Kristus, Mahometas.
Mahometas iš pradžių buvo prekybininkas, vadovavęs karavanui. Bet paskui jis pasitraukė į olą dykumoje ir ten meditavo, kol vieną naktį išgirdo balsą, liepusį užrašyti padiktuotus žodžius. Ir štai mes turime Koraną. Tai be galo sena istorija.
Žinote, kartais man gaila tų herojų, juk jiems teko šitiek paaukoti…
Išties. Jie grįžta iš miško arba dykumos nešini auksu, o jis pavirsta pelenais. Beje, tai irgi dažnas motyvas.
Šiais laikais mes pamirštame, kad visi trys didžiųjų religijų herojai turėjo iškęsti teismą, – man rodos, teismas irgi yra svarbi herojaus kelionės dalis, parodanti, kad už viską reikia mokėti.
Turite suprasti, kad teismas simbolizuoja ankstesnio mąstymo ir požiūrio į save, gal net savisaugos instinkto, atsisakymą. Atsisakyti savęs, pasiaukoti dėl kitų – tokia yra teismo esmė. Čia, kaip ir visuose mituose, kalbama apie sąmonės, mąstysenos transformaciją.
Kas šiais laikais mūsų visuomenėje kuria herojinius mitus? Gal kartais ši misija atiteko filmų kūrėjams?
Sunku pasakyti. Bent mane filmai labiausiai veikė, kai buvau dar berniukas. Tais laikais karaliavo nebylusis, nespalvotas kinas. Bet taip, aš turėjau mylimą herojų – Douglasą Fairbanksą, man jis išties buvo pavyzdys. Vaikystėje norėjau būti savotišku Douglaso Fairbankso ir Leonardo da Vinci hibridu…
O tokie filmai kaip „Žvaigždžių karai“? Ar jie nepatenkina dvasinio nuotykio poreikio?
Taip! „Žvaigždžių karuose“ išties tobulai perteikiamas herojaus kelio cikliškumas. Tai nėra eilinė istorija su moralu, čia kalbama apie gyvybės jėgą, apie tai, kaip ji pasireiškia per žmogaus veiksmus. Įdomu tai, kad senuosiuose pasakojimuose herojai patiria nuotykius vietose, kur ne tik jie, bet ir patys autoriai niekada nesilankė. Šiais laikais, kai žmonija užkariavo visą planetą ir neliko nė vieno nepažinto kampelio vaizduotei „palaigyti“ ir herojams pakariauti, žiūrėdamas „Žvaigždžių karus“ aš iškart supratau, kad čia atsiveria daugybė galimybių vaizduotei atsiskleisti.
Ar „Žvaigždžių karuose“ yra atpažįstamų temų, herojinio epo motyvų?
Manau, Georgeʼas Lucasas puikiai pasinaudojo klasikiniais mitologiniais motyvais. Pavyzdžiui, seno žmogaus, kaip Mokytojo, motyvas. Žvelgdamas į Beną Kenobį galvojau, kad jis man labai primena japonų kendo meistrą. Kadangi pažįstu keletą tokių žmonių, galiu jus užtikrinti, kad šis personažas tikrai į juos panašus.
Šis nepažįstamasis padeda herojui ir įteikia jam ginklą – šviesos kardą – kovai su blogiu.
Taip, tik jis herojui įteikia ne tik fizinį instrumentą, bet ir įpareigoja jį kovoti su blogiu, padeda jam įgyti psichologinę pusiausvyrą. Prisiminkite, ko ir kaip jis moko herojų, – tai japonų kovos meno filosofija.
Kartą nusivedžiau abu sūnus pažiūrėti „Žvaigždžių karų“. Prisimenu, kaip lemiamą akimirką pasigirdus Kenobio žodžiams „Pasinaudok jėga, Lukai!“, euforijos apimta auditorija prapliupo aplodismentais.
Neabejoju. Matote, būtent tokie dalykai veikia žmones – net ir šiais laikais. Ir tai nuostabu.
Herojus leidžiasi į kelionę, bet ne savo malonumui. Jis nėra paprastas nuotykių ieškotojas.
