Tasai, kuris nesuprato Kalėdų paslapties, nesuvokia ir to, kas krikščionybėje esmingiausia. Tasai, kuris to nepriima, negali patekti į Dangaus karalystę – būtent tą [šv. Pranciškus iš Asyžiaus] ir norėjo iš naujo priminti savo meto ir paskesnių kartų krikščionims.
Pranciškaus nurodymu, tą Kalėdų naktį Grečo (Greccio)* oloje [įrengtoje prakartėlėje] būtinai turėjo būti ir jautis su asilu. Jis pasakė kilmingajam Jonui: „Noriu kuo tikroviškiau priminti tą kūdikį, kuris gimė Betliejuje, ir visą vaikystėje patirtą vargą. Noriu savo kūno akimis pamatyti, ką reiškia gulėti ėdžiose ir miegoti tarp jaučio ir asilo ant šieno“.
Nuo to laiko jautis ir asilas randa savo vietą kiekvienoje prakartėlėje. Bet iš kur jie iš tiesų atsirado? Gerai žinoma, kad Naujojo Testamento pasakojimuose apie Kalėdas jie neminimi. Kai ieškome atsakymo į šį klausimą, atrandame dalyką, svarbų visuose papročiuose, siejamuose su Kalėdomis ir, tiesą sakant, su visomis Bažnyčios maldomis Kalėdų ir Velykų liturgijoje bei su liaudies pamaldumu.
Jautis ir asilas nėra vien tiktai pamaldžios vaizduotės vaisiai: dėl Bažnyčios tikėjimo Senojo ir Naujojo Testamento vienove jiems teko ypatingas vaidmuo – jie tapo tarsi Kalėdų įvykio palydovais. Mes skaitome Izaiją: „Jautis pažįsta savo savininką, ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Izaijas 1, 3). Šiuose žodžiuose Bažnyčios tėvai įžvelgė pranašystę, kuri nurodo į naująją Dievo tautą – į Bažnyčią, sudarytą iš žydų ir pagonių.
Dievui visi žmonės, žydai ir pagonys, buvo kaip tas jautis ir asilas – neturintys nei proto, nei pažinimo. Tačiau kūdikis ėdžiose atvėrė jų akis taip, kad nuo šiol jie atpažįsta savo Mokytojo balsą, savo Viešpaties balsą. Nuostabą kelia matant, kaip menininkai viduramžių Kalėdų paveiksluose suteikė abiem gyvuliams kone žmogiškas išraiškas: kaip jie stovi kūdikio slėpinio akivaizdoje ir jį garbina – sąmoningai ir pagarbiai.
Bet galiausiai tai buvo tiesiog logiška, nes šiedu gyvuliai buvo laikomi pranašišku Bažnyčios slėpinio simboliu – mūsų pačių slėpiniu, nes ir mes esame tik jaučiai ir asilai Amžinojo Dievo akivaizdoje, tie jaučiai ir asilai, kurių akys Kalėdų naktį atsivėrė ir jie atpažino savo Viešpatį ėdžiose. Kas jį atpažino ir kas jo neatpažino? Ir ar mes jį tikrai atpažįstame?
Kai mes dedame jaučius ir asilus šalia ėdžių, turime prisiminti ir visą Izaijo ištrauką, kuri yra ne tik geroji naujiena – būsimojo pažinimo pažadas, bet ir šių laikų aklumo pasmerkimas. Jautis ir asilas pažįsta – „tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“…
Kas yra jautis ir asilas šiandien ir kas yra toji nesupratingoji „mano tauta“? Iš ko mes galime atpažinti jaučius ir asilus? O iš ko – tuos, kurie yra „mano tautą“? Ir kodėl neprotingieji atpažįsta, o protingieji lieka akli?
Norėdami surasti atsakymą, turime grįžti su Bažnyčios tėvais į pirmąsias Kalėdas. Kas jį atpažino? Ir kas jo neatpažino? Ir kodėl taip nutiko?
Vienas iš jo neatpažinusiųjų buvo Erodas – jis netgi nesuprato, kas jam pasakojama apie kūdikį, tiesą sakant, jį vis labiau akino valdžios troškimas ir jo palydovė – paranoja (Mt 2, 3). Jo neatpažino ir „visi su juo [buvę] Jeruzalėje“ (Ten pat). Jo neatpažino ir „žmonės švelniais drabužiais“ – tie, kurie turi aukštą socialinę padėtį (Mt 11, 8). Tie, kurie jo neatpažino, buvo mokyti vyrai, Biblijos žinovai, Biblijos aiškintojai, kurie tarsi ir žinojo atitinkamą Šventojo Rašto ištrauką, bet taip ir liko nieko nesupratę (Mt 2, 6).
Tie, kurie jį atpažino, buvo „jautis ir asilas“ (palyginti su tais garbiais vyrais): piemenys, trys magai, Marija ir Juozapas. Bet ar galėjo viskas būti kitaip? Juk tų, kurių aukšta socialinė padėtis, tame tvartelyje, kur ėdžiose gulėjo kūdikis Jėzus, ir nebuvo: tai buvo jaučio ir asilo buveinė.
O kaip mes? Ar mes taip toli nuo tvartelio, nes mūsų drabužiai per daug švelnūs, o patys – per daug protingi? Ar gal mes taip įsitraukę į mokslines Rašto egzegezes, neautentiškumo įrodinėjimus ar atskirų ištraukų istorinį tikslinimą, kad tapome akli kūdikiui ir nieko apie jį nebesuvokiame?
O gal mes taip įstrigę „Jeruzalėje“, rūmuose, savyje, savo išdidume bei paranojoje, kad jau ir negalime išgirsti naktį skambančių angelų balsų ir susiruošti į kelią pagarbinti kūdikio?
Ir šią naktį jautis ir asilas žvelgia į mus klausdami: „Mano tauta nesupranta, bet juk jūs girdite savo Viešpaties balsą?“ Kaskart, kai išdėstome šias mums tokias žinomas ir savas figūrėles prakartėlėje, turime prašyti Dievo suteikti mūsų širdims to paprastumo, kuris Viešpatį atranda ir kūdikyje – kaip tai patyrė Greče (Greccio kaimelyje) Pranciškus *. Dėl to ir mes galėtume patirti tai, ką [Tomas Celanietis] pasakoja apie dalyvavusius Kalėdų nakties Šv. Mišiose Greče – ir jo žodžiai labai primena tai, ką Šv. Lukas pasako apie piemenis pirmąją Kalėdų naktį, – kiekvienas ėjo namo pilnas džiaugsmo.
Šaltinis: Joseph Ratzinger, „The Blessing of Christmas“ („Kalėdų palaima“)
Iš anglų kalbos vertė Ramutė Bingelienė
* Sumanymas atkartoti Jėzaus gimimą Betliejuje kilo šventajam Pranciškui Asyžiečiui, ir 1223 metais Grečo (Greccio) kaime Italijoje jis sukūrė pirmąją pasaulyje gyvąją prakartėlę.
