Bernardinai.lt
Jovita į Lietuvą buvo sugrįžusi trumpam, aplankė gimtuosius namus, kelias dienas pailsėjo ir vėl atgal į Palestiną. Džiaugiamės, jog atrado laiko užsukti į Bernardinai.lt redakciją, kur yra dirbusi ir visada mielai laukiama. Klausėme, ar nėra baisu grįžti į regioną, kur vyksta karas. Jovita tik šypsojosi ir sakė, kad Ramaloje, kur gyvena, šūvius ir sprogimus girdi ne tiek jau dažnai. Ji taip pat tvirtino, kad tas laikotarpis, kurį jį praleido Palestinoje, jai tik suteikė daugiau ryžto tęsti pradėtus darbus, nes įsitikino, jog ne tik vakariečiai, bet ir daug žmonių, gyvenančių Izraelyje, turi iškreiptą ir labai fragmentiška informaciją apie tai, kaip gyvena paelstiniečiai Vakarų Krante.
Pokalbio metu konfliktas Gazoje dar nebuvo perėjęs į kruviniausią fazę. Jovita išreiškė viltį, kad galbūt pavyks išvengti didesnio kraujo praliejimo. Tiesa, ji pabrėžė, kad viskas priklausys nuo Izraelio politikų, apie kuriuos Jovita kalbėjo neslėpdama kritiškumo. Pasak jos, labai nuvilia neatitikimas to, kas kalbama pasauliui iš politinių tribūnų, ir to, ką ji mato savo akimis kasdien.
Jovita baigė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą Vilniuje, paskui – Artimųjų Rytų studijas Pietų Danijos universitete. Dar būdama Lietuvoje daug dėmesio skyrė litvakų paveldui, į Izraelį pirmą kartą nuvyko atsargiai vertinanti abi konfliktuojančias puses tačiau tai, ką pamatė Vakarų Krante, sukėlė daug klausimų ir abejonių, jog Izraelio veiksmai palestiniečių atžvilgiu negali būti pateisinti.
Ką šiuo metu veiki Palestinoje?
Aš dirbu su grupe nevyriausybinių organizacijų, kuri vadinasi EWASH (The Emergency Water, Sanitation and Hygiene). Tai yra 27 tarptautinių, vietinių ir Jungtinių Tautų organizacijų grupė, kurios dirba Palestinoje vandens sektoriuje. Aš dirbu viename jų padalinių, užsiimu problemos viešinimu (advocacy), rūpinuosi lobistiniais, žiniasklaidos reikalais. Šiame padalinyje mes dirbame trise. Aš atsakinga už Vakarų Krantą, vienas žmogus dirba Gazoje ir trečiasis yra mūsų koordinatorius. Viskas, kas susiję su vandeniu ir šių problemų advokatavimu (advocacy), yra mano darbo sfera.
Kuo užsiima EWASH?
EWASH grupė susikūrė 2002 m., po Antrosios Intifados [antrasis Palestinos sukilimas prieš Izraelio okupaciją – red. past.]. Tuomet, Izraelio armijai sugriovus didelę dalį vandens tiekimo ir laikymo įrenginių, tokių kaip vandentiekio vamzdžiai, cisternos, buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Šios grupės nariai bandė visa tai atstatyti, ir dabar jie toliau vykdo projektus, susijusius su vandeniu, pavyzdžiui, stato cisternas, surenkančias lietaus vandenį, tiesia vandentiekio vamzdžius, išvežioja vandenį sunkvežimiais į kaimus, kurie vandentiekio neturi.
Ką reiškia vanduo Palestinoje?