Įmanomas ir atsitiktinio nuotykio motyvas. Nuotykių ieškotojas, kuris leidžiasi į kelionę dėl savų sumetimų, irgi gali būti herojus. Herojus atlieka tą žygdarbį, kuriam jis pasiruošęs, – iš esmės tai tam tikra jo charakterio apraiška. Neįtikėtina, kaip susiklosčiusios aplinkybės kartais atitinka herojaus charakterį… Pavyzdžiui, kontrabandininkas Hanas Solo įsivelia į nuotykį dėl atlygio, bet galiausiai tampa tikru herojumi. Jis buvo praktiškas vyrukas, materialistas – bent jau pats taip apie save galvojo. Iš tikrųjų jis geros širdies – nuotykis pabudina jame tas charakterio ypatybes, kurių jis net neįtarė turįs. Tokių žmonių pasaulyje be galo daug – jie galvoja, kad yra labai praktiški, dirba tik sau, o paskui paaiškėja, kad ne viskas taip paprasta…
Kad jau prisiminėme Haną Solo, norėčiau paklausti, ką Jūs manote apie sceną šiukšlių presavimo konteineryje? Prisipažinsiu, šis epizodas – vienas mano mėgstamiausių, jis primena istoriją apie Joną banginio pilve.
Būtent! Jie iš tikrųjų atsidūrė banginio pilve. O banginio pilvas simbolizuoja nužengimą į tamsą. Tai klasikinis motyvas. Banginis – pasąmonės personifikacija. Psichologijos požiūriu, vanduo yra tai, kas slypi anapus mūsų sąmonės. Padaras vandenyje žymi pasąmonės dinamizmą, be galo pavojingą ir galingą jėgą, kurią turi kontroliuoti mūsų sąmonė.
Herojaus nuotykis prasideda, kai jis leidžiasi į kelionę, palieka savąjį ramybės uostą – vietą, kur viską kontroliuoja ir pažįsta kiekvieną kampelį. Kitaip tariant, peržengia slenkstį. Būtent tada jis susiduria su monstru, žvelgiančiu į jį iš bedugnės. Yra dvi galimybės: arba herojus nukris į prarają suplėšytas į gabalėlius, kad paskui prisikeltų, arba nužudys tą monstrą, kaip kad Zygfridas nužudė drakoną ir, paragavęs jo kraujo, perėmė jo jėgą. Paragavęs drakono kraujo, Zygfridas išgirsta gamtos giesmę, tai yra jis peržengia žmogaus prigimties ribas, susijungia su gamtos jėgomis – tikrąja gyvybės jėga, nuo kurios protas paprastai mus atitolina.
Suprantate, jei leisime viską kontroliuoti protui, gausime atitinkamą produktą – Veiderį, kuris mąsto ir gyvena ne kaip žmogus, o kaip sistema. Tokia būtis yra žalinga. Kiekvienas iš mūsų susiduria su tuo, visi mes gyvename visuomenėje, sąlyginai priklausomi nuo sistemos. Ir čia iškyla esminis klausimas: ar sistema „suvalgys“ individą, sunaikindama jo žmoniškumą, ar jis pajėgs pasinaudoti sistema dėl žmonijos gerovės?
Ar gali herojus su tūkstančiu veidų padėti mums atsakyti į šį klausimą? Turiu galvoje, kaip pakeisti sistemą, kad netaptume jos vergais?
Nemanau, kad jis padės pakeisti sistemą, užtat gali išmokyti, kaip gyventi sistemoje, neprarandant žmoniškumo.
Kaip būtent?
Tereikia, kaip ir Lukui Skaivokeriui, atmesti tamsiosios pusės pasiūlymą ir nepasiduoti abejingumui.
Neabejoju, kad išgirdę Jūsų pasiūlymą dauguma žmonių pasakytų: „Viskas labai gražu, bet tai tinka tik Georgeʼo Lucaso sukurtam pasauliui ir Josepho Campbello mitams, o realybėje viskas būna kiek kitaip.“
Nieko panašaus! Jei žmogus neįsiklauso į savo dvasinius poreikius, ignoruoja emocijas ir gyvena pagal tam tikrą „programą“, jis lengvai gali tapti šizofreniku. Toks žmogus pats išmuša sau pagrindą iš po kojų. Žmogaus kūnas nepritaikytas tokiam užprogramuotam gyvenimui. Ir vis dėlto pasaulis pilnas žmonių, nustojusių klausytis savęs. Mano gyvenime irgi būta atvejų, kai galėjau tiesiog nusilenkti sistemai, prisitaikyti ir paklusti jos reikalavimams, bet aš nepasidaviau.
Ką gi, galbūt kiekviename iš mūsų slepiasi herojus, tik mes to nežinome… Kodėl tos istorijos yra tokios svarbios? Ar jose bandoma perteikti tiesas, kurių neįmanoma sužinoti kitaip?
