„Bažnyčios žinios“ | 2005 m. gegužės 11 d. (Nr. 9)
Europos dienos išvakarėse siūlome prisiminti aktualumo nepraradusį kardinolo Josepho Ratzingerio apmąstymą apie Europą ištikusią dvasinę krizę.
Europoje esama keisto ateities nenoro. Aiškiausiai tą rodo tai, kad vaikai laikomi grėsme dabarčiai; jie dažnai išgyvenami ne kaip viltis, bet kaip dabarties apribojimas. Kaip tik šią savo didžiausios sėkmės valandą Europa atrodo tapusi viduje tuščia, tarsi paralyžiuota gyvybei pavojingos kraujotakos krizės, reikalinga transplantų. Šį atraminių sielos jėgų vidinį nykimą atitinka tai, kad ir etniniu matmeniu Europa atrodo pasukusi atsisveikinimo keliu.
Galimai Europos ateičiai nusakyti egzistuoja dvi priešingos diagnozės. Oswaldas Spengleris tarėsi galįs konstatuoti, jog didžiosioms kultūroms būdingas gamtos dėsnių valdomas vyksmas: kokia nors kultūra atsiranda, rutuliojasi, klesti, nuvargsta, sensta ir galiausiai nunyksta. Spengleris manė, jog Vakarai jau pasiekę vėlyvąją fazę ir artėja mirties link. Vakarai, savaime suprantama, gali perteikti savo dovanas kylančiai naujai kultūrai. Tačiau Vakarų, kaip subjekto, gyvenimo laikas didžiąja dalimi jau praeityje.
Ši biologistiškai paženklinta tezė laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų rado aistringų priešininkų pirmiausia katalikiškoje erdvėje; įspūdingai jai priešpriešiais stojo Arnoldas Toynbee, tiesa, postulatais, apie kuriuos šiandien retai kas užsimena. Toynbee skiria, viena vertus, materialinę-techninę pažangą ir, kita vertus, tikrąją pažangą, kurią jis apibrėžia kaip sudvasinimą. Jis pripažįsta, kad Vakarai – „vakarietiškasis pasaulis“ – yra atsidūręs krizėje, kurios priežastis yra atsimetimas nuo religijos nupuolant į technikos, nacijos ir militarizmo kultą.
Krizė jam galiausiai yra sekuliarizmas. Žinant krizės priežastį, galima nurodyti ir gydymo būdą: būtina atgaivinti religinį momentą, apimantį, jo akimis, visų kultūrų religinį paveldą, tačiau pirmiausia „tai, kas likę iš Vakarų krikščionybės“. Biologistiniam požiūriui čia priešpriešinamas voliuntaristinis.
Jei ši tezė teisinga, ar įstengtume atgaivinti religinį momentą, sukurdami likutinės krikščionybės ir žmonijos religinio paveldo sintezę?
Kas gebėjo palaikyti Europos vidinės tapatybės tąsą visose istorinėse permainose?
Arba dar paprasčiau: kas ir šiandien bei rytoj žada dovanoti žmogaus orumą ir jį atitinkančią egzistenciją?
Norėdami į tai atsakyti, turime trumpam pažvelgti atgal. XIX a. išsiplėtojo du nauji „europietiškieji“ modeliai. Lotyniškosioms nacijoms būdingas laicistinis modelis: valstybė griežtai atskirta nuo religinių korporacijų, kurios iškeltos į privatumo sritį. Ji pati atmeta religinį pagrindą ir laiko save besiremiančia vien protu bei jo įžvalgomis. Dėl proto trapumo šios sistemos pasirodė esančios dužios bei neatsparios diktatūroms; tiesą sakant, jos tebegyvuos vien todėl, jog tebeegzistuoja senosios moralinės sąmonės fragmentai, įgalinantys pamatinį moralinį sutarimą.
Tuo tarpu germaniškojoje erdvėje gyvuoja liberaliojo protestantizmo valstybiniai-bažnytiniai modeliai, kai nuo prietarų apvalyta, iš esmės kaip moralė suvokiama krikščioniškoji religija laiduoja moralinį sutarimą ir erdvų religinį pagrindą, kurio turi laikytis valstybinėms religijoms nepriklausantys asmenys. Didžiojoje Britanijoje, skandinavų valstybėse, taip pat prūsų dominuojamoje Vokietijoje toks modelis ilgą laiką garantavo valstybinę ir visuomeninę sanglaudą. Tiesa, prūsiškojo valstybinio bažnytiškumo žlugimas Vokietijoje sukūrė vakuumą, kuris irgi kaip tuščia erdvė siūlėsi diktatūrai. Šiandien valstybines Bažnyčias visur apėmęs išsekimas: iš religinių institucijų, kurios yra valstybės dariniai, moralinė jėga nebesklinda, tuo tarpu pati valstybė moralinės jėgos sukurti negali, bet turi turėti ją kaip sąlygą ir ja remtis.