Daugeliui tikriausiai atrodo, kad Palestina yra dykuma ir vandens ten nėra gausu. Tai nėra tiesa. Ir tuo galima labai paprastai įsitikinti apsilankius skirtingose Palestinos vietovėse, sakykime, vadinamosiose žydų naujakurių sodybose, kur jie ne tik turi baseinus, bet ir vidutiniškai sunaudoja apie 300 litrų vandens per dieną vienam žmogui. Tuo metu palestiniečiai Vakarų Krante vidutiniškai suvartoja vos 70 litrų per dieną, ir tai yra žemiau Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamos normos. (Rekomenduojama norma – 100 litrų per dieną.) Teritorija ta pati, vietovė ta pati, tačiau skirtumai – labai dideli. Vadinasi, natūralaus vandens trūkumo ten nėra, atvirkščiai, po Palestinos teritorija susitelkę gana nemaži ir nuolat dėl lietaus atsinaujinantys požeminiai vandens šaltiniai.
Al Maleh bendruomenė šiaurinėje Vakarų Kranto dalyje.
Vandens konteineriai, kuriuose saugomas vanduo, atvežtas sunkvežimiu.
Palestinietė semia vandenį iš požeminės saugyklos.
Kasdienė berniuko kelionė. Tikslas – atvežti šeimai vandens iš už 12 kilometrų esančių vandens talpų.
Tokiu transportu vanduo pasiekia tuos palestiniečius, kurie neturi vandentiekio.
Po eilinės Izraelio armijos operacijos
Problema ta, kad palestiniečiams po Oslo taikos susitarimo, pasirašyto 1993 m., buvo skirta tik 17 proc. visų požeminių vandens resursų, esančių Vakarų Krante ir iš dalies dabartinėje Izraelio teritorijoje. Iš tiesų dėl įvairiausių apribojimų šiandien palestiniečiai gauna dar mažiau, negu jiems buvo skirta Oslo susitarimu – vos dešimt procentų visų požeminių vandens išteklių. Nereikia pamiršti, kad gyventojų skaičius išaugo iki 2,5 mln., ir tai yra dvigubai didesnis gyventojų skaičius, negu buvo tuomet, kai įvyko Oslo susitarimas.
Kokioms reikmėms patenkinti užtenka 70 litrų vandens?
Visų pirma reikia atkreipti dėmesį, kad 70 litrų yra vidutiniškai suvartojamas vandens kiekis vienam žmogui per dieną. Vakarų Krante yra nemažai palestiniečių kaimelių, kuriuose vandens suvartojimas vos pasiekia 24 litrus per dieną. Pasaulio sveikatos organizacija vertina, jog tai jau žemiau visų įmanomų normų, ir toks kiekis pasitaiko tik nepaprastąją padėtį išgyvenančiose šalyse.
Mes atlikome bandymą – paprašėme žmonių, gyvenančių įvairiose Europos valstybėse, aprašyti, ką jie gali nuveiki su 24 litrais vandens per dieną. Skaityti buvo įdomu: eksperimento dalyviams teko atsisakyti ir dušo, ir indų plovimo, jau nebekalbame apie augalų laistymą ar panašius darbus. Lygiai taip pat nutinka ir su tomis bendruomenėmis – higienos standartų laikytis nebeišeina, rūbai nėra skalbiami, indai neplaunami. Iš esmės tokiomis sąlygomis gyvenančios bendruomenės vandenį naudoja tik būtiniausioms reikmėms.
Vandeniu tenka dalintis su augintiniais.
Reikia nepamiršti ir to, jog šios bendruomenės gyvena dykumoje, kur įdienojus termometro stulpelis pasiekia 45 laipsnius karščio. Šitie žmonės neturi jokio vandentiekio, ir vanduo jiems atvežamas sunkvežimiais. Už litrą vandens jiems tenka sumokėti vidutiniškai keturis kartus brangiau, negu moka tie, kurie turi vandentiekį, kadangi brangiai kainuoja vandens atvežimas. Labai dažnai vandens vežikams tenka naudotis keliais, kurie Vakarų Krante yra nutiesti Izraelio, ir jiems yra taikomas papildomas mokestis. Taip pat daugelis palestiniečių gyvena karinėse zonose arba vadinamosiose „šaudymo zonose“, tad sunkvežimių vairuotojams ten kyla didelė grėsmė, kad jei jie bandys suteikti pagalbą, bus užpulti Izraelio armijos. Daugelis jų gabena vandenį anksti ryte arba naktį, nes šias bendruomenes vis vien reikia kažkaip pasiekti.
