„Nepriklausomybės sąsiuviniai“
1990 m. kovo 11-osios Aktu sau ir pasauliui paskelbėme atkuriantys Lietuvos nepriklausomą demokratinę valstybę. Tuo pačiu buvo pareikšta, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.
1992 m. spalio 25 d. referendume buvo priimta, o nuo 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri patvirtino nepriklausomos demokratinės valstybės atkūrimą. Pirmojo Konstitucijos skirsnio „Lietuvos valstybė“ straipsniai skelbia, kad niekas negali „savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“ (3 str.); „valdžios galias riboja Konstitucija“ (5 str.); „negalioja joks įstatymas ar aktas, priešingas Konstitucijai“ (7 str.); „valstybinė kalba – lietuvių kalba“ (14 str.). 148 straipsnyje patikslinama, kad visos šio skirsnio nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu.
Tie ir kiti Konstitucijos straipsniai reiškė, jog atstatoma iki Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos gyvavusi tautinė valstybė.
Tautinė valstybė „yra išskirtinis politikos ir kultūros junginys“ ir, vadovaujantis tautinės valstybės idėja, „visada prasmingas yra klausimas, ar praradus tautos kultūrinio savitumo suvokimą toliau verta kalbėti apie politinė nepriklausomybę“[1].
Ir ikikarinės, ir dabartinės Lietuvos Respublikos filosofai pabrėždavo, kad politinės nepriklausomybės siekiai galėjo gimti ir būti įgyvendinti tik savo kultūrinį tapatumą suvokusioje ir įsisąmoninusioje tautoje. Beje, Lietuva šiuo atžvilgiu nėra kokia nors išimtis. Panašiu keliu – per tautiškumą, savo kultūrinį išskirtinumą – į nepriklausomą valstybę ėjo ir kitos Vidurio bei Rytų Europos tautos, ir tuo jų valstybingumo raida skyrėsi nuo Vakarų Europos valstybes sukūrusių tautų.
Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos knygoje „Lietuva kaip problema“ išryškinamas skirtumas tarp Georgo Hegelio (George Willhelm Friedrich Hegel) ir Tomo Hobso (Thomas Hobbes) atstovaujamų valstybės funkcijų bei misijos suvokimo. Hegelio nuomone, valstybė esanti „tautos dvasios ir kultūros objektyvacija“ ir kaipo tokia tampa dvasinio gyvenimo reiškiniu. Hobsui valstybė esantis tik mechanizmas, užtikrinantis piliečių saugumą [2].
Netenka abejoti – Lietuvos nepriklausomybės Sąjūdžio įkūrėjai, vedliai vedė tautą būtent į hegeliškąją valstybę.
Tačiau per 24 metus, prabėgusius po Konstitucijos priėmimo, atkurtoje (tautinėje?) Lietuvos valstybėje vyko ir tebevyksta procesai, kurie prieštarauja ir Konstitucijos raidei, ir dvasiai. Keičiasi valstybės samprata – ji artėja prie hobsiškojo jos funkcijų supratimo. Tautiškumas, tautinės kultūros puoselėjimas ne tik nebelaikomas siekiamybe, bet yra aršiai kritikuojamas, apšaukiamas „urvine vertybe“, „atgyvena“ ir pan. Peržiūrima ne viena Konstitucijos nuostata. Spartėjančius tempu siaurėja valstybinės kalbos vartojimo sfera. Ją iš daugelio viešojo gyvenimo sričių išstumia anglų kalba. Ne tik reklamoje ar firmų pavadinimuose, bet ir spaudoje, radijo ir televizijos laidose angliškų dainų, filmų, knygų ir straipsnių pavadinimai vis rečiau beverčiami į lietuvių kalbą. Nusirista iki to, kad net patys lituanistai, savo darbuose ištisomis pastraipomis cituojantys kitų šalių autorių tekstus, angliškų citatų į lietuvių kalbą nebeverčia. Naujausias tokio įžūlaus lietuvių kalbos teisių pažeidinėjimo pavyzdys – 2016 m. intriguojančiu pavadinimu išleista knyga „Lietuvių kalbos ideologija“, kurią sudarė lituanistė ir filosofas[3]. Ypač aršiai Valstybinės kalbos įstatymą ignoruoja L. Vaicekauskienė (plg. į lietuvių kalbą neišverstas citatas: p. 19, 26, 30, 31, 35, 39, 44, 45).
Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje žingsnis po žingsnio stumiama dvikalbystės idėja, ir belieka sulaukti tik paskutinio sprendimo, kokia bus antroji kalba – anglų ar lenkų.