Tarp abiejų modelių įsiterpia Jungtinės Valstijos, kurios, viena vertus, atsiradusios ant laisvųjų Bažnyčių pagrindo – griežtai laikosi atskyrimo dogmos, bet, kita vertus, buvo paženklintos nekonfesinio protestantiškojo-krikščioniškojo pamatinio sutarimo, besisiejusio su ypatingu religinio pobūdžio misijiniu suvokimu ir todėl teikusiu religiniam momentui didelę viešąją reikšmę. Krikščioniškasis paveldas, žinoma, irsta ir Jungtinėse Valstijose, tačiau drauge vaizdas keičiasi ir dėl sparčiai gausėjančio ispanakalbio elemento ir sykiu religinių tradicijų iš viso pasaulio buvimo.
Grįžkime prie Europos: prie dviejų modelių dar XIX a. prisišliejo trečiasis – socializmas, kuris netrukus pasidalijo į du kelius – totalitaristinį ir demokratinį.
Demokratinis socializmas ir katalikų socialinis mokymas
Demokratiniam socializmui pavyko įsiterpti kaip išganingai atsvarai radikaliai liberalioms pozicijoms abiejuose modeliuose, jis juos praturtino ir pataisė. Kartu jis pasirodė kaip nepaisantis konfesijų ribų: Anglijoje jis buvo katalikų, negalėjusių gerai jaustis nei protestantų konservatorių, nei liberalų stovykloje, partija.
Ir vilhelmiškojoje Vokietijoje katalikiškasis centras galėjo jaustis artimesnis demokratiniam socializmui negu konservatyviosioms jėgoms. Demokratinis socializmas katalikų socialiniam mokymui daug kuo buvo ir yra artimas, bet kuriuo atveju jis labai prisidėjo prie socialinės sąmonės ugdymo.
Tuo tarpu totalitaristinis modelis sumišo su griežtai materialistine bei ateistine istorijos filosofija: istorija suprantama deterministiškai kaip pažangos procesas, per religinę bei liberaliąją stadijas besirutuliojantis galutinės visuomenės link, kurioje religija bus įveikta kaip praeities reliktas, o materialinių sąlygų funkcionavimas laiduos visų laimę. Tariamu moksliškumu pridengiamas nepakantus dogmatiškumas: dvasia yra materijos produktas; moralė – aplinkybių produktas ir turi būti apibrėžiama bei praktikuojama remiantis tam tikrais visuomenės siekiais.
Visa, kas tarnauja laimingos galutinės būklės priartinimui, yra moralu. Čia visiškai perkainojamos Europą pastatydinusios vertybės; čia nutraukiami saitai su visa moraline žmonijos tradicija: nebėra jokių nuo pažangos siekių nepriklausomų vertybių.
Viskas duotu akimirksniu gali būti leistina ar net būtina, moralu naująja prasme. Ateitis virsta nuožmia dievybe, disponuojančia visais ir viskuo.
Tikroji katastrofa yra sielų nuniokojimas
Komunistinės sistemos žlugo, pirmiausia dėl savo klaidingo ekonominio dogmatizmo. Tačiau labai noriai išleidžiama iš akių, kad jas pražudė gilesnės priežastys: panieka žmogui, moralės pajungimas sistemos poreikiams ir jos ateities pažadai.
Tikroji katastrofa – ne ekonominė; tikroji katastrofa – tai sielų nuniokojimas, moralinės sąmonės sugriovimas.
Esminė Europos ir pasaulio problema, mano akimis, būtent ta, kad ekonominio žlugimo niekas neginčija, ir todėl buvusieji komunistai nedelsdami virto ūkio liberalais. Tuo tarpu moralinė ir religinė problematika, kuri iš tikrųjų buvo svarbiausia, yra beveik visiškai išstumta. Šiuo požiūriu marksizmo palikta problematika tebeegzistuoja ir šiandien: tai žmogaus pirmapradžių tikrybių apie Dievą, save patį ir visatą irimas.
Tačiau moralinių vertybių, kuriomis niekada negalima disponuoti, suvokimo nykimas gali sukelti europietiškosios sąmonės savigriovą, kurios mes – nepriklausomai nuo špengleriškosios žlugimo vizijos – neturime išleisti iš akių kaip realaus pavojaus.
Tad mums iškilęs klausimas: kas toliau? Ar milžiniškose mūsų laikų pervartose esti ateitį turinti Europos tapatybė, kuriai iš vidaus galėtume pritarti?
Europos vienijimosi tėvams – Adenaueriui, Schumannui, de Garsperi – buvo aišku, kad toks pagrindas yra ir kad jį sudaro mūsų per krikščionybę atsiradusio žemyno krikščioniškasis paveldas.
