Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė
Karas vyksta ne tik Ukrainoje. Jis vyksta visur, kas vadinama „Vakarų Europa“.
Rusija kariauja ir psichologiniais ginklais, teršiančiais žmonių sąmonę, trukdančiais atskirti, kur tiesa, o kur melas. Tam, kad supainiotų geranoriškus, bet vangiai protaujančius žmones, ir šie nebeskirtų, kas – agresorius, o kas auka, nebeskirtų, kada ginklas – blogis, žudymo įrankis, o kada – vienintelė būtina apsigynimo nuo smurtininko priemonė, vienintelė jėga, galinti apginti laisvę ir Tėvynę…
Tai toks savotiškas Rusijos platinamas psichologinis narkotikas.
Kas tarnauja Rusijai jos psichologinio kvaišalo platintojais? Ar tai – tik rusų tautybės žmonės, įsipilietinę Lietuvoje, Latvijoje ir kitose Vakarų šalyse?
Tikriausia neapsieta be jų, bet lengvai uždirbamais pinigais šiais rinkos taisyklių ir naudos garbinimo laikais nesunku suvilioti bet kokios tautybės ir bet kokios orientacijos žmones. Ypač lengva tai daryti tokioje šalyje, kur visuomenė nepasitiki savo išsirinkta valdžia, turi jai daugybę – teisingų! – priekaištų dėl nesiskaitymo su Konstitucija, su tiesa, su daugumos teisėmis, kur valdžios žmonės atvirai ragina atlaisvinti varžtus, draudžiančius vartoti kvaišalus… Na, o jei jau iš Seimo salės raginama „duoti laisvę kanapėms“, verslesni vyrukai ir moterytės naudojasi galimybėmis užsidirbti iš psichologinio kvaišalo „putinapių“ ir platina tokio tipo samprotavimus, kaip, pavyzdžiui, Gintautu Balčiūnaičiu pasivadinusi asaba.
Šį kartą atspirties tašku kvaišinant lietuvius, sėdinčius feisbuke, tapo nesenas spekuliatyvus, prorusiškas-proputiniškas buvusio JAV aukšto pareigūno, dabar familiariai vadinamu Kissa-Kissa-miauu pareiškimas, skatinantis Ukrainą nusileisti Putino įgeidžiams.
Tokiems Kissos-Kissos-miauu išdavikiškiems pareiškimams mūsų prezidentūra davė griežtą, bet teisingą atkirtį. „Balčiūnaitis“, naudodamasis Prezidento kai kurių veiksmų ir žodžių nepopuliarumu, mėgina ir šitą atkirtį pateikti kaip eilinį prezidentūros nerūpestingumo, neatsakingumo už tautos likimą pavyzdį.
Gintautas Balčiūnaitis teigia:
„H. Kissinger’is pasakė, kokia yra realybė. Deja, G. Nausėda ir jo komanda kalba pagal trafaretą, kurį jiems „nuleidžia“ kuratorius.
O trafaretas dabar toks: „Ukraina turi kariauti iki pilnos pergalės“…
Amerikonai tik apsidžiaugs, jeigu Rytinės Europos „demokratinės valstybės“ pačios įsipainios į karą Ukrainoje tiek, kad karas išplis už Ukrainos ribų.“
Skaitytojui peršama išvada turėtų būti tokia: „Lietuviai, jokiu būdu nepadėkite Ukrainai, kad Putinas neužpyktų ant Lietuvos ir mūsų neužpultų.“ O kad Putinas jau seniai galanda dantį ant Lietuvos, visai nepriklausomai nuo mūsų jausmų, nuo pagalbos Ukrainai, – apie šitai tokie rašinėtojai stengiasi nutylėti, tikėdami trumpa istorine lietuvių atmintim.
Negalima nematyti, kad čia į vieną kamuolį suveltos ir Prezidento bei jo komandos neretos klaidos, formuluojant savąją poziciją (ypač – nesavarankiškumas, mėginant įtikti skirtingas nuomones turinčioms Lietuvos politinėms ir visuomeninėms grupuotėms), ir JAV vadovų senos ir naujausios klaidos tarptautinės politikos baruose (ypač – nuolaidžiavimas agresoriams, jei tų agresorių veiksmai tiesiogiai nepaliesdavo ar vis dar nepaliečia JAV interesų, kaip iki šiol būdavo su Rusijos ir jos pirmtakės SSSR vykdoma politika).
O ypač apmaudu, kad „putinapių“ (Putino kanapių) platintojai užčiuopė tikrąjį mūsų visuomenės Achilo kulną: trumpą, teisingiau – bukos švietimo ir kultūros politikos vykdomos nulietuvinimo programos nutrumpintą istorinę atmintį, dvasinę tuštumą, kurią išdegino jau antrą dešimtmetį besitęsianti Sąjūdžio idealų ir krikščioniškųjų vertybių išdavystė.
Ukrainos, ukrainiečių tautos tragedija stebuklingu būdu mūsų tautoje pažadino visa, kas joje geriausia, kas dar nesuniokota ciniškos liberalios rinkos „viskas perkama-viskas parduodama“ nuostatos. Vadinasi, valdžiai irgi reikėtų pabusti iš savojo visagalystės ir ponystės sapno ir atviromis akimis išmatuoti pačios kasamą bedugnę tarp savęs ir tautos. Kad visokiems „balčiūnaičiams“ nepavyktų įvaryti paskutinės nebeištraukiamos vinies į Sąjūdžio idealų karstą.