O kuo tokioje keblioje situacijoje galima padėti palestiniečiams, kuriems trūksta vandens?
Mes stengiamės kuo daugiau kalbėti apie šią problemą, nes daugelis paprasčiausiai nieko apie tai nežino. Aš manau, kad daugelis lietuvių nustebtų sužinoję, jog Palestinoje vandens yra ir kad vandens trūkumas yra šio konflikto rezultatas, o ne natūralus gamtinių sąlygų produktas.
Mes vykdome įvairias kampanijas, visada susidedančias iš dviejų elementų. Pirmasis elementas – papasakoti apie susidariusią situaciją, nes tol, kol nežinosime, kas dedasi Palestinoje, nuveikti kažką bus sunku. Antrasis elementas – prašome imtis konkrečių veiksmų. Pavyzdžiui, parašyti Europos Parlamentarui laišką, pasirašyti peticiją, kreiptis į savo išrinktus tautos atstovus ir išreikšti susirūpinimą. Paprastas Lietuvos pilietis visų pirma gali prisidėti padėdamas skleisti šią žinią toliau, papasakoti broliui, draugui, kaimynui.
Tarp Izraelio ir Palestinos dabar praktiškai vyksta karas. Gazoje prasidėjo antžeminė operacija, o Izraelio transporto ministras sako, jog Gazos ruožą reikia atkirsti. Ar gali Izraelis apskritai atkirsti Palestiną nuo vandens?
Izraelis nuo vandens Gazą atkirto jau 2007 metais. 1,7 mln. Gazos ruože gyvenančių palestiniečių yra visiškai priklausomi nuo vienintelio Gazos požeminio vandens šaltinio, kuris jau yra taip išnaudotas, kad 95 proc. iš jo išgaunamo vandens yra netinkamas vartoti dėl per didelės druskos ir nitratų koncentracijos. Situacija Gazoje jau seniai yra kritinė, pavyzdžių toli ieškoti netenka: nusiprausus po dušu, reikia nusiprausti pirktu vandeniu iš butelio, nes druska ima graužti odą. Negana to, 90 milijonų litrų nuotekų kasdien yra išpilama į jūrą, kadangi palestiniečiai niekaip negali šio vandens perdirbti – dėl blokados neturi užtektinai elektros energijos perdirbimo įrenginiams.
Lygiai taip pat dėl blokados, pernai metais gruodžio mėnesį Gazoje kilo humanitarinė krizė. Viskas prasidėjo kelioms dienoms smarkiai palijus, kadangi infrastruktūra nepritaikyta tokioms sąlygoms, ir Izraelis neįleidžia statybinių medžiagų, kurios reikalingos tokiai infrastruktūrai pastatyti. Šalia to, elektros tiekimas Gazos ruožui nėra stabilus, o ši buvo reikalinga gatvėse susikaupusiam vandeniui išpumpuoti. Alternatyvų Gazai kaip ir nėra, jie turi vienintelį povandeninio vandens šaltinį, kuris, kaip teigia JTO, jau 2016 metais bus 100 procentų netinkamas naudoti, o 2020 metais žala padaryta šiam šaltiniui nuolatos iš jo pumpuojant vandenį jau bus neatitaisoma.
Per paskutines Izraelio karines operacijas buvo sunaikinta vandens tiekimo įrenginių ir infrastruktūros. Šiuo metu 2/3 Gazos populiacijos – 1,2 milijono gyventojų – yra atkirsti arba turi ribotą priėjimą prie vandens, ir šitas skaičius auga ne dienomis, bet valandomis. Sugadintas vandentiekis, nuotekos teka tiesiai į gatves ir sunkiasi į požeminius vandenis, todėl žala bus ilgalaikė. Ligoninėse neįmanomas veiksmingas gydymas, nes taip pat trūksta vandens. Humanitariniai darbuotojai negali tęsti vandens išvežiojimo darbų, nes jų gyvybėms gresia pavojus.
Tai kodėl Izraelis tebekariauja? Kam reikalingos raketos, antskrydžiai, jei palestiniečius gali palaužti vien vandens trūkumu?
