Juozas Brazauskas. Kazio Pakšto įžvalgos

aina.lt

Įvertindamas Lietuvos ekonominį ir kultūrinį potencialą, taip pat geopolitinę padėtį, prof. K. Pakštas dar 1928 m. pasiūlė tokį Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo planą. Trumpai paminėsime šio plano svarbiausias tezes.

Pirmiausia reikėtų pakelti tautos moralę, kuri revoliucijų ir karų metais gerokai krito. Ypač reikėtų susirūpinti jaunimu. Antra, demokratijos ugdymas, „nes ji atveria didžiulių galimybių visos tautos iniciatyvai. Kai ji visa mokės jomis pasinaudoti, ji taps nenugalima“. Svarbu, kad tauta jaustų atsakomybę už tautinį likimą, taptų patriotais, atsikratytų netinkamo nacionalizmo.

Trečia, valdžia, atstovaudama gyventojams, privalo turėti ilgalaikę valstybės ir tautos raidos programą, nes „negudri ta valdžia, kuri paskęsta dienos reikaluose.“ Ketvirta, tai tautos veiklumas. Reikia imtis iniciatyvos ir veiklumo. „Galingą iniciatyvą išugdyti gali tiktai laisvosios institucijos, o ne valstybinės biurokratinės priemonės su savo įkyria viską naikinančia policijos bei žandarmerijos priežiūra.“

Didžią iniciatyvą, anot prof. K. Pakšto, sukuria laisva mokykla, laisva spauda, laisva visuomenė ir laisva draugija. Penkta, reikėtų ypač daug dėmesio skirti tautos švietimui, nes tik „galingas protas, susijungęs su religine dora, nežino pralaimėjimo.“ Profesorius ragino, neatidėliotinai steigti mokyklas, kurios galėtų tarpusavyje skirtis pagal savo statusą, mokymo programas. Švietimas turi pakelti puolusią tautos dorą.

Šešta priemonė valstybei puoselėti ir išsaugoti yra menas, kuris yra būtinas tautos išskirtinumui pabrėžti ir jai įsilieti į bendrą pasaulio kultūrą. „Turime savo tėvynę paversti tautos tvirtove.“ Septinta, tai sveikatingumas. Kurti gali tik sveika tauta. Profesorius mini lietuvių polinkį į alkoholį, didelį kūdikių ir vaikų mirtingumą. Prof. nepamiršo ir pilietinės bendravimo kultūros, visų Lietuvoje gyvenančių tautų, jų religijų taikaus sugyvenimo, pagarbos kitiems būtinumo.

Matydamas visas Lietuvos nepriklausomybės raidos problemas ir prognozuodamas jos ateitį, K. Pakštas primena, kad „laisvė jungiama su griežta tvarka“, o „teisingumas ir teisėtumas gerokai pakeltų Lietuvos prestižą pasaulyje. Mūsų įstatymai turi numatyti gerokai griežtesnę ir tikresnę bausmę už įstatymų nepildymą ne vien paprastiems piliečiams ir smulkiems valdininkams, bet ypač didiesiems ponams. Kitaip neužkirsime politiniam ištvirkavimui kelio ir nesustabdysime prasidėjusios mūsų šaly pragaištingos balkanizacijos.“

Tarp praktinio pobūdžio priemonių K. Pakštas pamini, kad mažoje tautoje, siekiant išsaugoti nepriklausomybę, reikia visos tautos, o ne tik vieno „išrinkto vado“. Reikia kompetentingo ir visai tautai atstovaujančio parlamento.

Pranašingi buvo jo žodžiai, kad mūsų nepriklausomybė nebus ilgai toleruojama. „Man aišku, kad viena iš dviejų valstybių okupuos Lietuvą. O kadangi abu kaimynai turi totalitarinius režimus, tai Lietuvos žmonių ir turtų naikinimas bus vykdomas negirdėtu žiaurumu. Ne tik kaimiečiai bus apvogti, bet su dar didesniu įnirtimu bus naikinami dvasiniai turtai ir bus stengiamasi užmušti kiekvieną lietuvių dvasios ir kūrybos spindulėlį.“

1938 m. profesorius aplankė prezidentą A. Smetoną ir įspėjo dėl galimų pavojų. Siūlė prezidentui išgabenti į užsienį dalį Lietuvos turto, aukso bei svetimų valiutų atsargas, vertingus meno kūrinius, bibliotekų knygas. Kartu ragino pasiųsti dalų jaunimo, kuris galėtų studijuoti užsienio universitetuose, kad nenutruktų lituanistikos darbai.

Prof. numatė, kad toks „pasitraukimas“ gali užtrukti kelis dešimtmečius. Bet prezidentas A. Smetona reagavo pasyviai. Vėliau prof. K. Pakštas kreipėsi į J. Tūbelį, vėliau į sudarytą naują vyriausybę. Niekas nepatikėjo profesoriaus įžvalgomis.

Jau emigracijoje kitas geografijos prof. S. Kolupaila rašė: „Pakštas buvo bene vienintelis, kuris numatė būsimą Lietuvos tragediją. Tik kiti jo nesuprato.“

Dabar jau žinome, kad Lietuvos likimą iš tikrųjų nulėmė Stalino–Hitlerio sąmokslas, istorijoje vadinamas Molotovo–Ribentropo pakto vardu. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo pradžioje Lietuva prarado nepriklausomybę ir valstybingumą, o pats karas padarė tautai nesuskaičiuojamų materialinių ir dvasių nuostolių.

Ką šiandien mes galėtume perimti iš prof. K. Pakšto perspėjimų Lietuvai, Europai ir pasauliui blaškantis tarp Vakarų demokratijos ir Rytų diktatūros? Istorija dar kartą mus perspėja. Ar pasimokysime?

Autorius yra istorikas, Panevėžio miesto tarybos narys

aina.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
2 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
2
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top