Dalijamės literatūrologo ir kultūros istoriko dr. Dariaus Kuolio atrinktomis mintimis – paties Vaižganto ir apie jį, jo skleistą šviesą, liudytą tiesą.
Prieš pusantro šimto metų – 1869-ųjų rugsėjo 20-ąją – mums gimė Vaižgantas, kunigas, rašytojas, politikas ir gyvenimo giedrumos filosofas.
„Patsai lietuvis – tai gyva nepriklausomybė.
Jeigu laisvė, tai visiems lygiai, kaip lygiai laisva yra pati savyje kiekvieno žmogaus siela ir vėlė.
Jei nepriklausomybė, tai kad aš pats turėčiau valios savimi ir savo dalykais tvarkytis; jeigu ir kitas tai tvarkys, tai kad aš galėčiau jį sekti, idant neišduotų. Ar man ne vis tasia, kas mano kraują gers, kas mane išnaudos, – svetimas ar saviškis? Net paprastoje mūsų būtyje lengviau yra kęsti, kai svetimas skriaudžia…
Vis dėlto tautos likimas daugiausia pridera nuo jos pačios, o ne nuo pašalinių veiksnių, yra jos pačios rankose. Viskas pridera nuo to, kas ji pati, ta tauta.“
1917 m.
„Bailė, citit, melas – buvo kasdienė mūsų duona svetimųjų vergijoje. Mes vos dabar tepradedame suprasti, kaip tie dalykai menkino mūsų dvasią, mūsų žmoniškumą, mūsų taurumą, – visą tai, kas žmogų žmogum padaro. Net stebėtina, kaip mes nevirtome niekšais, be jokių idealų, be jokių garbingų pasiryžimų. Ir nemaža reiks laiko mums persiauklėti, išsinerti iš senojo kailio, vėl tapti sau žmonėmis, iš viso žmonėmis ir lietuviais, kurie tedarytų garbės žmonijai, o nebūtų verti paniekos. Visa tai tegali įvykti pilietinėje LAISVĖJE!“
1928 m.
„Man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų Lietuvos pažangai.“
„Mylėdamas Lietuvą, myliu Laisvę, kurią tegali man laiduoti nepriklausoma šalis, mano Tėvynė.“
Juozas Tumas-Vaižgantas
„Be Vaižganto mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis ir, tarsi, net blogesnis, nes nėra to, kuris taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą.“
Vincas Mykolaitis-Putinas