Tiesa, Brexito supykintos didžiosios Europos Sąjungos valstybės jau paskelbė ribosiančios anglų kalbos vartojimą ES. Įdomu, ką darys „suanglėti“ skubanti Lietuva?
Reikšmingiausias pokytis, klaustukais iš visų pusių apstatęs esminį Lietuvos Respublikos Konstitucijos teiginį apie nepriklausomos valstybės atkūrimą, buvo įsijungimas į Europos Sąjungą. Konstitucija 2004 m. liepos 13 d. buvo papildyta Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, ir nuo tos dienos valstybės suvereno – tautos – valiai turintys atstovauti Lietuvos politikai tai viešai, tai patyliukais, tai savo valia, tai kitų šalių politikų spaudžiami, kėsinasi pažeisti ar iškreipti (susiaurinti) ne vieną Konstitucijos nuostatą.
2003 m. birželį–liepą Europos Konventas bendru susitarimu patvirtino Sutarties dėl Europos Konstitucijos projektą (Europos Konstituciją). Valstybių ir vyriausybių vadovai galutinį susitarimą pasiekė 2004 m., kai spalio 29 d. dvidešimt penkių valstybių narių ir trijų šalių kandidačių valstybių ar vyriausybių vadovai pasirašė Sutartį dėl Konstitucijos Europai, kuriai buvo vienbalsiai pritarta tų pačių metų birželio 18 d. Ši sutartis turėjo įsigalioti tada, kai visos pasirašiusios valstybės būtų ją patvirtinusios, laikydamosi savo konstitucinės tvarkos.
Priklausomai nuo valstybių teisinių ir istorinių tradicijų konstitucijose šiam tikslui numatyta nevienoda tvarka: arba pritariant šalies parlamentui, arba surengiant referendumą. Ir tuometinis Lietuvos Seimas, skubėdamas pralenkti kitas, labiau atsakingas, ilgesnes valstybingumo tradicijas turinčias valstybes, pažeidė Konstituciją: nerengdamas referendumo, pats sau suteikė teisę balsavimu ratifikuoti ne vieną Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą keičiančią ES Konstituciją. O juk Konstitucijos 148 straipsnyje aiškiai parašyta, kad tik referendumu gali būti pakeista Konstitucijos 1 straipsnio nuostata „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ ir pirmojo skirsnio „Lietuvos valstybė“ bei keturioliktojo skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos.
Tauta apdujusi tylomis stebėjo, kaip jos išrinktieji uzurpuoja tik jai priklausančią teisę.
Laimė, atsirado protingesnių valstybių, protingesnių tautų, ir ES Konstitucijos priėmimas buvo atidėtas.
Bet Lietuvos parlamentarai, spėję pajusti savo visagalystę ir nebaudžiamumą, toliau kasasi po Konstitucijos pamatais. Veikiama dviem kryptimis: mėginama apeiti Konstitucijoje apibrėžtus ribojimus dėl dvigubos pilietybės ir siaurinamos valstybinės kalbos teisės, jos vartojimo sferos, kišamasi į pačią kalbos sistemą perdirbant ją pagal kitų šalių įgeidžius. O juk lietuvių, kaip valstybinės kalbos, teisės yra įtvirtintos pirmajame skirsnyje, kurį keisti galima tik referendumu, nekalbant jau apie Valstybinės kalbos įstatymą.
Be referendumo pakeisti Konstitucijos nuostatas dėl dvigubos pilietybės vis dar nepavyksta. Bet kalbos bastionai jau susvyravo.
Šių metų pavasario sesijoje 70 Seimo narių su premjeru Sauliumi Skverneliu priešaky pateikė projektą, kuriuo išimtiniais atvejais (?) būtų leidžiama asmens ar kituose dokumentuose vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, įskaitant raides q,
Įdomu, kokiu pagrindu, projekto autorių nuomone, yra sudarytas lietuviškas (ir latviškas) raidynas? Graikų? Hebrajų? Ar dar kokiu? „Kokiu pagrindu“ į anglų ir kitų kalbų lotynišku pagrindu sudarytus raidynus įšoko w, kurios niekada nebuvo lotyniškame raidyne ir kurios primygtinis brukimas pareiškimus apie raidyną „lotynišku pagrindu“ daro dar mįslingesnius?
Tai ne smulkmeniškas priekabiavimas, o rimtas pastebėjimas, nes autorei asmeniškai, diskutuojant su viena gerbiama Seimo nare, teko įsitikinti, kad ji (kaip ir kiti Seimo „lotynistai“) frazę „lotynišku pagrindu“ priima kaip naujausią kalbotyros mokslo atradimą ir rimtą argumentą, leidžiantį darkyti įprastinį lotynišku pagrindu ir be lotynų kalbai svetimos w sukurtąjį lietuviškąjį raidyną.
