2013-ieji, Žmoniškumo nusiaubimo metai
Praėjusį penktadienį, gegužės 17-ąją, Garliavoje, Kaune ir Vilniuje paminėjome gėdingiausio Lietuvos istorijoje smurto metines. Metines, kai 8 metų mergaitė Deimantė Kedytė Lietuvos valstybės vardu buvo išgrobta iš savo gimtųjų namų – šitą nesusipratimą, šitą kito Žmogaus negirdėjimą, šitą širdies kurtumą pompastiškai pavadinus „įstatymo vykdymu“.
Į namų antpuolio metinių minėjimą ankstyvą rytmetį, vos išaušus susirinko 70–80 Klonio šturmą išgyvenusių žmonių su Lietuvos vėliavomis, plevėsuojančiomis rankose ir širdyse. Susirinko geras dešimtis ir neoficiozinės žiniasklaidos žmonių, paliestų tuomet šturmo neteisybės – jų neįtikino nei gausios, nei iki gyvo kaulo įgrisusios propagandinės triūbos, kurių pilnai pakako visuomenei, maitinamai „populiariųjų“ TV kanalų žiniaspjaudos, kad ji su visa neapykantos jėga imtų peikti visus ten buvusius ir budėjusius.
Ačiū ištikimiesiems TV3 informuotojams, kurie nepasidavė tarnybų spaudimui, ačiū Balsas.lt stebėtojams, liudijusiems tada ir su paprasta meile paliudijusiems dabar – nesistengusiems „įtikinti“ savo skaitytojų, nedemonstruodami žiniasklaidos „galios“. O būtent paprastos tiesos šiandien žmonės yra išsiilgę labiau nei visų aistras kurstančių pramogų.
Susirinkusieji 6:34 – šturmo valandą – kartu su seneliais Vytautu ir Laimute Kedžiais, kartu su Viltimi sugiedojo Lietuvos himną, sukalbėjo „Tėve, mūsų!“ – kaip ir tą sunkią išbandymo valandą, kai nė vienas gynėjų neparodė nė pykčio, nė priešpriešos. Ne to buvome susirinkę. Ir šiandien susirinkome Vilties. Vilties, kad mūsų Tėvynėje gali būti Kitaip. Ir gali. Mes tą parodysime. Darbais. Kantrumu. Meile.
Žodį tarė poetė, Dramos teatro režisierė Neris Karpuškaitė-Akelaitienė, paskaitydama po skaudžiosios neteisybės sukurtą eilėraštį, padėkodama seneliams už šilumą ir prieglobstį – tuos mėnesių mėnesius glaudę visus kaip tikriausius namiškius, šiandien valstybės palikti nesuvokiamai nusiaubti: nužudytas sūnus, pagrobta anūkė, tiesos ieškoti svetur priversta dukra, kitas anūkas…
Po to pasodintas Deimantės Vilties medis – Liepaitė: pievelės viduryje, kur dažniausiai josios buvo bėgiojama su draugėmis ir draugais. Patvoriniai pasirūpino atminimo ženklais – ant nugludintos medžio lentos atspausdintomis Klonį menančiomis fotografijomis, padovanotomis seneliams, Balsas.lt fotomeistrui Ruslanui Kondratjevui, „Lietuvos ryto“, „Lietuvos žinių“ fotografams Modestui Patašiui, Erlandui Bartuliui, TV3 operatoriui Juozukui.
Daugeliui susirinkusiųjų dalyvių čia, Klonyje, kaip ir Vienybės aikštėje Kaune bei Simono Daukanto aikštėje Vilniuje buvo padėkota drobėje atspaustu ženklu, kurį Deimantei sukūrė klaipėdiškis dailininkas Gintautas Survila. Šturmo metu Policijos suspardytas garliaviškis dailininkas Rimantas Radišauskas spėjo metinėms užbaigti protesto tapybos ciklą „Kelias“ vainikuojantį darbą „Du Pasauliai“. 250X200 cm dydžio paveikslas stovėjo tarp mūsų kaip dramatiškas apibendrinimas – kraupieji mūsų istorijos METAI BE VALSTYBĖS ir BE TEISINGUMO.
Dalis žmonių dalyvavo Aleksoto bažnyčioje švęstose Mišiose už Deimantės apsaugą, kitą dalis žmonių išvyko į Vilnių, į Valstybės cinizmo demonstracinį renginį, – Metinių dieną surengtą senelio Vytauto Kedžio teismą dėl… a.a. Andriaus Ūso „apšmeižimo“: Kėdainių teisme senelis liudijo pastarąjį matęs vienais apatiniais L.Stankūnaitės tėvų bute, kai atėjo parsivesti anūkės. Įsimintinai skambėjo advokato Aido Venckaus užduoti L.Stankūnaitei ir jos tėvams klausimai, dar įspūdingiau skambėjo pastarųjų atsakymai, tiksliau – išsisukinėjimai nuo atsakymų, ieškovų kaltinimai, painiojimaisi liudijimuose, pykčio protrūkiai, „sutramdyti“ tik advokatavusios teisėjos.
Popietėje įvyko du dideli mitingai „Nesitrauksim, neužmiršim!“ Vilniuje ir Kaune, vykę tuo pat metu – 17 val. Kaune, Vienybės aikštėje, netoli Laisvės paminklo keliems šimtams žmonių kalbas pasakė sesuo Nijolė Sadūnaitė, parlamentarai prof. Povilas Gylys, Aurelija Stancikienė, Valdas Vasiliauskas, eiles skaitė poetė Neris Karpuškaitė, mitingą Deimantei prisiminti vedė aktorius Česlovas Stonys.
Vilniuje susirinkę pora šimtų atminties dar nepraradusių žmonių – nuo keliamečių mažėlių iki 80-mečių senolių – kreida užrašė žodį „Tie-SOS!“, perskirtą simboliniu Pilietiškumo ženklu tapusia Širdimi, sukurta dailininko Gitenio Umbraso. Mitinge kalbėjo visų „Tie-SOS!“ akcijų dalyvis, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos švietimo ir kultūros ministras Darius Kuolys, filosofas Krescencijus Stoškus, liepsningą, tiesią kalbą pasakė aktorė ir Kovo 11-osios signatarė Nijolė Oželytė.
Sugiedoję Tautinę giesmę ir paleidę į dangų pusšimtį kylančių juodų balionų, nešančių užrašą „Tie-SOS!“, visi rinkosi į klaipėdiečių Rasos Šimkutės ir Algirdo Didžiulio filmo „Kelias“ apie dailininką Rimantą Radišauską peržiūrą.
2013 gegužės 17–22 d.
Garliava-Kaunas-Vilnius