1. Ispanijoje aptikti net keli senelių namai su be priežiūros paliktais sergančiais seneliais, kurių artimieji sėdi karantine, nebuvo perspėti.
Be apsaugų, medikamentų ir be personalo (kurio, sako, dalis susirgo) palikti seni žmonės. Kai kurie jau 24 val. gulėjo lovose mirę.
Taip veikia valdiška sistema…
Tik šiaip informacijai. Rašau ne aš, o ‘El pais’ ČIA.
Laidoti nebespėjama, liga šienauja sau.
2. Žmonėms priemonės griežtos, įvestos didelės baudos už išėjimą iš namų (500–2000 Eur), policijos tuntai ir etc.
Politikai vaidina didvyrius, bet iš tiesų yra mūsų laikų naujoji kasta, besinaudojanti valdžia ir sėdinti viršūnėse tam, kad susikurtų sau ir savo chebrai gerovę.
Jų tarpe herojų – ir su žiburiu nerasi, ir dažnai prieš tokius veikia nupirkta ir neobjektyvi žiniasklaida.
Taigi, internete sukasi vairuotojo, vežusio iš oro uosto kaukes, testus, respiratorius ir kitą reikiamą apsaugą į ligonines, liudijimas, kur jis pasakoja, kaip buvo sustabdytas prie ligoninės, kur laukė…… daugybė valdiškų automobilių.
Iš jų lipo žinomi veidai ir, atvėrę vilkiką, valdžios žmonės išsidalino dalį krovinio sau, savo šeimoms ir naudojimui, nors šalyje gydytojai dirba be kaukių ir įrangos labai trūksta.
Prie politikų budi gydytojų ekipažai ir apsauga, prižiūrinti juos ir jų šeimas.
Nieko neprimena mums, Rytų Europai?
Tik pabrėšiu: Ispaniją valdo progresyvūs leftistai. Tie, kur po „žmogaus teisės, laisvės, globalus gėris, tolerancija“ pakiša geležinę ranką ir komunizmą.
Taip, nė vienas neslepia, kad yra socialkomunistas, ir visus, bandančius pezėti apie raudonąjį gėrį, siųsiu į karantiną, nes aš ne jūsų motina, kad mokyčiau ir auklėčiau, ko gyvenimas neišmokė.
Vairuotojo liudijimą prisegu prie komentarų, kam įdomu ir kas moka ispaniškai.
Kad negalvotume, jog kitur puiku ir kad politikams šiandien realiai rūpi žmonės ar šalys.
Reikia atidžios akies, nes tokių yra, bet vienetai.
0Stebėkim. Atsirinkim: kas dirba, o kas tik bando naudotis. Kas yra tiesiog apsukrūs ir mėgsta valdžią.
Realiai šiandien krenta tos kaukės, kuriomis esame pridengę tikruosius veidus.
Ir kiekviena šalis gelbstisi, kaip gali, nes iš ES pagalbos nesulaukė, tad Čekija bandė pasiimti kitai šaliai skirtą humanitarinę siuntą, prancūzai – konfiskuoti anglams siųstą krovinį, italai išvis palikti lyg žuvis ant ledo, etc…
o ir žmonės jaučiasi lyg vienišos valtys realaus pavojaus akivaizdoje atsidūrę akistatoje – tu ir realybė.
Remtis ir pasitikėti gali tik savo šeima. Taip, taip, ta nebemadinga atgyvena šeima…
Iškyla natūralus klausimas: „Kam mokėti didžiausius žmonijos istorijoje mokesčius, jei gerovė yra tik komunistinis viršūnėms pasiekiamas dalykas? Jei kolektyvinė gerovė yra „tas pats bb, tik kitoj rankoj“ – ji suveikia saviems.
Kam atiduoti viską iki paskutinio cento valstybei, jeigu pasislėpęs po gerovėmis realiai viskuo dalijasi išrinktųjų luomas? Tie patys veidai,“ – (nugirstas pokalbis iš kažkokios laidos).
„Kai privatus verslas tupi ausis suglaudęs ir skaičiuoja dienas, valdininkų ordos žiūri Netflixą, nes jiems algos garantuotos. Jų daug. Jie ramūs, sotūs, šiltai aprengti“.
Nes visos „tolerancijos ir gėriai“ yra tik dūmų uždanga, o realybė yra tokia, kad šalis nebespėja laidoti lavonų ir štabeliuoja juos čiuožimo ledo aikštėje Madride (ČIA).
Sako, nelaimės ir kataklizmai parodo, kas yra kas. Kažkokios tokios nuotaikos „ant Ispanijos“.