Nestebina, kad projektą stumia niekada kalbos jautrumu ir simpatijomis tautinėms tradicijoms nepasižymėję liberalai bei socialdemokratai su lituanistikos studijų taip ir nebaigusiu kalbos darkymo idėjiniu lyderiu Gediminu Kirkilu. Tačiau jiems puolė talkinti bene po dvidešimt konservatorių, iki šiol nuosekliai (išskyrus Andrių Kubilių) pasisakiusių prieš svetimkūnių invaziją į kalbą, raidyną, valstybinius dokumentus, ir „valstiečių“, atėjusių į Seimą su pažadu apginti tautiškumą ir tradicijas. Tai – naujausias politinės veidmainystės ir demagogijos pavyzdys.
Tiesa, šeši konservatoriai – Audronius Ažubalis, Arvydas Anušauskas, Agnė Bilotaitė, Vytautas Juozapaitis, Laurynas Kasčiūnas ir Stasys Šedbaras – pateikė alternatyvų projektą, kuris asmenvardį nelietuviškais rašmenimis leistų rašyti tik papildomame paso ar jį atitinkančio dokumento puslapyje. Iniciatorių teigimu, jų siūlymas ne tik užtikrintų vardo ir pavardės, kaip pagrindinių asmens tapatybės žymenų, teisinę apsaugą, teisę į bendrą šeimos pavardę, bet ir „konstitucinį imperatyvą saugoti valstybinę lietuvių kalbą“. Kitaip šis variantas vadinamas „latviškuoju“, mat, jį jau sėkmingai taiko Latvijos Respublika.
Šitas projekto variantas geriau atitinka Konstitucijoje įteisintos valstybės idėją, bet koks bus galutinis rezultatas, dar nežinia.
„Trijų raidžių“ projekto autoriai ir stūmėjai lyg vėliava mojuoja būtinybe gerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius, kuriuos neva itin sušildytų nuolaidžiavimas Lietuvos lenkų įgeidžiams. Reikalavimas reformuoti lietuvišką raidyną taip, kad Lietuvos lenkai pasijustų „kaip namie“, glostyte glosto kartas nuo karto Lenkijoje vis pasireiškiančius imperinių ambicijų gaivintojus. Apie jų pretenzijas bei reikalavimus išsamiai ir argumentuotai kritiškai ne kartą rašė Ryšardas Maceikianecas, bet, atrodo, nei G. Kirkilas, nei A. Kubilius tekstų lietuvių kalba nebeskaito. Gaila… Jie būtų sužinoję Lietuvos lenko nuomonę apie profesoriaus iš Lenkijos, Nacionalinės plėtros tarybos prie Lenkijos prezidento nario Przemyslawo Žurawskio vel Grajewskio veiklą bei jo skelbiamus tekstus lenkų spaudoje. Tai žmogus, reiškiantis abejones dėl dabartinių Europos sienų, garsiai skelbiantis atvirus grasinimus Lietuvai ir garbinantis tarpukariu Lenkijos įvykdytą dalinę Lietuvos okupaciją. Žodžiu, lenkiškasis odioziškojo Rusijos politikos Vladimiro Žirinovskio klonas…
Priminęs šviesaus atminimo intelektualo Jurgio Giedraičio pastabą, jog „Lenkijos istorija yra viena ir labiausiai suklastotų istorijų, kokias aš žinau“, R. Maceikianecas perspėja skaitytojus, taigi ir G. Kirkilą su A. Kubilium, ir sutuoktinius lituanistus Ireną bei Antaną Smetonas, ir tuo pačiu istoriką Alvydą Nikžentaitį, kad „nebaudžiamas dezinformacijos skleidimas ir istorijos klastojimas, ypač prisidengus moksliniais titulais ir aukšta padėtimi valdžioje, yra itin kenksmingas dalykas, nes paprastai sukelia recidyvus, ir priešiškai nusiteikę asmenys gali skleisti tai kaip tariamai mokslinius įrodymus“[4].
