„IQ“
JAV ir pasaulis karštai diskutuoja dėl naujų prekybos sutarčių. Šie paktai anksčiau vadinti laisvosios prekybos sutartimis, bet iš tiesų tai – valdomos prekybos susitarimai, atitinkantys korporacijų, visų pirma JAV ir ES bendrovių, interesus. Šiandien tokie sandoriai dažniau vadinami partnerystėmis, pavyzdžiui, Ramiojo vandenyno partnerystė. Tačiau susitarimo šalys nelygiavertės, nes iš esmės sąlygas diktuoja JAV. Laimė, amerikiečių „partneriai“ vis labiau priešinasi.
Nesunku suprasti, kodėl. Šios sutartys ne tik apima prekybą, bet ir reguliuoja investicijas, intelektinę nuosavybę, todėl valstybės narės privalo iš esmės keisti savo įstatymų, teismų ir reguliavimo sistemas ir atsisakyti galimybės pareikšti nuomonę ar priversti atsiskaityti per demokratines institucijas.
Ko gero, kebliausia ir nesąžiningiausia tokių sutarčių dalis susijusi su investuotojų apsauga. Žinoma, šiuos būtina apsaugoti, kad vyriausybės negalėtų nusavinti jų turto. Bet tokios nuostatos įtrauktos visai kitu tikslu. Pastaraisiais dešimtmečiais buvo vos keli nusavinimo atvejai, be to, apsisaugoti norintys investuotojai gali įsigyti Pasaulio banko antrinės bendrovės, Daugiašalės investicijų garantijų agentūros, draudimą. Panašias galimybes siūlo JAV ir kitų šalių vyriausybės. Tačiau JAV reikalauja įtraukti šias nuostatas į Ramiojo vandenyno partnerystės sutartį, nors daugelis jos „partnerių“ turi ne mažiau veiksmingą nuosavybės apsaugą ir teismų sistemas.
Iš tiesų šiomis nuostatomis norima apsunkinti sveikatos priežiūros, aplinkosaugos, saugumo ir net finansų reguliavimą, skirtą pačių JAV ekonomikai ir piliečiams apsaugoti. Bendrovės gali paduoti vyriausybes į teismą ir reikalauti visiškai kompensuoti dėl reguliavimo pakeitimų sumažėjusį laukiamą pelną.
Tai ne tik teorinė galimybė. „Philip Morris“ padavė į teismą Urugvajų ir Australiją už tai, kad šios liepė ant cigarečių pakelių įspėti apie žalą sveikatai. Reikia pripažinti, kad abi valstybės žengė toliau nei JAV ir pareikalavo naudoti rūkymo padarinius vaizduojančias nuotraukas. Šis ženklinimas veikia ir atgraso nuo rūkymo. Todėl dabar „Philip Morris“ reikalauja kompensacijų už prarastą pelną.
Ateityje, jei išsiaiškintume, kad tam tikri produktai kenkia sveikatai (prisiminkime asbestą), užuot gynęsi teismuose dėl mums padarytos žalos, gamintojai galės paduoti vyriausybes į teismą už tai, kad šios trukdo joms toliau žudyti žmones. Tas pats gali grėsti, jei mūsų valdžia imtų griežčiau reguliuoti norėdama mus apsaugoti nuo taršos šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis padarinių.
Kai vadovavau JAV prezidento Billo Clintono patarėjų ekonomikos klausimais tarybai, panašią nuostatą, vadintą „reguliuojamuoju perėmimu“, bandė įtvirtinti prieš aplinkosaugą nusiteikusios grupės. Ją įgyvendinus taisyklės būtų nustojusios veikti, nes valdžia nebūtų pajėgusi išmokėti kompensacijų. Laimė, mums pavyko atremti šią iniciatyvą teismuose ir JAV Kongrese.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.