Mituose susiduria tai, ką įmanu pažinti, ir tai, kas mums yra nesuvokiama, kadangi tai paslaptis, peržengianti žmogiškojo pažinimo ribas. Ar galite man pasakyti, kas yra gyvybės šaltinis? Niekas to nežino. Suvokę, kad gyvenimas yra paslaptis, mes pasisemiame naujos gyvybinės energijos, įgyjame pusiausvyrą. Juk ir psichoterapijoje gijimo procesas prasideda tik tada, kai žmogus išsiaiškina, kur slypi jo problema, kas yra gyvenimas. Manau, mitai padeda žmonėms suvokti tokius dalykus, atsikratyti nerimo, moko harmonijos, susitaikyti su tuo, kas neišvengiama, ir įžvelgti pozityvius dalykus netgi ištikus nelaimei.
Vaikystėje labai žavėjausi viduramžių legendomis apie karalių Artūrą, riterius ir drakonus. Ką simbolizuoja drakonas?
Drakonas simbolizuoja godumą. Europietiškasis drakonas savo lobius (ir mergeles) slepia oloje. Jis negali jais pasinaudoti, tik saugo. Psichologijos požiūriu, drakonas yra žmogaus ryšys su savuoju ego. Suprantate, mes esame įkalinti savajame drakono narve. Psichiatro užduotis – palaužti tą drakoną, atverti narvą, kad galėtume užmegzti ryšį su aplinka.
Pateiksiu pavyzdį: viena Jungo pacientė jautėsi labai vieniša. Kartą jis paprašė, kad ji nupieštų, kaip save įsivaizduoja. Ji nupiešė save įkalintą tarp uolų audringoje pakrantėje, jos plaukus taršė vėjas, o auksas, simbolizuojantis gyvybinę jėgą, buvo paslėptas tarp uolų. Kiek vėliau nupieštame piešinyje ji pavaizdavo, kaip žaibas trenkia į uolas ir aplink ją pažyra aukso luitai. Kituose seansuose aukso luitai buvo identifikuoti – tai buvo jos draugai. Suprantate, ką aš turiu galvoje? Moteris nebuvo vieniša, ji tik užsidarė savo mažyčiame kambarėlyje ir atsitvėrė nuo gyvenimo, bet ji turėjo draugų. Visi mes kažko bijome, ir tos baimės yra mūsų asmeninis drakonas. Na, bent jau europietiškasis drakonas, mat kinų drakonas yra pozityvi jėga – tai sėkmės, gerovės, gyvybingumo, naujos pradžios simbolis.
Taigi, šiais laikais drakonai tūno ne kalnų olose, o mumyse, ar ne? Bet kas gi yra tas drakonas?
Tai gali būti mūsų kompleksai. Jei visada darote tai, ko iš jūsų reikalauja aplinkiniai, tai, be abejonės, jus žlugdo. Šiuo atveju, drakonas yra jūsų aplinka, atsispindinti jūsų asmenybėje.
Kaip nugalėti savyje tą drakoną? Kokį kelią kiekvienas iš mūsų turi nueiti? Jei neklystu, Jūs tai vadinate didžiąja sielos kelione, ar ne?
Studentams aš paprastai pateikiu klasikinę formulę – sekite paskui savąją laimę. Išsiaiškinkite, kur ji slypi, ir nebijokite jos siekti.
Jūs turite galvoje darbą ar asmeninį gyvenimą?
Jei dirbate darbą, kurį pats pasirinkote, nes juo mėgaujatės, štai ji, laimė. Bet jei jūs galvojate: „Ne, negaliu to padaryti!“, „Ne, ne, aš nepajėgsiu būti rašytoju!“ arba „Ne, aš niekada negalėsiu padaryti to, ką jis padarė…“. Tai ir yra drakonas, kuris jus įkalina.
Taigi mes, skirtingai nei klasikiniai herojai, turime leistis į kelionę ne tam, kad išgelbėtume pasaulį, o tam, kad išgelbėtume save?
Na, padėdamas sau, žmogus padeda ir pasauliui. Svarbi kiekvieno žmogaus gyvybinė energija. Pasaulis – tai dykynė. Žmonės įsivaizduoja, kad pasaulį galima išgelbėti pakeitus kokias nors taisykles. O iš tikrųjų pasauliui reikia tos gyvybinės energijos, žmogaus užduotis – prikelti jį, atgaivinti. Mano galva, vienintelis būdas atgaivinti pasaulį – kiekvienam išsiaiškinti, kur slypi jo paties laimė, kuo jis pats gyvas, ir gyventi.
Sakykim, aš leidžiuosi į kelionę ir galiausiai nugaliu tuos drakonus. Ar privalau keliauti vienas?
Jei yra žmogus, galintis jums padėti, puiku. Bet galiausiai patį svarbiausią, lemtingą išbandymą herojus turi atlaikyti pats.
Kelionės tipo mituose paprastai yra vieta, kurią herojus trokšta pasiekti. Kas tai per vieta?