Istorija liudija: jei dėl kokių nors sumetimų imperijai ar imperinių ambicijų turinčiai daugiatautei valstybei nepavyksta iškart įtvirtinti „vienos tautos, vienos kalbos“ idėjos ir jai tenka tam tikrą laiką žaisti „tautinių kultūrų puoselėjimo“ žaidimus, pono Žuravskio vel Grajewskio tipo ideologai negaili nei lėšų, nei pastangų vykdyti „sukirmijusio obuolio“ politiką. Iš pirmo žvilgsnio nepastebimomis ar nekaltai atrodančiomis „veislei pagerinti“ priemonėmis dar gražiai žydintis tautinės kultūros sodas apsėjamas kirmėlių kiaušinėliais, iš kurių išsiritusios kitos kultūros nešėjos kirmėlaitės graužia tautinės kultūros vaisius iki pat šerdies, neleisdamos užsimegzti naujo derliaus sėkloms.
Panašu, kad tokią „sukirmijusios obuolio“ politiką pastaraisiais metais vykdo vadinamoji „strateginė partnerė“ Lenkija, mažais žingsneliais stumdama į priekį lenkų ir lietuvių dvikalbystės idėją Lietuvoje, nuo kurios iki Dviejų Tautų Respublikos restauracijos – tik vienas žingsnis. Tai, kas Sąjūdžio laikais ar pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos metais atrodė absurdų absurdas, pamažu apauga realių nutarimų ir sprendimų raumenimis.
Šiame etape didžiausias polonofilų laimėjimas yra tas, kad be odiozinio Valdemaro Tomaševskio ir kai kurių lituanistikoje nesusigaudančių politikų, į lietuvių kultūros ir istorijos lenkinimo procesą pavyko įtraukti ir keletą įtakingų, aukštus administracinius postus užimančių specialistų – lituanistų, kalbininkų ir istorikų. Vertybių skirtumai, skirtingas tautos praeities vertinimas ir skirtingos ateities vizijos paprastai pirmiausia išryškėja tarp humanitarinį išsilavinimą turinčių specialistų, nes tiek istorija, tiek sociologija, politologija yra labiausiai ideologizuotos mokslo sritys. Tiesa, totalitarinėse valstybėse politizuotais tampa ir kiti mokslai, pavyzdžiui, biologija, genetika Stalino imperijoje SSSR, antropologija nacionalsocialistinėje Vokietijoje. Ten gi, kur įsivyrauja imperiniai interesai į imperijos orbitą įtraukti kaimynines tautas ir net valstybes, politikos įrankiu tampa kalba ir kalbos mokslai.
Kaip ir Stalino laikais Rusijoje, šiandien Lietuvos mokslininkų bendruomenės viduje netrūksta įvairių grupių, kurios aktyviai naudojasi kiekvienu valstybės užsienio politikos vingiu, kad su valdžios aparato pagalba pasiektų trokštamas karjeros aukštumas. Todėl valdžiai nesunku rasti žmonių, ne tik lojalių naujam (geo)politiniam mąstymui, bet ir karštai remiančių naująją ideologiją. Pavyzdžiui, po 1923 m. sovietinėje kalbotyroje buvo prasidėjusi „naujoji era“, kuriai būdinga tai, kad, sekdami akademiko Nikolajaus Maro pavyzdžiu, mokslininkai rinkosi ne mokslinių, kalbos faktais pagrįstų tyrimų kelią, o pagal iš anksto sugalvotus rezultatus atrinkdavo ar net klastodavo kalbos duomenis. Šiandien panašiai elgiasi ir kai kurie lietuvių kalbininkai, dėl kitakalbių šalies gyventojų ar bemokslių politikų įgeidžių pritardami asmenvardžių ir net vietovardžių išeliminavimui iš kalbos sistemos.
Atsirado kalbininkų, pritariančių absurdiškam teiginiui, kad pavardė – ne kalbos sistemos reiškinys, o privati nuosavybė, savotiškas prekės ženklas (jau ir žmonės tampa preke?), nepaklūstantis nei kalbos dėsniams, nei valstybės įstatymams. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), ypač kai jai vadovavo Irena Smetonienė, pritariamai linksėjo, kai politikai užsimanė diktuoti kalbos vartojimo taisykles ir normas, pareikalavo „išimti“ iš jos asmenvardžius bei „praturtinti“ lietuvišką abėcėlę perteklinėmis, jokio specifinio garso nereiškiančiomis raidėmis. O istorikas Alvydas Nikžentaitis savo ruožtu ėmė kurti pasakėles apie tai, kad, lyginant su kitomis tautinėmis bendrijomis, lenkų tautinė bendrija Lietuvoje turinti ypatingas teises[5].
Nei vieni, nei antri neatkreipė dėmesio į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (KT) pastabą, kai, interpretuodamas Konstitucijos 37 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl tautinių bendrijų teisių, 1999 m. spalio 21 d. nutarime KT konstatavo, kad, garantuojant tautinio tapatumo išsaugojimą, asmens tautybė negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybės kalbos statuso, nes kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas.