Aš manau, kad čia yra tam tikrų politinių ambicijų reikalas, jeigu Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu nori Gazą parklupdyti, tai vien vandens užsukti jiems neužteks… Izraelio karo nusikaltimai yra akivaizdūs. Izraelis yra okupavęs Gazos ruožą, nesvarbu, kad jo armijos ir nėra Gazos teritorijoje, tačiau jie visiškai kontroliuoja Gazos oro erdvę, teritorinius vandenis, visas sienas, patekimą ir išvykimą iš Gazos. Pagal tarptautinės humanitarinės teisės normas Izraelis privalo rūpintis okupuotos populiacijos gerove ir pagrindinių jų reikmių užtikrinimu. Vanduo yra viena iš pagrindinių reikmių.
Izraelio argumentas veikti prieš Gazos ruožą ar Vakarų Krantą yra toks, jog iš šių teritorijų kyla agresija prieš Izraelį?
Jei čia būtų saugumo klausimas, tada reikėtų pradėti nuo to, kad Vakarų Kranto teritorijoje gyvena 500 tūkst. žydų naujakurių. Jų nausėdijų kūrimas tebėra skatinamas. Ar nekyla klausimas, kodėl jie yra įkurdinami okupuotose teritorijose? Siena esą yra statoma saugumo sumetimais. Tai kodėl žydai keliasi gyventi į pavojingas teritorijas už sienos?
O iš tiesų, kaip minėjote, Izraelis turėtų rūpintis palestiniečiais ir aprūpinti juos vandeniu?
Taip, pagal humanitarinės teisės normas, tai yra jų pareiga, o jeigu jie šios pareigos atlikti neišgali, tuomet jie turėtų kreiptis į tarptautinę bendruomenę, kad ši jiems padėtų. Negana to, kad jie į tarptautinę bendruomenę nesikreipia, jie dar ir neleidžia humanitarinėms organizacijoms dirbti savo darbo.
Kaip pavyzdį paimkime vieną anekdotinę situaciją, kai kelioms Vakarų Krante įsikūrusioms bendruomenėms buvo nuvežti „kilnojamieji“ tualetai. Izraelio armija juos iškart konfiskavo argumentuodama saugumo sumetimais ir kad šiems statyti nebuvo leidimo. Deja, tokie dalykai vyksta kasdien.
Ar palestiniečiai patiria vien tik vandens stygių?
Visame Vakarų Krante laikas iš esmės neegzistuoja. Niekada negali žinoti, per kiek laiko įveiksi atstumą nuo Ramalos iki Jeruzalės, niekada negali žinoti, ar apskritai pateksi ten, kur norėjai. Pavyzdžiui, vieni keliai yra skirti tik Izraelio naujakuriams, armijai arba jais naudotis galima tik su leidimais, pakeliui bet kada gali atsirasti vadinamieji „skraidantys patikros postai“ ir pasiųsti tave atgalios…
Šie kasdienybėje puikiai juntami apribojimai labai apsunkina gyvenimą. Vietiniai ne tik negali aplankyti savo giminių ar Jeruzalės, bet negali ir vystytis. Jei nori ten pradėti verslą, sakykime, auginti baklažanus, reikia leidimo statyti kokiam nors jų sandėliavimo pastatui, dažniausiai tokie leidimai nesuteikiami. Jeigu kokiu nors būdu sugebėjai tą leidimą gauti, atsiranda kita problema – iš kur gauti vandens? O net ir baklažanus užauginęs, negali būti užtikrintas, kad tavo derlių bus galima eksportuoti. Viskas pakibę nežinioje.
Aš, skrisdama į Lietuvą, į oro uostą turėjau išvažiuoti dieną prieš skrydį, nes nežinojau, kiek kelyje užtruksiu – laikas juk neegzistuoja. Žinojau, kad tą dieną bus nužudytojo berniuko laidotuvės, žinojau, kad po jų kils riaušės prie Kalandijos patikros posto ir žinojau, kad tada jau bus neįmanoma pravažiuoti, nes tai nesaugu.
