Skaitau Andriaus Tapino svarstymus Tado Langaičio tema „Smulki jaunojo konservatoriaus niekšybė Lietuvai“ ir, prisipažinsiu, nedovanotinai krizenu.
„Nedovanotinai“ todėl, kad esu to jaunikaičio (Langaičio, ne Tapino) bendrapartietė, ir iš partinio solidarumo man labiau pritiktų liūdėti, kad štai Seime sunkiai triūsianti TS-LKD frakcija praranda tokį daug žadėjusį kadrą. Bet neliūdžiu. Kai nesijuokiu, dar ir pykstu, kad „kadras“ nepateisino į jį sudėtų lūkesčių, ir sprunka nuo sunkumų, kaip nesubrendėlis, o gal ir kaip paprasčiausias bailys.
O A. Tapinas kerta ir kapoja: „Tadas Langaitis gal net nesupranta, kokią smulkią niekšybę iškrėtė Seimui ir apskritai Lietuvos politiniam laukui. Juk konservatoriai į 2016 metų rinkimus ėjo su labai aiškia atsinaujinančios politikos linija. Jaunas lyderis. Jauni lyderiukai. Traukitės iš kelio, karšinčiai, duokite mums kelią. Naujos galimybės Lietuvai. Ėjo taip stipriai, kad net pačios partijos veteranai pradėjo už kiekvieno kampo matyti paruoštas rogutes, kuriomis partijos jaunimas juos veš į mišką. Neabejoju, kad panašios strategijos partija planavo laikytis ir 2019 metų savivaldos, ir 2020 metų Seimo rinkimuose.“
Vaje, kas dabar bus? Jei sprunka pirštinėtasis jaunimas, tai kas mus, karšinčius, veš į mišką? Nejaugi reikės patiems kulniuoti pėstute, nepaisant visų nuopelnų Partijai ir Tėvynei? Net negalime, kaip kokios šakalienės, žvalgytis į kitas partijas, nes aistra jaunimui, jauniesiems kadrams, liberalų pavyzdžiu, yra užsiliepsnojusios visos partijos, neišskiriant nė solidžiųjų socialdemokratų, tačiau ir jos, vienos greičiau, kitos vangiau, ima nusivilti savo jaunimėliu…
Štai jaunojo socialdemokratų partijos lyderio broliukas, Danas Paluckas, išrinktas į Palangos miesto savivaldybės Tarybą, skubiai traukiasi iš jos, paaiškėjus, jog nuslėpė intymius santykius su Italijos Temide. Buvo tie santykiai, ar ne, paaiškės su laiku, o dabar Palangos meras, jaunasis konservatorius Šarūnas Vaitkus, matyt, labai sugraudintas išsiskyrimo, apdovanojo jau buvusį kolegą Palangos miesto vėliava. Gal gėdai pridengti? Juk reputacija vis tiek jau sugadinta ir, maža to, meta šešėlį ir didžiajam broliui, socialdemokratų partijos pirmininkui.
O juk aplink netrūksta tikrai veiklaus, protingo, netgi sąžiningo jaunimo, kuris vienok nenori susisaistyti su jokia partija (o gal todėl, kad nedaro politinės karjeros per partiją, tas mano pažįstamas jaunimas ir džiugina savo niekuo – net baltomis pirštinėmis – nesuteptomis rankomis?) ir dėl to jam kartais priekaištauja pernokę partiniai ideologai.
O gal pačioms partijoms tokie švarūs nereikalingi?
Atsakymas į tą klausimą reikalauja rimtesnio tyrimo. O kad partijos praktiškai nekelia ateinančiam jaunimui moralinių kartelių ir atveria savo svetingą glėbį, švelniai tariant, jauniems žmonėms, žaviems nebent savo veržlumu, idėjų originalumu (juk originaliu būti ypač lengva, kai galva neapsunkinta žiniomis ir gyvenimo patirtimi…), tačiau nesubrendusiems rimtam, dažnai nedėkingam partiniam darbui, ne kartą krito į akis net „karšinčiams“, tik iš tolo stebintiems, kaip verda gyvenimas partijų centrinėse būstinėse…
Prisimenu, kaip, sužinoję, jog partija pasipildė Tado Langaičio „švariomis pirštinėmis“, gūžčiojo pečiais partijos senbuviai ir kažką šnekėjo apie ne visai švarias gal jo, gal kito jauno kadro rankas, baimindamiesi, jog gali ateiti juoda diena ir „kadrui“, ir jo suteptai partijai. Bet jų niekas neklausė ir tuo labiau, neklausė… Jaunystės vėjai taip siautė partijos viršūnėlių galvose, jog išpūtė „nafig“ ir tradicines, ir krikščioniškas, ir humanitarines vertybes, palikę tik liberalius blėnis apie modernizmą, toleranciją visiems ir viskam bei panieką tradicijoms ir jų įsikibusiems seniams…
O juk jie, tie vyresnieji, tiek yra sukaupę išminties, tiek dvasios stiprybės, kad jos užtektų prikelti, atgaivinti ir keliskart didesnei tautai!
Kaip per knygų mugę savo knygos „Lituanistika Lietuvos akivaizdoje“ kalbėjo profesorė Viktorija Daujotytė, „mūsų dvasia negali ramiai paklusti jokiai tokiai išorinei tvarkai, nes be galo pasitikime vidinėmis dvasinėmis struktūromis. Ir tuos, kurie įgyja šį pasitikėjimą, sutvarkyti sunku.“
O gal būtent dėl to, kad tokius „sutvarkyti sunku“, ir norima „tokius“ pakeisti sukalbamesniu, principų nesivaikančiu jaunimu?