Judit Bergman. Teisingumo Teismas patvirtino: Lenkija, Vengrija ir Čekija pažeidė ES teisę

Pro Patria

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad Lenkija, Vengrija ir Čekijos Respublika pažeidė ES teisę atsisakydamos priimti migrantus pagal Europos Sąjungos 2015 m. perkėlimo sutartį. 2015 m. migrantų krizės metu ES lyderiai nusprendė iš stovyklų Italijoje ir Graikijoje, kur atvykdavo rekordinis skaičius migrantų ir pabėgėlių, išskirstyti 160 000 atvykėlių po Europos Sąjungą, kiekvienai šaliai priskiriant fiksuotą kvotą. Tačiau Čekijos Respublika sutiko priimti tik 12 iš 2000 jai priskirtų pabėgėlių, o Vengrija ir Lenkija nepriėmė nei vieno.

2017 m. Europos Sąjunga padavė Vengriją, Lenkiją ir Čekijos Respubliką į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) dėl jų atsisakimo priimti migrantus. 2020 m. balandžio 2 d. prieš tris šalis priimtas nutarimas. Nutarime remtasi Teismo Generalinio advokato, Teismo teisės patarėjo rekomendacija, kurioje sakoma, kad Europos Sąjungos teisės reikia laikytis ir kad Europos Sąjungos solidarumo principas „kartais būtinai reiškia sutikimą su naštos pasidalijimu“.

Savo sprendimu Teismas atmetė trijų šalių argumentus, kad jos turėjo teisę atsisakyti perskirstymo schemos besirūpindamos teisės ir tvarkos palaikymu ir norėdamos užtikrinti savo šalies vidaus saugumą. Teismas sutiko, kad šis susirūpinimas yra teisėta priežastis nukrypti nuo pareigų Europos Sąjungos teisei. Tačiau Teismas taip pat nusprendė, kad ES šalys narės, atsisakančios priimti migrantus pagal perskirstymo schemą, galėtų įteisinti šiuos veiksmus tuo atveju, jei jos pateiktų, „remiantis kiekvieno atvejo tyrimu, pastovius, objektyvius ir individualiai pritaikytus įrodymus, teikiančius pagrindo įtarti, kad aptariamas objektas kelia realų ar galimą pavojų“.

Kadangi Lenkija, Vengrija ir Čekijos Respublika neįrodė jokio konkretaus pavojaus, kurį keltų kiekvienas migrantas, kurį jos atsisakė priimti pagal perskirstymo schemą, „įsipareigojimų pristabdymas, įgyvendinant perskirstymo sprendimo vykdymą ar net jo nutraukimas, nėra pateisinamas.“

Teismo nutarimas priimtas tuo metu, kai Europos Sąjunga susiduria su precedento neturinčiu susiskaldymu kovojant su Covid-19 pandemija ir tik kelios savaitės po Turkijos prezidento Recep Tayyip Erdogano energingų pastangų siekiant pasinaudoti migrantais politiškai šantažuojant ES lyderius.

Nutarimas efektyviai šalina ES šalių narių suverenitetą pačioms priimti sprendimus, liečiančius viešosios teisės, tvarkos ir nacionalinio saugumo palaikymą, jei šie sprendimai prieštarauja prievolėms Europos Sąjungai. Nutarimas tai daro nustatydamas kriterijus, kurių neįmanoma įvykdyti. „Kiekvieno konkretaus atvejo tyrimas, siekiant pastovių, objektyvių ir individualiai pritaikytų įrodymų, teikiančių pagrindą įtarti, kad aptariamas objektas kelia realią ar potencialią grėsmę“, yra neįgyvendinamas.

Pačios Europos Sąjungos Europos migracijos tinklas, įvardijamas kaip „ES migracijos ir prieglobsčio ekspertų, dirbančių kartu, siekiant pateikti objektyvią, lyginamajai politikai svarbią informaciją, tinklas“, veikiantis globojant Europos Komisijai, 2017 m. paskelbė pranešimą „Iššūkiai ir praktika nustatant trečiųjų šalių piliečių identitetą migracijos procedūrų metu“. Pranešime, kuriame remiamasi beveik visų ES šalių narių indėliu, teigiama:

„Apskritai šalys (narės) pastebėjo didėjantį tarptautinės apsaugos prašančių žmonių, negalinčių pateikti galiojančių savo tapatybės įrodymų, skaičių… Dauguma šalių narių pranešė, kad pareiškėjai, norintys sulaukti tarptautinės apsaugos, dažnai negali pateikti oficialių kelionės ir/arba tapatybę liudijančių dokumentų, ir net jei jie ir pateikiami, toliau išlieka problema norint nustatyti, ar šie dokumentai yra galiojantys“.

