Atsisveikindami su literatūros istoriku Juozu Girdzijausku, siūlome įžvalgų iš paskutinės Profesoriaus knygos – „Lietuvių literatūros vagoje“, kurią 2006-aisiais išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Svajonės niekados nesutampa su realybe. Išdidaus paukščio visada pavargsta sparnai, ir jis priverčiamas nutūpti ant žemės. Taip atsitiko ir mums. Atsikratę svetimųjų priespaudos, likome savo pačių vergai. Tikėjomės teisingumo ir žmoniškumo, o klesti neteisybė, melas, demagogija, pavydas, kerštas, žiaurumas. Manėme bendromis jėgomis kurti ateities Lietuvą, o paskendome savanaudiškumo klampynėje. Baigėsi Maironio patriotinės poezijos laikai – atėjo Maironio satyrų metas. Taigi Maironis ir naujomis sąlygomis išliko aktualus: kiekvienas jo satyros žodis tiksliai atitinka šiandieninę mūsų gyvenimo situaciją.
Šiandien Lietuvoje labiausiai pasigendame pilietiškumo – to bruožo, kuris ypač buvo būdingas Maironiui. […] Jei norime, kad Maironio idealai atgimtų, kad jie taptų veiksmingi mūsų gyvenime, turime pradėti nuo elementarios pradžios. Pirmiausia turime pasijusti esą laisvos dvasios žmonės ir nebijoti pasakyti, ką galvojame ir ko norime. Tam, kuris vagia, pasakyti: nevok! Tam, kuris meluoja, pasakyti: nemeluok! Tam, kuris žudo, pasakyti: nežudyk! Turime pasijusti esą savo namų, savo kiemo, savo artimiausios aplinkos šeimininkai.
Tačiau vien savo namų šeimininkas dar nėra pilietis. Tik tada, kai vienodai rūpi kaip savi namai, sava šeima, taip ir visas kraštas, visa tauta – tik tada šeimininkas tampa pilietis. Pilietis yra šeimininkas, suprantantis, kad jo namų likimas yra neatsiejamas nuo viso krašto likimo. Pilietis yra viso krašto šeimininkas. Pagaliau pilietis, šeimininko žvilgsniu vertinantis valstybės gyvenimą, neišvengiamai darosi politikas. Toks yra glaudus ryšys tarp šeimininko, piliečio ir politiko.
Todėl apgaulingi ir pavojingi yra raginimai ar net reikalavimai nesikišti į politiką, pastangos depolitizuoti visą mūsų gyvenimą. Šitaip norima turėti avių bandą, kurią piemenų botagai kur nori, ten varinėja. Politika yra nešvarus dalykas, – sako mums susipurvinę politikai. Betgi juk viską, jei norima, galima supurvinti. Visokia žmonių veikla gali būti dora ir nedora, švari ir purvina. Todėl kovoti reikia ne prieš politiką, o prieš nedorus politikus ir prieš nedorybes politikoje. Reikia padėti dorovinius mūsų nepriklausomos valstybės pamatus, nes be jų jokia mūsų veikla nesiseks. Todėl gyvenkime atviromis akimis, domėkimės viskuo, kas dedasi mūsų Tėvynėje, būkime tikri savo krašto šeimininkai – piliečiai ir politikai.
Noriu pakalbėti apie baimę, tik ne egzistencinę baimę, nuo gimimo glūdinčią mumyse ir niekaip neįveikiamą, o apie kasdieniniame gyvenime pasireiškiančią baimę – apie bijojimą. […]
Kada pasaulis suvokiamas kaip konkurencijos laukas, kaip grumtynių arena, jis neišvengiamai nužmogėja. Žmones užvaldo baimė: baimė pasirodyti, kas esi, baimė atsilikti nuo kitų, didžiausias noras jiems prilygti, įsiteikti, juos mėgdžioti, beždžioniauti. Kuriami tautų ir valstybių įvaizdžiai, taigi ne tiek rūpi tai, kokios tos tautos ar valstybės iš tikrųjų yra, kiek norima kaip galima geriau atrodyti. Taip įteisinamas melas tautų ir valstybių santykiuose. Jeanas Jacques’as Rousseau, kritikuodamas savo meto visuomenę, taip pat nurodė, kad būdingas žmonių bruožas yra noras patikti, įsiteikti. Gyvenimo principai, būdingi komercinei visuomenei, perkeliami ir į praeitį, tarsi sporto varžybose dalijamos vietos tautoms ir valstybėms.