Kai kas puolimo prieš valstybinį lietuvių kalbos statusą pradžia laiko A. Kubiliaus vyriausybės parengtą ir Lenkijos anuometinio prezidento Lecho Kaczysnkio vizito į Lietuvą 2010 m. pavasarį išvakarėse Seimui pateikto vardų ir pavardžių dokumentuose rašymo ne tik lietuviškais, bet ir kitais lotyniško pagrindo rašmenimis projektą. Tačiau pirmąjį akmenį iš valstybinės lietuvių kalbos pamatų išjudino dar sovietmečiu kompartijos pavedimu sudarytoji Kalbos komisija prie Mokslų akademijos. Ji buvo spėjusi parengti nutarimą, leidžiantį labai siaurų specialių mokslo sričių lietuvių kalba leistuose leidiniuose nesilaikyti visuotinai įsigalėjusio tikrinių svetimybių lietuvinimo ir tenkintis asmenvardžių nurašymu. Atgavus nepriklausomybę, šis nutarimas buvo prisimintas, išplėstas ir imtas taikyti bemaž visoms bendrinės kalbos atmainoms. Tą nutarimą ir jo pasekmes detaliai savo knygoje analizavo ir kritikavo profesorius Vincas Urbutis, vadindamas jį „60-uoju numeriu“[6].
Ėmus taikyti šį nutarimą, pakriko ir išretėjo knygų skaitytojų gretos. Knygų mėgėjams buvo įprasta dalintis knygų naujienomis su draugais ir kolegomis. Dalintis ne raštu, o žodžiu, nes ir pats kalbos pavadinimas susijęs su veiksmažodžiu „kalbėti“, t.y. balsu, garsais (o ne raštu!) reikšti mintis, dalintis jomis su kitais. Bet pamėgink dabar žodžiu, o ne raštu dalintis mintimis, jei nebežinai, kaip ištarti rašytojo pavardę, kai ji paraidžiui perrašyta iš jo gimtosios kalbos, nenurodant, kaip ją reikėtų tarti lietuviškai!
Įdomu, jei paklaustume pačių autorių, rašytojų, poetų, kurių kūriniai verčiami į kitą kalbą, kas jiems svarbiau: ar kad svetima kalba spausdintame tekste jie „atpažintų“ save, t.y. kitos kalbos tekste pamatytų savo pavardę gimtosios kalbos rašmenimis, ar kad ją sugebėtų perskaityti, įsimintų skaitytojas ir ja dalintųsi (o ne vien „fotografuotų akimis“ ir tuoj pamirštų) su kitais? Jei autorius ne koks nors save, savo atvaizdą įsimylėjęs narcizas, o homo sapiens, jis, be abejo, norės tapti savu, „ištariamu“ ir kita kalba kalbantiems skaitytojams.
Antrąjį akmenį iš valstybės ir jos kalbos pamatų išjudino 2005 m. kovo mėnesį įvykęs Lietuvos ir Lenkijos prezidentų susitikimas Lietuvoje, kurio metu prezidentas Valdas Adamkus, matyt, bus davęs tokių pažadų dėl lenkų pavardžių rašybos, kurie prasilenkė ir su Konstitucija, ir su jo kaip prezidento įgaliojimais. Lietuvos visuomenė apie tai buvo informuota menkai. V. Urbutis cituoja viename dienraštyje paskelbtą žinutę: „Susitikimo metu prezidentai išsprendė netgi tokus smulkius klausimus, kaip lenkiškų pavardžių rašymas“, o kitas šaltinis pridūrė, jog formalumus pavesta sutvarkyti vyriausybei, t.y. Teisingumo ministerijai [7].
Ministerija dokumentą parengė greitai, ir tų pačių metų rudenį pavadinimu „Lietuvos Respublikos vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas“ jis buvo atiduotas teisininkų ekspertizei.