Berniuko laidotuvės čia susijusios tikriausiai su trimis žydais berniukais, kurie buvo nužudyti prieš maždaug tris savaites. Gal galėtumėte papasakoti apie šiuos įvykius?
Trys žydų naujakuriai paskutinį kartą buvo pastebėti tranzavę Vakarų Kranto teritorijoje liepos dvyliktą dieną apie dešimtą valandą vakaro. Nuo čia prasideda daugybė spekuliacijų, kaip ši istorija vystėsi toliau. Paaugliai įlipo į jiems sustojusį automobilį ir dingo. Niekas neprisiėmė atsakomybės už pastarąjį įvykį, bet Izraelis aiškiai pareiškė, kad atsakingi yra „Hamas“.
Tada prasidėjo paauglių paieškos, kurios tęsėsi nuo liepos 13 iki liepos 30 dienos. Per šias paieškas Izraelio armija nužudė šešis žmones, 179 žmonės buvo sužeisti ir 749 areštuoti. Po dviejų savaičių paieškų, kurios buvo sunkios visiems, Izraelio armija surado berniukų kūnus laukuose, netoli tos vietos, kur jie ir tranzavo.
Socialiniuose tinkluose atsirado visokių įrašų, kuriuose tie berniukai, įlipę į mašiną, skambina pranešti policijai, kad įsėdo į palestiniečių automobilį ir jiems atrodo, jog jie pagrobti, tada girdisi šūvis. Tačiau įrodymų, kad juos pagrobė palestiniečiai, nėra. Kai kūnai buvo surasti, kilo neramumai Jeruzalėje, nes radikalūs dešinieji Jeruzalėje surengė demonstraciją, kurioje atvirai skandavo: „Mirtis arabams“, pradėjo užpuldinėti Izraelio piliečius arabus, įsiveržė į maitinimo įstaigą, kurioje dirbo palestiniečiai darbuotojai. Smurto buvo daug. Tą pačią naktį Rytų Jeruzalėje, Šofato rajone, buvo pagrobtas palestinietis berniukas. Berniukas anksti rytą ėjo iš mečetės ir buvo įsitrauktas į automobilį. Jo sudegintas kūnas rastas tą patį rytą Vakarų Jeruzalės miške.
Po to prasidėjo protestai Rytų Jeruzalėje – palestiniečiai Šofato pabėgėlių stovykloje susirėmė su Izraelio armija, Šofato stovyklai nutrauktas elektros energijos ir vandens tiekimas, nors be vandens jie gyvena jau keturis mėnesius dėl kitų priežasčių.
O kas yra Šofatas?
Šofatas yra palestiniečių pabėgėlių stovykla Rytų Jeruzalėje. Rytų Jeruzalė – toks nelabai aiškus regionas, kur Izraelio ir palestiniečių aiškinimas, kur baigiasi Vakarų ir prasideda Rytų Jeruzalė, skiriasi.
Palestiniečiai Vakarų Jeruzalėje negyvena, tačiau Rytų Jeruzalėje galima sutikti nemažai žydų naujakurių. Bet Rytų Jeruzalei, kaip ir Vakarų Jeruzalei, elektrą, vandenį ir kitas paslaugas, pavyzdžiui, šiukšlių išvežimą, tiekia Izraelio kompanijos. Mokesčius Rytų Jeruzalėje gyvenantys palestiniečiai taip pat moka Izraeliui.
Kas vyko po tų neramumų Šofate?
Tada B. Netanyahu pasakė, kad Hamas (palestiniečių islamistų organizacija, Europos Sąjungos pripažįstama teroristine, siekianti Vakariniame krante ir Gazos ruože įkurti Palestinos valstybę – red. past.) sumokės už tai ir pradėjo antskrydžių seriją.
Vis dėlto kas šiuo metu vyksta Gazoje? Girdime pranešimų apie daugybę aukų, taip pat apie tunelius, kuriems sunaikinti pradėta antžeminė operacija.