Budistai tai vadina nirvana, o nirvana yra proto būsena. Tai nėra kokia nors vieta, kaip dangus, ji nėra nepasiekiama. Nirvana – tai būsena, kurią pasiekiame išsivadavę nuo troškimų, neapykantos, baimės, mus varžančių įsipareigojimų, atradę dvasinę pusiausvyrą.
Bet juk Buda, kaip ir visi herojai, neatskleidžia pačios tiesos, jis atskleidžia, koks yra kelias į tiesą.
Taip. Bet tai turi būti jūsų kelias. Buda negali tiksliai nurodyti, kaip žmogui atsikratyti baimių. Skirtingi mokytojai gali pasiūlyti tam tikrus pratimus ar būdus, kaip jų atsikratyti, bet gali atsitikti taip, kad jie jums nepadės. Mokytojas gali tik nurodyti kryptį. Jis – kaip švyturys, įspėjantis plaukiantį jūra: „Būk atsargus, nes čia yra uolų.“
Bet kaip pasiekti tą nirvaną, kaip pakylėti savo sąmonę į aukštesnį lygį?
Tam yra meditacija. Žmonės praleidžia daugybę laiko rūpindamiesi šeimos poreikiais, kad ji neiširtų, svarstydami, kaip uždirbti pinigų ir kaip juos paskirstyti, – tai irgi savotiška meditacija. Be abejonės, tai labai svarbu, tėvams dera rūpintis fizine vaikų gerove, bet negalima pamiršti ir dvasinių dalykų. O kaip įskiepyti vaikui dvasinį sąmoningumą, jei pats nesi šioje srityje pasikaustęs? Kaip to pasiekti? Tada prisimenami mitai ir pasakos. Juk tokie pasakojimai skirti pakylėti mus į aukštesnį dvasinio sąmoningumo lygį.
Pateiksiu pavyzdį: kartą, eidamas Penktąja aveniu, užsukau į Šv. Patriko katedrą. Vos įžengęs į ją pajutau, kad Niujorko – vieno iš labiausiai ekonomiškai angažuotų miestų planetoje – triukšmas liko už durų. Visa katedra spinduliavo dvasingumą, sakralumą. Vitražai languose suteikė šiai erdvei ypatingą atmosferą. Mano sąmonė išties buvo pakylėta į aukštesnį lygį. Bet išėjęs iš katedros aš vėl grįžau į triukšmingą miestą. Paklausite, gal įmanoma išsaugoti tuos potyrius? Taip, tam tikros maldos, kontempliacinės praktikos arba mantros padeda išlaikyti sąmonę tame lygmenyje, neleidžia jai vėl grįžti į pradinę būseną.
Kaskart, žvelgdamas į bažnyčią, aš susimąstau apie esminius principus, formavusius mūsų visuomenę. Apie tai, kaip formavosi visuomenė, galima spręsti iš pastatų aukščio konkrečioje vietovėje. Viduramžiais aukščiausias pastatas mieste buvo katedra, XVII a. – rotušė, parlamentas arba valdžios atstovo rezidencija, o šiais laikais aukščiausi yra pastatai su biurais.
Paimkime bet kurį miestą – kad ir Solt Leik Sitį: pirmiausia buvo pastatyta bažnyčia – pačiame miesto centre. Tai buvo dvasinis miesto gyventojų centras. Vėliau šalia iškilo Kapitolijus – žinoma, aukštesnis už bažnyčią. O dabar šiuos pastatus užgožė pastatai su biurais. Tokia ta Vakarų civilizacijos istorija – nuo gotikos laikų iki ekonomikos užvaldyto nūdienos pasaulio…
Žinoma, tie pastatai nuostabūs, tai architektūros triumfas, savotiškas miesto pareiškimas pasauliui: „Štai, kokie mes galingi, žiūrėkit, ką mes galime sukurti.“
Ar jie gali inspiruoti naujus mitus?
Sunku pasakyti, kas gali tapti mitu, o kas ne, – tai tas pat, kaip spėlioti, ką šiąnakt susapnuosi. Mitai ir sapnai turi šį tą bendra – juose svarbiausi dalykai pateikiami simbolių forma. Ir vienintelis objektas, apie kurį dabar verta kurti mitą, – tai mūsų planeta, o ne koks nors miestas ar konkretus asmuo. Štai apie ką turi būti ateities mitas. Ir jame bus kalbama apie tą patį, apie ką ir visuose kituose mituose, – apie individo brandą ir jo laukiančią kelionę. Apie tai, kaip individui prisitaikyti prie sistemos ir kaip pritaikyti sistemą platesniame kontekste – turiu galvoje gamtą ir kosmosą…
Pagal billmoyers.com parengė Jūratė Dzermeikaitė