Jiems buvo aišku, jog sugriovimai, kuriuos mums prieš akis pateikė nacių ir Stalino diktatūros, rėmėsi būtent šio pagrindo atmetimu – įžūliu pasipūtimu, kai, užuot paklusus Kūrėjui, reiškiama pretenzija savo jėgomis sukurti geresnį žmogų ir blogąjį Kūrėjo pasaulį pertvarkyti į gerąjį, kuris kiltų iš savosios ideologijos dogmatizmo.
Jiems buvo aišku, kad šios diktatūros, pagimdžiusios visiškai naują blogio kokybę, rėmėsi troškimu panaikinti Europą ir kad vėl būtina grįžti prie to, kas šį žemyną, nepaisant visų kančių bei paklydimų, padarė kilnų.
Naujo atsigręžimo į didžiąsias krikščioniškojo paveldo konstantas pradinis entuziazmas greitai išsisklaidė, ir Europa tada vienijosi prieš akis turėdama beveik vien ekonominius aspektus ir menkai kreipdama dėmesį į dvasinius tokios bendrijos pagrindus.
Pastaraisiais metais vėl imta labiau suvokti, kad Europos valstybių ekonominei bendrijai reikalingas ir bendrų vertybių pagrindas: prievartos plitimas, bėgimas į narkotikų prieglobstį, korupcijos didėjimas leidžia mums gyvai pajusti, kad vertybių nuosmukis turi materialinių padarinių ir kad būtina pasukti priešinga kryptimi.
Žmogaus orumo besąlygiškumas ir žmogaus teisės kaip vertybė
Būsimoji Europa ir jos Konstitucija neturi stokoti trijų esminių dalykų. Pirmasis yra besąlygiškumas, kuriuo turi reikštis žmogaus orumas bei žmogaus teisės kaip vertybės, pirmesnės už bet kurią valstybinę teisinę steigtį. Günteris Hirschas pagrįstai pabrėžė, jog šios pagrindinės teisės nėra nei sukuriamos įstatymų leidėjo, nei suteikiamos piliečiams, „bet veikiau egzistuoja savateisiškai, turi būti įstatymo leidėjo visada gerbiamos ir jam yra duotos kaip viršesnės vertybės“.
Šis už bet kurį politinį veikimą bei sprendimą pirmesnis žmogaus orumo galiojimas galiausiai kreipia į Kūrėją: tik jis gali steigti teises, kurios remiasi žmogaus esme ir kuriomis niekam nevalia disponuoti. Šiuo požiūriu čia esmingai užkoduotas ypatingas krikščioniškojo paveldo galiojimas. Tai, kad yra vertybių, kuriomis niekam nevalia manipuliuoti, yra tikrasis mūsų laisvės ir žmogaus didybės laidas; tikėjimas čia įžiūri Kūrėjo ir žmogui jo dovanoto panašumo į Dievą slėpinį. Taip ši norma apsaugo esminį Europos krikščioniškosios tapatybės elementą ir netikintiesiems suprantama formuluote.
Šiandien vargiai kas nors tiesiai neigs žmogaus orumo ir pagrindinių žmogaus teisių pirmumą visų politinių sprendimų atžvilgiu; dar nenutolo nacizmo ir jo rasinės doktrinos siaubai. Tačiau konkrečioje vadinamosios medicininės pažangos srityje esama labai realių grėsmių: kad ir ką turėtume prieš akis, klonavimą, žmogaus embrionų kaupimą tyrimams ir organų transplantacijai ar visą genetinio manipuliavimo sritį – visiems akivaizdus čia gresiantis tylus žmogaus orumo alinimas. Stengiantis pateisinti tai, kas nepateisintina, nuolat nurodinėjami „geri tikslai“.
Prie to vis labiau prisideda prekyba žmonėmis, naujos vergystės formos, žmogaus organų, skirtų transplantacijai, verslas.
Antra, Europos tapatybei esmingai svarbios santuoka ir šeima. Monogaminė santuoka kaip pamatinis vyro ir moters santykio pavidalas ir sykiu kaip valstybinės bendrijos ląstelė susiformavo remiantis bibliniu tikėjimu. Ji suteikė Europai, tiek Vakarų, tiek Rytų, ypatingą veidą ir ypatingą žmogiškumą taip pat ir kaip tik todėl, kad jos nubrėžta ištikimybės ir atsižadėjimo forma turėdavo būti vis iš naujo skausmingai iškovojama.
Europa nebebūtų Europa, jei šita jos socialinės struktūros pagrindinė ląstelė išnyktų ar esmingai pakistų.