Tai, kas šiuo metu vyksta Gazoje, aš pavadinčiau „collective punishment“ arba kitaip – civilių gyventojų, kurie neturi pasirinkimo – veltis į šį konfliktą ar ne – žudymu. Iki šios dienos 599 palestiniečiai žuvo per Izraelio antskrydžius Gazos ruože, 443 iš jų buvo civiliai ir 147 vaikai. Daugiau negu 3500 palestiniečių buvo sužeisti ir daugiau negu 117 000 teko palikti savo namus dėl antskrydžių pavojaus ir slėptis JTO įkurtose prieglobsčiuose arba pas giminaičius. Nepaisant civilių aukų, Netanyahu kalba pasauliui, kad joks išorinis spaudimas nepakeis Izraelio pasiryžimo pasiekti savo karinių tikslų ir parklupdyti „Hamas“ neapibrėžtam laiko tarpui.
Pagrindinis tokios Izraelio agresijos argumentas yra tai, kad jie nebegali ilgiau slėptis nuo „Hamas“ raketų ir darys viską, jeigu reikės, pratęs ir savo antžeminę operaciją, kad savo tikslus pasiektų. Tačiau jokie argumentai nepaneigia fakto, kad civiliai Gazos ruožo gyventojai šiuo metu yra patekę į spąstus arba kitaip – į karo zoną, išėjimo iš kurios – nėra. Jeigu jiems ir pasiseka išvengti Izraelio bombų ir fizinių sužeidimų, tačiau Izraelio karo lėktuvų garsai ir bombardavimas naktimis visiems laikams paliks didžiulę psichologinę žalą. Tarptautinė bendruomenė privalo įsikišti į šitas nekaltų žmonių žudynes.
Nesinori paprasčiausiai pasitraukti iš regiono, kur taip neramu?
Nuvažiavusi ir pamačiusi, kas vyksta Palestinoje, negalėjau paprasčiausiai išvažiuoti. Tas regionas labai įtraukia. Kai 2010 m. pirmąkart ten nuvažiavau ir supratau, kad viskas yra ne taip, kaip aš įsivaizdavau ar ką perskaičiau laikraščiuose būdama Lietuvoje, jau tada žinojau, kad sugrįšiu, tik nežinojau, kada. Kai pamatai tiek daug neteisybės, kurios, aišku, yra visur…, negali užsimerkti ir nieko neveikti.
O kokie žmonės yra palestiniečiai?
Palestiniečių svetingumas yra neapsakomas. Dažnai tenka lankytis bendruomenėse, kur žmonės gyvena be vandens, bet jie visada sukrapštys jo, kad išvirtų tau arbatos. Taip pat palestiniečiai gana išdidūs žmonės, jie niekada neparodys, kaip jiems sunku, retai paprašys pagalbos. O labiausiai mane žavi jų sugebėjimas gyventi toliau, nesvarbu, kad keliai nusagstyti patikros postais, žydų naujakuriai sudegina jų alyvmedžius ar užpuldinėja vaikus einančius į mokyklas – jie tiesiog gyvena savo gyvenimus. Nelengvus, bet tokius turi.
Vaizdas iš beduino palapinės.
Vaizdas iš beduino palapinės.
Kaip atrodo Tavo kelionė iš Lietuvos iki Ramalos?
Nuskrendu į Tel Avivą. Tel Avivo oro uoste vyksta apklausa, kokiu tikslu atvykau į Izraelį. Dažnai tenka pasikalbėti su skirtingais pareigūnais, atsakinėti į jų kruopščiai apgalvotus klausimus. Galimybės yra kelios: mane gali praleisti, užlaikyti ir praleisti arba deportuoti. Kai praleidžia, autobusu važiuoju į Vakarų Jeruzalės centrinę stotį, ten persėdu ir važiuoju į Rytų Jeruzalės stotį, o iš ten yra autobusai į Ramalą.
Įvažiuojant į Vakarų krantą, jokių patikrų nereikia pereiti, tačiau išvažiuojant jau reikia.
Ar Palestinoje tenka sutikti lietuvių?
Taip, yra keletas lietuvių, bet juos galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti.