Betgi galima ir kitaip suvokti gyvenimą ir jo prasmę. Galima manyti, kad tiek žmonės, tiek tautos yra lygiavertės, kad jos yra tokios, kokios yra ir kokios gali būti. Jų tikslas – ne rungtyniauti bei varžytis, o realizuoti turimas kūrybines galias, siekti savo gyvenimo pilnatvės. Kiekviena jų per daugelį amžių yra sukūrusi savitą kultūrą, kuri ir yra didžiausia jos vertybė – jos gyvenamas pasaulis. Jai nereikia per jėgą mėgdžioti kitų, nereikia beždžioniauti – ji natūraliai pasipildo kitų turimomis vertybėmis neprarasdama savųjų. Ji nebijo pasirodyti, kokia yra: neslepia savo „atsilikimo“ ir nedemonstruoja savo „pranašumo“, o paprasčiausiai gyvena taip, kaip sekasi. Galbūt jai nereikia to, ką turi kiti, galbūt ji turi tai, ko kiti neturi. Ji kitų nežemina ir pati nesididžiuoja. Tokie santykiai galėtų būti tiek tarp tautų, tiek tarp atskirų žmonių. To turėtume siekti, jeigu laikome save krikščionimis. Ir pasieksime, jeigu įveiksime baimę – baimę būti savimi.
Mūsų tautai nuo seno buvo diegiama baimė ir ją lydintis menkavertiškumo jausmas. Vis labiau nutautus aukštuomenei, imta vis labiau niekinti prastuomenę – jos kalbą ir visą kultūrą. […]
Maironis išgydė tautą nuo servilizmo, nuo visokių menkavertiškumo kompleksų, atskleidė gyvybingąsias tautos galias, išugdė tautos pasitikėjimą savimi, įskiepijo Tėvynės meilę, apimančią tautos gyvenimo visumą (gamtą ir istoriją, visus luomus, visą kultūrą), skatino drąsiai kurti savo ateitį atsiveriant pasauliui ir kartu išsaugant protėvių išpuoselėtas vertybes.
Tačiau nauja okupacija vėl įstūmė tautą į vergovės liūną, ir žmonės ėmė sirgti senomis ligomis: juos vėl sukaustė baimė, jie prarado pasitikėjimą savimi, juos vėl užvaldė Rousseau pasmerktas principas – patikti, įsiteikti. Baimė vertė prisitaikyti nuslopinus autentiškus norus ir jausmus.
Atgavus Nepriklausomybę, pasikeitė baimės priežastys, bet pati baimė išliko. Bijoma nedarbo, skurdo, bijoma neįstoti (ar įstoti) į NATO ar į Europos Sąjungą, bijoma, kad kas nors apie mus blogai nepagalvotų, mūsų nepažemintų. Imama prarasti savigarbą, menkinti save – savo istoriją, kultūrą, kalbą. Imame keliaklupsčiauti prieš kitus, kurie mums atrodo vertesni.
Nė vienas didis mūsų kultūros žmogus neskatino atsitverti nuo pasaulio, užsidaryti vien savo tautos orbitoje – jie visi skatino bendrauti su plačiuoju pasauliu ir kartu išlikti savimi. Dabar šitas natūraliausias ir sveikiausias principas dažnai demagogiškai iškreipiamas. Tėvynės meilė, patriotizmas paskelbiamas atgyvena, o šlovinama globalizacija, kosmopolitizmas. Tai tautinio menkavertiškumo kompleksų padariniai. Tikresnis kelias yra buvimas savimi, kaip egzistencijos pagrindas, ir bendravimas su kitais, kaip egzistencijos gyvybingumo sąlyga. Tokiu keliu ėjo mūsų protėviai, ir mums nereikėtų iš to kelio išklysti.