Santuoka ir gyvenimo sąjungos
Visi žinome, kokia grėsmė šiandien iškilusi santuokai ir šeimai, – pirma, dėl jų neišardomumo griovimo vis lengvesnėmis skyrybų formomis, antra, dėl vis labiau plintančios naujos elgsenos – vyro ir moters bendro gyvenimo teisiškai nesusituokus. Ryškiai tam priešingas yra homoseksualų gyvenimo sąjungų, dabar paradoksaliai reikalaujančių teisinės formos, kuri daugiau ar mažiau būtų prilyginta santuokai, siekimas. Su šiomis tendencijomis išžengiama iš žmonijos visos moralinės istorijos – žmonijos, kuri, nepaisydama visos teisinių santuokos formų įvairovės, visada žinojo, jog ši savo esme visada yra ypatingas vyro ir moters sambūvis, atsiveriantis vaikams ir per tai šeimai.
Tai ne diskriminacija, čia kalbama apie tai, kas yra žmogus kaip vyras ir moteris ir kaip vyro ir moters sambūvis gali būti įformintas teisiškai.
Jei, viena vertus, jų sambūvis vis labiau atsiskiria nuo teisinių formų, jei, kita vertus, homoseksualinė sąjunga vis labiau laikoma vieno rango su santuoka, mes esame žmogaus paveikslo irimo, kurio padariniai gali būti tiktai itin rimti, akivaizdoje.
Trečias dalykas yra religijos sritis: visoms kultūroms esminga yra gerbti tai, kas šventa kitam; pagarba šventybei apskritai, Dievui, pagarba, kurios labai galima tikėtis ir iš to, kuris pats nepasirengęs tikėti Dievą.
Kur ši pagarba pakertama, visuomenė praranda tai, kas esminga. Ačiū Dievui, kad baudžiami tie, kurie pašiepia Izraelio tikėjimą, jo Dievo sampratą, jo didžiąsias asmenybes. Baudžiami ir tie, kurie žemina Koraną ir pagrindinius islamo įsitikinimus. Tačiau prakalbus apie Kristų ir krikščionių šventybę, nuomonės laisvė ima atrodyti didžiausias gėris, kurio apribojimas reikštų grėsmę tolerancijai bei laisvei ar net jų griovimą. Bet laivės nuomonę riboja tai, kad ji neturi griauti kito garbės ir orumo; ji nėra laisvė meluoti ar griauti žmogaus teises.
Čia Vakarams būdinga keista ir kaip patologinė įvardytina savęs neapykanta – Vakarams, kurie pagirtinai supratingumo dvasia mėgina atsiverti svetimoms vertybėms, tačiau nemėgsta pačių savęs, savo istorijoje regi tik tai, kas žiauru ir destruktyvu, bet nebeįstengia suvokti to, kas didu ir dora.
Pagarbiai žvelgti į kito šventybę
Europai, jei ji nori išlikti, būtina iš naujo – žinoma, kritiškai ir nuolankiai – priimti save pačią. Daugiakultūriškumas, kurio vis aistringiau reikalaujama, kartais būna pirmiausia atsisakymas to, kas sava, bėgimas nuo to, kas sava. Tačiau daugiakultūriškumas negali egzistuoti be bendrų konstantų, be savų gairių. Ir jis tikrai negali egzistuoti be pagarbos šventybei. Jis reikalauja pagarbiai žvelgti į kito šventybę, tačiau taip galime elgtis tik tada, kai mums patiems nesvetima šventybė – Dievas.
Žinoma, galime ir turime mokytis iš kitų šventybės, tačiau kaip tik kitų atžvilgiu ir kitų labui mūsų pareiga yra patiems puoselėti savo pagarbą šventybei ir mums apsireiškusio Dievo veidą – Dievo, svetingai priimančio vargšus ir silpnuosius, našles ir našlaičius, ateivius; Dievo, kuris yra toks žmogiškas, kad pats tapo žmogumi, kenčiančiu žmogumi, kuris drauge su mumis kentėdamas suteikia kančiai kilnumą ir viltį.
Jei to nedarysime, paneigsime Europos tapatybę – ir atsakysime kitiems tarnystę, kurios jie reikalauja.
Absoliutus profaniškumas, išsiplėtojęs Vakaruose, pasaulio kultūroms iš pagrindų svetimas. Jos įsitikinusios, jog pasaulis be Dievo ateities neturi. Todėl būtent daugiakultūriškumas kviečia mus pas save pačius. Europa turėtų visiškai sąmoningai vėl imti ieškoti savo sielos.
Toynbee sakė, kad visuomenės likimas visada priklauso nuo kūrybingų mažumų. Tikintys krikščionys turėtų suvokti save kaip tokią kūrybingą mažumą. Jie turėtų prisidėti, kad Europa iš naujo susigrąžintų tai, kas iš jos paveldo geriausia, ir taip pasitarnautų visai žmonijai.
Šis straipsnis buvo paskelbtas laikraščio „Süddeutsche Zeitung“ 2005 m. balandžio 13 d. numeryje.