Lapkričio 23-iąją, penktadienį, Vilniaus senamiestyje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui dr. Jonui Basanavičiui.
Iškilmingai – skambėjo ir giesmės, ir kalbos, kaip matyti iš video, buvo ir pozuojama, ir fotografuojamasi. Bet buvo ir žmonių, ne tik oficialių asmenų.
Ta proga šiai istorinei, nors ir naujai suformuotai Senamiesčio erdvei buvo suteiktas J. Basanavičiaus vardas. Tvarkant buvusią automobilių stovėjimo aikštelę atlikti išsamūs archeologiniai tyrimai. Naujai paklotame aikštės grindinyje sužymėti ir užkonservuoti autentiški buvusių pastatų pamatai, ir jų vidiniai kiemeliai – tarsi kviečia pasivaikščioti po nematomąjį Vilnių. Skelbiama, jog vėliau čia bus pasodinta ir obelų… Aikštę papuošė ir nauji suoliukai bei žibintai.
Tautos patriarchas į numylėtą Vilnių grįžo simbolinę dieną – per savo 167-ąjį gimtadienį, simboliniais metais – Lietuvos Respublikai – Vasario 16-osios Lietuvai, kurios vienu iš simbolių jis ir pats yra tapęs – švenčiant savo šimtmetį.
Plastiškos, žingsnį sustingdžiusios, bet veržlumą išsaugojusios bronzinės skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Ant žemo, vos pusmetrio aukščio pjedestalo iškilusi kone trijų metrų aukščio skulptūra atgręžta į dabartinę Filharmoniją – buvusius Miesto salės rūmus. Juose 1905 metų gruodžio 4–5 dienomis posėdžiavęs Didysis Vilniaus Seimas – J. Basanavičius buvo šio suvažiavimo idėjos autorius ir pagrindinis organizatorius – deklaravęs politinės lietuvių tautos tęstinumą, davė pradžią šiuolaikinei Lietuvos valstybei. Matyt, toks ir bus skulptoriaus sumanymas – leisti pamatyti J. Basanavičių ryžtingai, su pasitikėjimu žengiant pirmuosius žingsnius didžiosios svajonės – Nepriklausomos valstybės – link.
Tačiau jei ne postamente iškalti dr. J. Basanavičiaus žodžiai: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras“, paminklas taip ir liktų… bežadis – dar vienas iš daugeliui neprakalbinamų praeitį menančių ženklų. Parašyti 1883-iųjų sausį Prahoje pirmojo „Aušros“ numerio pratarmei šie žodžiai nuskamba, lyg būtų ištarti šiandien – mūsų tamsybių laikais… Ir vėl teikia viltį – viltį atgimti: jei tik lietuvis pasijus didis, galingas, pasijus… lietuvis esąs ir stosis tautos dvasią gaivinti, atgims ir Lietuva.