„Išlukštentas iš pseudolingvistinio ir juridinio apvalkalo, projektas tiesiog stulbina savo antilietuviška dvasia, lietuvių kalbos niekinimu. Lietuvių kalba čia nustumta į pašalį, bemaž likusi už įstatymo ribų“, – taip jį apibūdina V. Urbutis [8]. Kritiškai mokslininkas įvertino nemokslinį ir tarpvalstybinių santykių reguliavimo taisyklėms prieštaraujantį pretekstą – vardan gerų santykių su lenkais darkyti lietuvių kalbos rašybą, morfologiją, griauti kalbos sistemą eliminuojantis iš jos tam tikrą tikrinių vardų grupę: „Abiejų šalių vyriausybės buvo įveltos į keistas ir nepateisinamas derybas dėl kalbos sandaros ir rašybos, o tai, kaip nesunku suprasti, visai ne tarpvalstybinių svarstymų ar susitarimų objektas. Tai bene bus pirmas atvejis tarptautinės politikos istorijoje, kai vienos valstybės vyriausybė įtaigoja kitos, tokios pat savarankiškos valstybės vyriausybę pasirūpinti, kad pastarosios (tos antrosios valstybės) valstybinė kalba būtų priderinta prie pirmosios valstybės oficialiosios kalbos ir šitaip būtų pašalinta kliūtis tautinei mažumai, vartojančiai pirmosios valstybės kalbą, savo asmenvardžius matyti nė kiek nepakitusius ir antrosios valstybės pagrindinėje kalboje.“[9]
Panašiai kaip profesorius V. Urbutis, griežtai neigiamai politikų pastangas reguliuoti kalbos vartojimą pažeidžiant Konstitucijos nuostatas, įvertino (ir tebevertina) kalbininkas Pranas Kniūkšta: „Atrodo, kad tokio projekto sumanytojams labiausiai rūpėjo įstatyme užfiksuoti reikalavimą nelietuviškus tikrinius vardus rašyti originalo rašmenimis, kad paskui juo galėtų ir kitose srityse pasiremti.“[10] Nepritariančių tokiam projektui kalbininkų yra ir daugiau, tačiau jų nuomonė ignoruojama.
Pateikus projektą svarstyti Seimui, balsų dauguma jis buvo atmestas. Galbūt anuomet į Seimą buvo išrinkta daugiau nuovokių ir Sąjūdžio bei pirmųjų atkuriamos tautinės valstybės idėjai ištikimų deputatų.
Per visus tuos metus iki šių dienų užsieniečių pavardžių rašymas dokumentuose bei raidyno „tobulinimo“ klausimai ne kartą buvo aptarinėjami įvairiose konferencijose, spaudoje, interneto svetainėse. Nepaisant aktyvios politikų ir jiems pritariančių kalbininkų, žurnalistų propagandos, daugiau sulaukta nepritariančių nei pritariančių nuomonių.
Raginimai neišduoti tautos ir tautinės valstybės dvasios pasigirdo jau Steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime. Algirdas Patackas perskaitė manifestą simbolišku pavadinimu „Neišduokime“, kuriame akcentavo, kad turime likti ištikimi Vinco Kudirkos, Vydūno ir Stasio Šalkauskio dvasiniam palikimui. Netrūksta ir apžvalginių darbų, analizuojančių valstybinės kalbos ir valstybės santykius. Paminėtinas Mildos Vainiutės straipsnis apie kalbos kaip valstybinės konstitucinį statusą[11].
Ar kalbos darkytojai kada nors pagalvojo, kam yra skirta dokumentuose įrašyta informacija (vardas, pavardė): ar pavardės savininkui (kad kartais neužmirštų?), ar visuomenei, įstaigoms, dokumentų tvarkytojams? Ar knygos autoriaus pavardė, dainos, filmo pavadinimas anglų, vokiečių ar kita užsienio kalba, perrašyti paraidžiui, tikrai yra aiškūs ir suprantami lietuvių skaitytojui? Juk akivaizdu, kad taip apsunkinamas informacijos plitimas.
M. Vainiutė pateikia vienareikšmišką atsakymą. Ji pabrėžia, kad pagrindinis kalbos politikos subjektas yra valstybė, kuriai labai svarbu, kad visuomenei jos perteikiama informacija būtų tiksli, suprantama, neiškraipyta. Vadinasi, valstybiniuose dokumentuose teikiama informacija yra (turi būti!) skirta valstybine kalba kalbančios ir skaitančios valstybės visuomenei, o ne pavienių asmenų, už užsieniečių ištekėjusių moterų ar jų vaikų savęs identifikacijai. Tačiau to nesupranta net VLKK nariai, o ką jau kalbėti apie politikus.
Kaip padaryti, kokiomis taisyklėmis privalu vadovautis, kad valstybine kalba pateikiama informacija būtų tiksli ir suprantama titulinei valstybės nacijai – lietuviams, jau seniai suformulavo profesorius V. Urbutis: „Sprendžiant apie pavardės formos lietuviškumą, reikia žiūrėti ne atskirų raidžių ar vien abėcėlės, o apskritai rašymo (rašybos) /…/.“ To negana: „Rašymas – antrinis dalykas. Pavardė savo pavidalu tikrai lietuviška yra tada, kai ji tariama ir kaitoma (linksniuojama) irgi lietuviškai“ /…/ (pabraukta mano – J. S. L.)[12].
