Autorė yra kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė
ki šiol laisvojo pasaulio politologai ir juodą nuo balto dar skiriantys žmonės tebekomentuoja – su neigiama konotacija – kai kurių Europos lyderių susirūpinimą išsaugoti kruviniausio XXI amžiaus diktatoriaus, Rusijos valdovo Vladimiro Putino veidą.
Žinoma, galima spėlioti apie priežastis, pagimdžiusias šį susirūpinimą, galima ironizuoti iki pamėlynavimo, kol „nepakibs“ vaizduotė. Pavyzdžiui, gal Vakarų lyderiai bijo, kad, nesustabdžius triuškinančio Putino pralaimėjimo, Europai gali pritrūkti muilo ir kitų skalbiklių, norint išbalinti diktatoriaus išpurvintą, iškruvintą paskutiniosios Europos imperijos istoriją ir geopolitiką?
Gal bijo, kad neišsaugojus veido Putinui, jis imsis šantažo, paskelbs kokį nors kompromatą, savo ruožtu galintį išpurvinti kai kurių didžiųjų Vakarų valstybių lyderių išpuoselėtas fizionomijas (mažųjų valstybių lyderiai nesiskaito, nes jų biografijos ar veido „švara“ mažai kam terūpi šitame rinkai parsidavusiame pasaulyje)?
Beje, gali būti, kad priežasčių yra ne viena, o visa puokštė, kartu su čia suminėtomis. Bet yra dar viena, nepadoriai asmeniška, individualistinė, nes surišta ne su globaliosios istorijos raida, o su lyderio persona ar keliomis personomis (nes, kaip žinia, kvailos ambicijos yra užkrečiamos, kaip kokie covido virusai).
Ir čia žvilgsnis iškart nukrypsta į Prancūzijos lyderį Emanuelį Macroną. Ne todėl, kad Prancūzija vaidintų svarbiausią vaidmenį ES bendrijoje, o todėl, kad šis prezidentas neslepia turįs ambicijų tokį – svarbiausią – vaidmenį vaidinti asmeniškai.
Galime prisiminti ne vieną kartą jo išsakytas pretenzijas NATO ir ketinimus steigti/kurti savarankišką ES karinę struktūrą, kuri galėtų veikti nepriklausomai nuo nerangios NATO.
Galime prisiminti jo pomėgį nuolat skambinėti Rusijos carui (čia ne ironija, tai realybė, kurią sukūrė pats Putinas, nuolat lygindamas save su kokiu nors Rusijos caru, o pastarosiomis dienomis – su žemiečiu–peterburgiečiu, caru Petru Pirmuoju).
Galima tęsti prisiminimų grandinėlę. Bet skaitytojai tą gali padaryti kiekvienas savarankiškai. O aš skubu pasidalinti, kaip man atrodo, su dar viena svarbia (o gal svarbiausia?) priežastimi, kodėl Macronas šoko rūpintis Putino veidu: todėl, kad, tiesą sakant, jam parūpo kitas veidas, tas, kuris jam svarbiausias, brangiausias: SAVASIS, Emanuelio Macrono veidas.
Taigi, niekam ne paslaptis jo ambicijos tapti pirmuoju Europos lyderiu. Ir šiandien, Vokietijos kancleriu vietoj Europą žavėjusios Angelos Merkel tapus beveidžiam ir bestuburiam Olafui Scholzui, Italijai ar Ispanijos iki šiol taip ir neišugdžius kokio nors ryškesnio lyderio (juk ryškiu lyderiu nelaikysime suktojo, kriminalinio kvapelio lydimo buvusio premjero Silvio Berlusconio?), o Putinui visiškai susikompromitavusiam nusikaltimais Ukrainoje, po sėkmingų prezidentinių rinkimų Macronui jo svajonė ėmė atrodyti ranka pasiekiama.
Tačiau o bet tačiau – Europoje ir pasaulyje ėmė skambėti naujo lyderio vardas, Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vardas, keliantis susižavėjimą ne tik Senajame, bet ir Naujajame pasaulyje (JAV šmaikštaujama, jog jei V. Zelenskis iškeltų savo kandidatūrą į JAV prezidentus, jis laimėtų su triuškinančia persvara).
Nekartosiu čia įvairių gražių atsiliepimų apie Ukrainos prezidentą, beje, kontrastuojančių su ta skeptiška nuomone, kuri buvo jo nedraugų platinama iškart po jo išrinkimo. Kiekvienas šiandien turime galimybę jį matyti TV ekranuose, klausytis jo emociškai sodrių, politiškai įžvalgių kalbų ir replikų. Pagaliau, jo asmeninė drąsa pavojingiausiomis aplinkybėmis, meilė savo šaliai ir jos žmonėms ir kančia dėl jų kančių verčia prisiminti seną, laiko patikrintą apibūdinimą: Ecce homo!
Ir kas šalia tokio lyderio E. Macronas? Ne kažkas…
O jei Ukrainai nepavyktų atsilaikyti, jei kažkas (kas?) priverstų Ukrainos valdžią su Zelenskiu priešakyje vardan taikos padaryti Rusijai tam tikrų teritorinių nuolaidų, jei ponui Macronui po to dėkinga Europa uždėtų svarbiausiojo taikdario vainiką (o kas gi šiandien nenori taikos?) – kas po to pretendentų į Europos lyderius eilutėje užimtų pirmąją vietą?
Atsakymas aiškus. Bet man ranka nekyla jį čia paskelbti.