Nors Madride pavasaris, esu spalvoto, turtingo rudens liudininkė – šie du žmonės susitiko prieš 58 metus. Trumpam buvo klasiokai. Draugai. Paskui priešai. Paskui bendradarbiai. Paskui – tyla. Paskui vienas kito „internetiniai nuodėmklausiai“, paskui, kai mirė Elės vyras, atėjo gyvenimo ruduo.
Senatvė ir tylus buvimas, kai žinai – laikas lėks tik greityn ir tik į pakalnę.
Taip jam beskubant, išaušo lietingas keistas rytas, kai Džordžas telefonu ištarė Elei: „Visada tave mylėjau. Net kai nekenčiau. Net kai ištekėjai už kito, kai gimė jūsų vaikai, kai gyvenimas bėgo pro akis kaip svetimas filmas. Visada banaliausiai tave mylėjau. Ir žinojau, jeigu Dievas leis – turėsiu šeimą.“
Ir Elė Rosa Marija vakar, 2019-ųjų kovui persiritus į antrąją pusę, ištarė patį netikėčiausią „taip“ savo gyvenime: amžinam viengungiui, darboholikui ir verslo magnatui Džordžui, kuris atvyko pas ją mažu savo lėktuvėliu, pats jį pilotavo, prisiparkavo ne vietoj, kaip koks pienburnis automobilį – iš jaudulio visas virpėjo! Atskubėjo į Serrano gatvę tam, kad užmautų žiedą ant laibo jos piršto!
Abu aplink nematė nieko. Šypsojosi abu. Šluostė vienas kitam ašaras ir vėl šypsojosi. Metai, rudenys nieko nereiškia, bet turi bendrą vardiklį – pastovumą.
O aš buvau liudininkė. Kurdama žiedus, sutinku daug žmonių, mačiau daug likimų, bet esu dėkinga už šią istoriją Ir už leidimą papasakoti!