Kai kurie apžvalgininkai pastebi paniekinamą požiūrį į lietuvybę jau taip giliai įsišaknijus, kad raginimai ją saugoti, puoselėti daugeliui lietuvių sukelia nuoširdų pasipiktinimą, tarsi tai būtų pasikėsinimas į pažangą, trukdymas visuomenės modernėjimui. Tai neturėtų kelti nuostabos šalyje, kurioje gyvenimą rikiuoja rinkos ekonomika, o kultūros ir švietimo politiką iki šaligatvio lygio nureguliavo liberali ideologija. Tos ideologijos puoselėtojai apsižiūrėjo, kad iš lietuvybės gauti pelną nėra paprasta (sunkiau nei iš kultūros). Tad materialinės vertybės, turto kaupimas, vartojimas lietuvių sąmonėje į antrą vietą nustūmė dvasiškąsias, o kartu buvo vertinti ir profesionalūs, sąžiningi mokslininkai, dirbantys vardan pažinimo, o ne dėl karjeros. Pastaroji aplinkybė ypač išryškėjo pastaraisiais mėnesiais Nepriklausomybės Akto originalo paieškų kontekste.
Šiandien ypač populiaru spekuliuoti liberalizmu ir būtinybe atsiverti pasauliui. Tvirtinama, kad Lietuvą (su lenkų pagalba) sumodernins ir nuo galimų grėsmių apgins naujos abėcėlės raidės. Tačiau politikams į galvą neateina mintis, kad dirbtinis, iš kalbos sistemos neišplaukiantis atsivėrimas svetimybėms mažos tautos kalbai gali būti itin kenksmingas, o gal ir pražūtingas…
Nesupranta šito ir istorikas A. Nikžentaitis. Gindamas lenkų teisė reikalauti, kad į lietuvišką abėcėlę būtų įspraustos lietuvių kalbai visai nereikalingos raidės (nes atitinkamiems garsams reikšti mes jau turime sukūrę raides ir raidžių junginius), ignoruodamas istorijos ir demografijos statistikos faktus, istorikas tvirtina, kad lenkai Lietuvoje gyvena ištisus šimtmečius. Nors jis ir žino, kad dauguma Lietuvos lenkų yra neseniai – mažiau nei prieš šimtmetį – sulenkėję lietuviai, visus juos, kartu su kiek seniau (po Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo ir Lietuvos prijungimo prie Rusijos imperijos) į Lietuvą iš Lenkijos migravusiais lenkų kolonistais, vadina lenkų kilmės Lietuvos piliečiais[13]. Maža to, nepaisydamas jokios logikos, tiems prievarta sulenkintiems lietuvių kilmės lenkams reikalauja ypatingų teisių rašyti savo pavardes lenkiškomis raidėmis, nes, esą, „tiesiog nepadoru reikalauti iš lenkų kilmės Lietuvos piliečių atsisakyti savo šeimos istorijos“.
Jei jau prisimenama moralė, padorumas, tai pirmiausia nepadoriai elgtųsi (manau, kad iš tikrųjų tokių nėra arba jų labai nedaug) būtent sulenkintieji lietuvių kilmės lenkai, kurie atsisakytų teisės savo pavardę pamatyti parašytą taip, kaip ji buvo tariama ilgus šimtmečius prieš prievartinę Vilniaus krašto polonizaciją, ir tuo išties išsižadėtų nesenos savo šeimos istorijos. Na, o vėlyviesiems kolonistams reikalauti kažkokio neva padorumo iš valstybę kūrusios ir su Lenkija dėl jos kariavusios tautos – išties nepadoru.
Norint keisti sistemą, taisykles ar įstatymus, privalo vadovautis nuostata, kad bet kokios pataisos, pakeitimas tas taisykles, sistemą turi gerinti, tobulinti, o ne išderinti, sujaukti. Todėl ir kalbininkai, ir sistemą keičiantys politikai privalo pagalvoti ir visuomenei atsakyti į klausimą, ar pagerės mūsų raidynas papildžius jį naujomis raidėmis? Ar patogiau ir lengviau bus juo naudotis lietuviams, žmonėms, kalbantiems ta kalba, kurie paskelbta valstybe ir kuriai buvo kuriamas esamas raidynas, geriausiai, tiksliausiai atliepiantis lietuvišką, o ne lenkišką garsyną? Per šešiasdešimt tūkstančių siūlomą naujovę atmetančių piliečių parašų į tą klausimą jau atsakė.