Turint omeny šiuos dokumente užfiksuotus sunkumus, kyla klausimas, kodėl Teismas nustato kriterijus – „kiekvieno konkretaus atvejo tyrimas, siekiant pastovių, objektyvių ir individualiai pritaikytų įrodymų, teikiančių pagrindą įtarti, kad aptariamas objektas kelia realią ar potencialią grėsmę“ – jei jie yra visiškai neįgyvendinami?

Be to, Teismo nutarimas prieštarauja įrodymams, kad migrantų srautas į Europą iš tikrųjų sudaro realų pavojų saugumui, kainuojančių europiečiams jų gyvybes. Savo 2019 m. lapkričio pranešime „Ką apie Amerikos sienų saugumą gali parodyti teroristų migracija per Europos sienas“, Todd Bensman, Imigracijos tyrimų centro nacionalinio saugumo vyresnysis bendradarbis, aprašė, kokiu mastu teroristai, apsimetę migrantais, atvyko į Europos Sąjungą vykdyti teroristinių išpuolių.

Bensmano nuomone, „nuo 2014 m. sausio iki 2018 m. sausio migrantų keliais į Europą atvyko mažiausiai 104 Islamo ekstremistai… Dauguma iš 104-ių Islamo migrantų-teroristų iš pradžių buvo užmezgę ryšius su ISIS, o 13 iš jų buvo prisijungę prie Jabhat al Nusra… Iš 104-ių migrantų, įsitraukusių į teroristinius aktus, 29 buvo susiję su 16-a nuo 2015 iki 2018 m. Europoje įvykdytų atakų. Remiantis žiniasklaidos paskyrų analize, šios atakos pražudė 170 žmonių ir sužeidė dar mažiausiai 878… Bent 27 migrantai buvo vienos didelės operatyvininkų grupės, kurią ISIS išsiuntė migracijos keliais, dalis… Iš 65 migrantų-teroristų, dalyvavusių įvykdytuose ar užgniaužtuose išpuoliuose, mažiausiai 40 atrodė tikslingai dislokuoti į migrantų srautus link Europos vykdyti ar remti išpuolius joje, apsimetę karo pabėgėliais. ISIS buvo atsakinga už šią infiltravimo operaciją“.

Kaip nacionalinės valdžios galėtų atskirti tikrus „karo pabėgėlius“ nuo teroristų, apsimetančių karo pabėgėliais, Teismas, stebėtinai nesidomintis migracijos realybe, taip pat nepataria.

Kita problema yra Teismo reikalavimas šalims narėms įrodyti, kad migrantas sudarys potencialų ar realų pavojų palaikant teisę ir tvarką, kas taip pat yra neįmanoma, net jei migranto siekio patekti į šalį metu kriminalinių įrašų nerandama. Išaugęs migrantų skaičius, pirmiausia iš Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos, lėmė nusikaltimų, nebūdingų Europos šalims, atsiradimą. Vienas iš tokių nusikaltimų yra grupiniai išprievartavimai, dabar plačiai paplitę tokioje šalyje kaip Švedija, priėmusioje labai didelį migrantų skaičių per pastaruosius keletą dešimtmečių, tačiau praktiškai negirdėti ten iki 1980-ųjų. Masiniai migrantų vykdomi moterų seksualiniai priekabiavimai Europos miestuose, tokiuose kaip Hamburgas ir Kiolnas per Naujuosius 2015–2016 metus, kai apytiksliais skaičiavimais apie 2000 vyrų, daugiausia migrantų, seksualiai priekabiavo prie 1200 moterų, taip pat buvo nauja nusikaltimų rūšis. „Yra ryšys tarp šio fenomeno atsiradimo ir drastiško migracijos išaugimo 2015 m.“, apie šiuos įvykius 2016 m. liepą teigė Holger Münch, Vokietijos federalinės kriminalinės policijos prezidentas 2016 m.

Joks tyrimų skaičius Vengrijoje, Lenkijoje ir Čekijos Respublikoje negalėtų numatyti, kurie migrantai iš tų, kurie pateko į Europą per 2015 m. krizę, dalyvautų tokiuose nusikaltimuose.

Teismo nutarimas ne tik prieštarauja faktams ir sveikam protui. Jis siunčia aiškų signalą užsienio režimams, tokiems kaip Turkijos prezidento Recep Tayyip Erdogan, kad migrantų siuntimas į žemyną bet kokiu tikslu, net politinio šantažo, bus sėkmingas. Tai rodo europinių institucijų, tokių kaip Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, veiksmai, imantis visko, kad būtų užtikrinta net maištingiausių ES šalių, tokių kaip Lenkija, Vengrija ir Čekijos Respublika, įveikimą migrantų priėmimo klausimu.

Trumpai apie autorę: Judith Bergman yra straipsnių autorė ir politikos analitikė, Gatestone instituto vyresnioji bendradarbė.

Parengta pagal užsienio portalų naujienų informaciją

propatria.lt