Literatūros likimas kitoks negu žmonių. Sensta ir miršta žmonės, bet ne kūriniai, ne literatūra. Kūriniai ir knygos nesensta ir nemiršta – jie lieka tokie, kokie gimė ir buvo sukurti. Paseno ir mirė Donelaitis, Baranauskas, bet „Metai“, „Anykščių šilelis“ liko amžinai jauni. Tačiau kūrinių jaunystė neleidžia ir jų kūrėjams pasenti ir numirti. Todėl amžinai jauni yra Mažvydas ir Daukša, Donelaitis ir Baranauskas, Daukantas ir Valančius, Maironis ir Vaižgantas. Taigi su praeitimi mus susieja ne senatvė, o jaunystė – nesiliaujanti kūrybingoji jaunystė. Kol žmogus kūrybingas, tol jis dvasiškai jaunas. O kūrybingumo padarinys yra tas pasaulis, kuriame gyvename, – taigi mūsų kultūra. Dvasios jaunystė, kūrybingumas, kultūra – būtent tai ir susieja dabartį bei praeitį gyvybingais ir prasmingais ryšiais.
Tauta yra ta vieta, ta pozicija, iš kurios viską matome ir vertiname. O kas yra tauta, pasako jos istorija – per ilgą laiką nusistovėjusios ir patikrintos vertybės. Štai kodėl svarbu pažinti savo tautos istoriją plačiausia prasme – pažinti visą savo tautos praeities kultūrą. Ją pažindamas susisieji su savo tauta dvasiniais ryšiais. Ir juo giliau pažįsti, juo tie ryšiai darosi tvirtesni. Pažindamas praeitį, pamatai ir didįjį vieškelį, kuriuo ėjo tauta, pamatai ir šalikeles, ir visokius šunkelius. Į tai atsižvelgdamas, gali rinktis savąjį kelią: gali su visa tauta keliauti vieškeliu; gali pasukti ir kitus patraukti į šalikelę; gali nuklysti šunkeliais ir nebegrįžti.
Daug kas (ypač dalis jaunimo) galvoja taip: kam mums grįžti prie Valančiaus ar Baranausko ar juolab prie Mažvydo ir Daukšos – mums užtenka ir XX amžiaus literatūros. Ar netgi mūsų dienų literatūros! Anoji literatūra – pasenusi! Tačiau gal pasenome mes – ne literatūra. Žiūrėk: kokia jaunatviška Maironio kūryba! Maironis jaunatviškai džiaugiasi, jaunatviškai liūdi, jaunatviškai piktinasi. O mes, kaip kokie seniai, viskuo nepatenkinti ir net nežinodami gerai, ko norime, tik niurname. Todėl senoji literatūra gali padėti mums atsijauninti. Negatyvus požiūris į senąją kultūrą, senąją literatūrą išklibina istoriškumo principą ir išmuša iš po kojų tautiškumo pagrindus. Tuomet atsidaro durys savivalei, atsiveria Pandoros skrynia. Tada viskas ima skeldėti – kaip pastatas, netekęs pamatų. Ima džiūti – kaip medis be savo šaknų.
Kristijonas Donelaitis – tai pirmas genialus lietuvių rašytojas, kurio kūrybos paslaptis tebevilioja mus iki šių dienų. Donelaitis aktualus mūsų sutrikusiam amžiui ir ypač mūsų atgimstančiai tautai. Iracionalizmo, reliatyvizmo, ateizmo ir visokių negandų nukamuotas žmogus Donelaičio kūryboje gali rasti atramą – pastovias savo būties vertybes. Žmogus ir žemė, žmogus ir gamta, žmogus ir Dievas, žmogus ir tauta, žmonių tarpusavio santykiai – amžinos problemos, kurios visais laikais rūpėjo ir teberūpi visų tautų žmonėms. Kristijonas Donelaitis, kaip ir kiekvienas didis menininkas, yra humanistas. Jis turi ką pasakyti žmonėms, kad jie taptų išmintingesni, geresni, moka perspėti juos nuo blogio, visokių klystkelių, vedančių į fizinį ir moralinį žmogaus sunaikinimą.
Tėvynės meilė, kaip ir visokia kitokia meilė, gali būti akla ir protinga. Akla meilė yra kaprizinga, priklauso nuo nuotaikos, įvairių atsitiktinumų. Nežinia, kodėl ir kaip ji atsiranda, kodėl ir kartais ima ir praeina. Protinga meilė – priešingai: yra pastovi ir tvirta.