Kas gali Palestinoje pasikeisti per, tarkime, kokius 5 metus? Koks būtų optimistinis ir pesimistinis scenarijus?
Vienintelė galimybė priversti Izraelį susimąstyti, prie kurios kiekvienas galime kažkiek prisidėti, yra per Izraelio produktų boikotavimą. Ypač tų, kurie atkeliauja iš okupuotų teritorijų. Europos Sąjunga jau pradėjo žymėti produktus, atkeliaujančius iš okupuotų teritorijų. Labai svarbu, kad žmonės turėtų pasirinkimą, pavyzdžiui, pirkti okupuotose teritorijose Izraelio užaugintas datules ir taip prisidėti prie okupacijos, ar ne. Nemanau, kad ateityje matysime dvi valstybes – Izraelį ir Palestiną. Mano nuomone, ir kaip matyti iš dabartinės faktinės situacijos, Izraelis iš Vakarų Kranto nesitrauks. Izraelis perdaug investavo į žydų naujakurių statybas, žemdirbystė ir jos produktų eksportavimas suteikia Izraeliui didžiulį pelną, vargu ar kas norėtų to pelno atsisakyti? O ir tarptautinė bendruomenė užmerkia akis prieš tokius tarptautinės teisės pažeidimus, ir Izraelis lieka nenubaustas už savo veiklą Vakarų Krante. Tikriausiai ateityje reikia kalbėti apie vieną – Izraelio ir palestiniečių valstybę, kuri, vėlgi, kažin ar bus labai demokratiška.
O paprasti Izraelio piliečiai – ar jie nežino apie palestiniečių kančias, ar jaučia palestiniečiams neapykantą ir yra užvaldyti nesaugumo jausmo?
Daugelis izraeliečių iš tikrųjų nežino, kas vyksta Palestinoje ir kokias politikas vykdo Izraelio vyriausybė palestiniečių atžvilgiu. Paprastas Tel Avivo gyventojas nesusiduria su apribojimais, kuriuos palestiniečiai patiria kiekvieną dieną, o kas jam yra pateikiama žiniasklaidoje, yra visai kitoks vaizdas, kuris perdaug nesiskiria nuo mūsiškės žiniasklaidos piešiamo palestiniečių portreto.
Jeruzalė yra šiokia tokia išimtis. Ten Izraelio piliečiai su palestiniečiais susiduria daug dažniau, tačiau ir toje pačioje Jeruzalėje daugybė žmonių gyvena už vadinamosios žaliosios linijos ir jie apie ją net nežino. Tad, manau, labai svarbu yra ir patiems Izraelio piliečiams suteikti žinių apie anapus sienos gyvenančius palestiniečius.
Bet yra ir palestiniečiams padedančių Izraelio piliečių?
Taip, Izraelyje yra nemažai žmogaus teisių organizacijų, kurie gina ir palestiniečių teises, dokumentuoja šių pažeidimus. Yra ir nemažai aktyvistų, kurie, nors ir neturėdami leidimų įvažiuoti į tam tikras Vakarų Kranto teritorijas, vis tiek važiuoja ir, pavyzdžiui, padeda atstatyti sugriautus palestiniečių namus.
Verta dėmesio ir šiuo metu labai populiari „Breaking the silence“ organizacija, kurią įkūrė Izraelio armijoje tarnavę kareiviai. Jie viešai kalba apie Izraelio karo nusikaltimus. Tai savotiška pasipriešinimo Izraelio politikai forma, vis daugiau jaunų žmonių nesutinka tarnauti armijoje. Toks žingsnis yra labai rizikingas ir reikalauja nemažai ryžto, kadangi šitie žmonės vėliau tampa visuomenės atstumtaisiais, nes visa visuomenė yra tarnavusi armijoje, nesvarbu, moteris ar vyras esi.
Tai kas palaiko karo veiksmus, juos inicijuoja?
Visų pirma, tai yra B. Netanyahu kabineto sprendimas, palaikomas radikalių dešiniųjų pažiūrų piliečių.
Kalbino Austėja Mikuckytė