Argumentas, kuriuo kalbos darkymą nori pateisinti G. Kirkilas ir A. Kubilius su bendraminčiais, yra ne lingvistinis, o politinis: atseit, taip pagerinsime santykius su lenkais. O kas tuos santykius sugadino? Neteisėti, antikonstituciniai politikų pažadai! Tai tegu jie ir prisiima asmeninę atsakomybę, o ne kiršina abi tautas. Juk nekelia lenkai pretenzijų Anglijai, nors lenkų ten daugiau negu Lietuvoje. Baltarusijoje susitaiko su net ne lotynišku pagrindu sukurtuoju baltarusių raidynu. Vadinasi, sveiko proto lenkams nestinga, kai jie susiduria su tokiais pat sveiku protu, savo įstatymais besivadovaujančiais ir savo valstybės Konstituciją gerbiančiais partneriais.
Bet kuriam išsilavinusiam ir logiškai protaujančiam lenkui bei lietuviui aišku: tiems lenkams, kurie kelia pretenzijas mūsų raidynui, vadinamosios „trys raidės“ – tik įžanga į kur kas rimtesnius, Lietuvos valstybei ir tautai pavojingesnius reikalavimus. Tai lyg pirmosios Viduržemio jūra į Europą atplaukusios valtelės su pabėgėliais, kurios tebuvo įžanga į nebevaldomą antplūdį. Todėl vėl ir vėl tenka priminti tą tautos sampratą, kuria persunkta daugiau nei prieš keturis šimtus metų Mikalojaus Daukšos rašyta „Postilės“ prakalba. Pasak M. Daukšos, tautos esmę sudaro teritorijos, papročių ir, svarbiausia, kalbos bendrumas. O „atsigręžiant į praeitį ir kartu šių dienų kontekste žvelgiant į ateitį, suvokiant kalbos reikšmę valstybės ir visuomenės gyvenime, svarbu įvertinti ir tai, kokių padarinių kalbos išlikimui ir raidai gali turėti vis labiau įsibėgėjantis europeizacija ir globalizacija. Visiems šiems procesams neabejotiną įtaką gali daryti formuojama kalbos politika, t.y. valstybės priimami sprendimai dėl kalbos statuso, vartosenos, vartojimo sričių ir vartojimo teisių. Remiant daugiakalbėje Europoje paplitusias nuostatas ir tendencijas, kad būtina išsaugoti kalbų įvairovę, svarbu pabrėžti, kad kiekvienos nacionalinės kalbos apsauga ir plėtra yra valstybinės politikos dalis.“[14]
Taigi kalbos apsauga ir plėtra, o ne kalbos vartojimo sferos siaurinimas ir raštijos, rašytinių tekstų darkymas svetimybėmis yra valstybinės politikos dalis – jei mes vis dar tebekuriame savarankišką, nepriklausomą Lietuvos valstybę.
[1] Jokubaitis A., Lopata R. Lietuva kaip problema: filosofiniai istoriniai politikos tyrinėjimai. Vilnius, Tyto alba, 2014, p. 34.
[2] Ten pat, p. 38.
[3] Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios interpretacija. Sudarė Loreta Vaicekauskienė ir Nerijus Šepetys. Vilnius, Naujasis židinys-Aidai, 2016.
[4] R. Maceikianec, Pats laikas atsiprašyti Lietuvos.
[5] A. Nikžentaitis, Trys raidės ir penkių problemų sprendimas.
[6] Visą nutarimo tekstą žr.: Lietuvių kalbos komisijos nutarimai. 1977–1998. Vilnius, 1998, p. 67, 71–72.
[7] Urbutis V. Lietuvių kalbos išdavystė. Vilnius, Margi raštai, 2007, p. 7.
[8] Ten pat, p. 14.
[9] Ten pat, p. 5–6.
[10] Kniūkšta P. Vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektas užgauna lietuvių kalbą // Lietuvos aidas, 2000 m. balandžio 7 d.
[11] Vainiutė M. Lietuvių kalbos kaip valstybinės konstitucinis statusas: pagrindiniai aspektai
[12] Urbutis V. Lietuvių kalbos išdavystė, p. 10.
[13] Nikžentaitis A. Trys raidės ir penkių problemų sprendimas.
[14] Vainiutė M. Lietuvių kalbos kaip valstybinės konstitucinis statusas.
Žurnalą „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ galima įsigyti Vilniaus universiteto knygyne, knygynuose „Litera“, „Akademinė knyga“, Nacionaliniame muziejuje, Signatarų namuose bei Kauno centriniame ir prenumeruoti visuose pašto skyriuose. Prenumeratos kaina metams – 8 eurai.