Meilę daro protingą pažinimas. Juo geriau pažįstame tai, ką mylime, juo mūsų meilė darosi sąmoningesnė, gilesnė, patvaresnė. Ugdyti protingą Tėvynės meilę per pažinimą ir yra svarbiausias kultūros darbo uždavinys.
Stenkimės kuo geriau, kuo konkrečiau ir visapusiškiau pažinti savo gimtąjį kraštą, kad mūsų Tėvynės meilė būtų pastovi ir tvirta.
Kitados Friedrichas Nietzsche sakė, kad nešvari pasidariusi žmogaus sąvoka. Šiandien galime pasakyti, kad nešvarios yra ir kertinės žmogų švarinančios sąvokos – tokios, kaip laisvė ir demokratija, tiesa ir teisingumas, Tėvynė ir net patsai Dievas. Kai žmogus sako laisvė ar Tėvynė, nežinia, ką jis turi galvoje. Iš sąvokų negalima atpažinti žmogaus. Dabar visi už laisvę ir demokratiją, už tiesą ir teisingumą, už Tėvynę Lietuvą, už jos nepriklausomybę… Iš žodžių visi labai panašūs, o iš tikrųjų – labai skirtingi. Todėl sunku žmonėse susigaudyti. […]
Problema ir tikslas yra išgryninti sąvokas, sugrąžinti joms tikrąją reikšmę. Tuomet ir žmonės galės susikalbėti, ir jų kalba nebus beprasmiška. Ir tikrą kultūrą juk galima kurti tik tikros, o ne devalvuotos kalbos pagrindu.
Kokia kalba, tokia ir kultūra. Kad kultūra būtų veiksminga, reikia tikėti, ką jinai sako. Reikia pasitikėti sakomu jos žodžiu ir jį teisingai suprasti.
Kalbos ištuštėjimas daro neįmanomą polilogą visose gyvenimo ir kultūros srityse. […]
Todėl visokias tautos atgimimo problemas (ekonomines, politines, kultūrines) reikia sieti su dvasiniu žmonių atgimimu. Kol žmogus pats sau nebus aiškus ir nesistengs būti žmoniškas, tol ir kitų problemų nebus galima išspręsti. […] Kol žmogus nebus žmoniškas, nieko tikro nebus!
Dabar didžiausias mūsų turtas – tai laisvė sakyti, ką galvoji. Laisvė būti savimi. Tačiau daugelis bijome ir nenorime tokie būti. Pragmatizmas ir egoizmas valdo norus, mintis ir jausmus, žaloja kalbą, nužmogina žmogų. Galima sakyti, nugalėjome išorės priešą. Dabar reikia nugalėti priešą, tūnantį mumyse. Mums duota laisvė ir galimybė tapti laisvais žmonėmis. Gal dar tiek nenusilpome, kad tokio tikslo atsisakytume.
Aš nuo jaunų dienų galvoju apie mirtį. Ir dabar gyvenu ta artėjančia perspektyva – vis dažniau atsigręžiu į praeitį, vis dažniau duodu ataskaitą sau pačiam: kas toks esu, kas manęs laukia. Su kiekvienais metais vis labiau gaila, kad artėja saulėlydis. Didžioji paslaptis, kurios nenustoju mąstyti. Ir nesumąstysiu. Nors nesu poetas, nebent taip galėčiau pasakyti:
Laukiu tavęs mirtie, baugi paslaptie,
ant dienos ir nakties šiurpulingojo slenksčio –
virpėdamas laukiu tavęs.
Ėjau mokslus, norėjau kažką sužinoti, ir galų gale tik tiek suvokiau, kad esminės žmogaus problemos pasilieka. Kaip sako Henrikas Radauskas: „užmerks nustebusias akis“. Šit ką daro su žmogum mokslas. Mokslas skatina ieškoti, ginčytis su Dievu, jį neigti. Bet galiausiai tenka grįžti prie to paties: tikėti ar netikėti, virš to nėra ko pasirinkti. Ir aš dabar galvoju: gali būti išmintingiausias, gudriausias, didžiausia atrama lieka tikėjimas.